Per karaliaus pietus

Mokiniai, suvežti į Hay, slampinėja paskui tėvus, ieškančius knygų cornish kalba arba apie medžioklę sakalais. Jiems dar gerai, dar atostogos, vėsu, ne per sausa, pats puikumas ilsinti galvas prieš grįžtant į suolus po 6 savaičių pertraukos. Nebylūs, nutįsusiomis iki žandikaulių akimis pasiprašo leidimo susmukti ant artimiausio gėlėto fotelio ir, vos tik tėvai nutolsta vartyti nepirksimų albumų, pamėgina draugą atrasti storoje katėje, atėjusiose atsiimti fotelio. Katė prieš puldama perspėja vieną kartą.
Miestelis gana guvus, bet vis dar pasižymi tik knygomis. Iš Herefordo, kuriame yra kino teatras, rodantis du filmus, paskutinis autobusas į Hay išrieda 17.50. Jei jau pradėjau su "bet", bet gi aš dirbu.
Lipdukai eina į pabaigą, mašina ėmė keistai burgzti. Sykį širdį sugriebė lipdukų kūrėjų išmonė ir protas. Paauglėlė pakeitė lipdukų juostą mašinoje ir viskas, ką mašina spausdino, buvo ta pati balta nepribarkoduota juosta. Tikrai ilgam surėmus keturias galvas atradome, kad ne kokia nors rašalo kapsulė mašinoje ištuštėjusi, bet lipdukų juosta netinkama įdėta, tokia juosta, kurios viduje nėra rašalo! Rašalas - popieriuje, todėl mašinai kaitinant ir spaudžiant juostą, jos paviršiuje išryškėja brūkšninis kodas! Žemai lenkiuosi ir spaudžiu ranką kūrėjams.
Matyt, tai buvo gera žadantis ženklas, ir kažkas, nužiūrėjęs, kaip sparčiai nulipinu lipduką nuo juostos ir prispaudžiu jį prie knygos, pasiūlė man užsiimti muzikos ir teatro departamentu. Turėti savo 24 lentynas ir rūšiuoti sau knygeles ir pirkti naujas ir sakyti klientams, kad neturiu varovų dainų knygos.
Ir dar mes užlipome į kalną.