...kėkime

Dar niekada prieš tai nebuvau vietoje, vadinamoje "Muzikos rūsiu". Buvau susidariusi įspūdį, kad baras - "Pogo" jaunesnysis brolis, be to, atrodė realu, kad visi rūsio lankytojai - jaunesni "Pogo" lankytojų broliai. Bet buvo Kalėdos, daug negali reikalauti iš po 2.00 val. ryte veikiančių barų, lūkesčių aš neturėjau, užtai baras juos lengvai pranoko.
Rūsiai įsimūriję į lietuvių tapatybę, mes juose jaučiamės jaukiai it pelės. Geriausi rūsiai - su daug kampų, šiukštu negalima statyti sienų puslankiu, nes tai - rūsio galimybių švaistymas. Man rodos, "Muzikos rūsyje" puslankių beveik nėra, žodžiu, galimybės neiššvaistytos. Per Kalėdas žmonių ten ne per daug - ir dauguma savuose kampuose, dėl to atrodo patogu, erdvu. Prie baro įsitaisę jauni rusų alternatyviukai (rusai geriausius, tamsiausius kampus linkę palikti kitiems), jų akyse švyti intelektas ir man jiems norisi paspausti ranką, tačiau aš valdausi. Kadangi per Kalėdas niekas nedavė valgyti, nusiperku riešutų.
Antras geras "Muzikos rūsio" bruožas - žemės riešutai. Savaime - neypatingi, ne mažiau šlykštūs nei bet kur kitur, tačiau jų man pripylė pilną sriubinę lėkštę! Už penkis ar penkis su puse lito tiek riešutų vargiai nusipirktum superkrautuvėse, o čia bare, rusyje!..
Kai su manimi taip dosniai buvo pasielgta, priplūdau gerumo visam pasauliui. Negalėjau patikėti savo akimis, kai susidūriau su dar viena likimo dovana - stalo ledo rituliu. Paskutinį kartą, atsimenu, žaidžiau jį būdama 14 metų ir anuomet jaučiausi taip, tarsi turėčiau rituliui gabumų. Keturiese surengėme ledo ritulio taurę, užėmiau garbingą ketvirtąją vietą. Visiems parodžiau, kad bergždžiai kovoti aš moku: mėlynės ant kelių kaip po tikro ledo ritulio.
Ketvirtas geras baro bruožas - barmenas kartais pabėga nuo baro ir prisijungia prie daužančiųjų kriaušę (tai labai žavu). Taip, ten yra ir daugiau žaidimų. Barmenas moka mušti rekordus - kitaip nepasakysi, nes žaidimo esmė yra tvoti kriaušei taip, kad lentelė parodytų kuo didesnį skaičių - suprask, tavo jėgą. Didžiausias vakaro metu pasiektas skaičius - 780. Prie kriaušės stovėti nepatartina, nes jei kas labai stengiasi, gali įsibėgėjęs užkliudyti. Kai mane sykį užkliudė, aplankė įžvalga: štai jei būčiau stovėjusi su draugėmis, šios būtų kaltininką užsipuolusios ir barusios, o mane guodusios. O draugai vaikinai reagavo taip: ei, jis išmušė tik 560, tu išmuši 500, trenk jam atgal, yra šansų!
Aš nesimušu, aš - angelas žemėje. Mylėti ir atleisti man natūralu. Ypač kai pasako, kad aš graži.
"Muzikos rūsys" Kalėdoms - gerai. Bene geriausias bruožas - kad per Kalėdas visi mieli ir kantrūs, nesukuria įtampos prie futbolo stalo. O gerus dalykus gali susikurti net ir keisčiausiose vietose - to vieni kitiems ir palin... :)

Disputas

- Ar dar dirbate? - įkišę galvą pro duris klausinėjo praeiviai. Apie 8 vakare nelabai ką turėjau veikti, tad ieškojausi veikiančios įstaigos kalėdinių dovanų paieškoti. Jau, galvą nunėrusi, buvau bežengianti į "Drogą", kai greta, Gedimino prospekte, pamačiau šviesas languose ir - knygas. Atsidarė naujas knygynas "Sofoklis", šiandien - jų pirmoji diena. Nėra taip, kad jų pasiūla ar kainos kirstų per pakinklius, bet knygų yra, netgi nusipirkau vieną. Pardavėjoms (šiandien jų buvo visos - juk šventė) gyvenimo ir verslo tiesas išaiškino verslininkas, norėjęs nuolaidų ir kad supakuotų knygas į raudoną popierių, nors tokia paslauga ir neteikiama. Antraip jis rinksiąs "Vagą".
Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad Vilniuje nėra jokio per naktį veikiančio knygyno. Ar norėtumėte visą naktį veikiančio knygyno? Aš tai norėčiau.

Cinizmo šaknys

Kalbėjausi su Asta ir kone pirmą kartą suvokiau, kad tiek aš, tiek kiti mano šeimos nariai karts nuo karto maudomės toje pačioje vonioje su negyvu šernu. Šernas, sukapotas gabalais, rymo dubenyje, o pats stengiesi po dušu pliuškentis taip, kad nieko nepripiltum į šerną. Nes pats dubuo - dėl vietos stygiaus - toje pačioje vonioje kaip ir tu pats.
Čia kai kitą kartą tyčiositės iš vegetarų. Vėjuje mes nesiplaikstom.

Vakare lietuviai ir latviai norėjo ilsėtis – miegoti, dirbti ar gerti kambariuose.

Tik keturioms estėms šovė mintis pasisukioti po miestą – kad jau atvažiavo. Iš pirmo žvilgsnio neturėjome nieko bendra, bet nusprendžiau būti atvira ir išėjau kartu su jomis. Nuėjome iki vienos artimesnių užeigų, Mažojo miesto prieigose, kur kadaise "antispentininkai" dalijosi kinų maisto likučiais. Užsisakėme alaus - per ilgai nesvarstėme, paprašėme "bet ko čekiško", nes bare iš viso buvo siūloma dviejų rūšių alaus, ir ta antra buvo "Guinness". Tada mūsų bendri interesai išsisėmė ir estės ėmė tarpusavyje tarškėti sava šnekta, nors tikrai galėjome susikalbėti užsienio kalbomis. Atsipūtusi žvalgiausi į lempas, gilinausi į fotoaparato režimus, funkcijas, fokusavau, dairiausi, nufotografavau... laiptus, tada pasiėmiau žemėlapį (estėms vis dar čiauškant) ir nuėjau prie baro paprašyti parodyti, kur esu. Barmenas ir padavėja bendravo su manimi daug entuziastiškiau nei ugrofinės, pažymėjo žemėlapyje patrauklesnes vietas, kartu paliūdėjome, kad Medvedevas atvažiuoja – pagrindinai rūmai uždaryti iš visų pusių, policininkai vaikštinėja, pėstiesiems įsakinėja pereiti kiton gatvės pusėn... Jau ketinau išeiti – o ir estės nutarė, kad Praha – nuobodus miestas, tad geriau traukti atgal į viešbutį, ir staiga toptelėjo mintis duoti barmenui ir padavėjai po midaus butelaitį – turėjau rinkinuką rankinėje. Jie išsitraukė burtų keliu kas ką, labai apsidžiaugė, aš apsirengiau ir išėjau.

Einu, kur vėjas pučia, girdžiu, kažkas bėga aukštakulniuose. „Palauk, – atsisuku, žiūriu – padavėja vejasi. – Kur tu eini?“

Sakau, nežinau, tiesiai, kur nors, bet kur. O ji – einam, aš tau parodysiu tą vietą, apie kurią kalbėjau, Metronomą, man taip nepatinka Praha, tačiau ten vaizdai tikrai kvapą gniaužia, ypač naktį.

Apėmė stiprus įtarimas, kad ji ne vietinė. Aš iš Rusijos, Sankt Peterburgo, prisipažino kiek nedrąsiai.

Kaip senais gerais laikais – užsikorėm ant kažkokios sienos, ant kalvos, nuo kur matyti visas naktinis senamiestis. Priešais upė, o mes sėdim ant plastikinių maišiukų ir laikraščių ir tabaluojam kojomis. Atsikimšom midų, ji viską išgėrė, pasišnekėjom apie Putiną ir Medvedevą, Limonovą ir bernus. Papasakojo apie Prahą. Sako, viena vertus, čia jokio mandagumo – barmenas gali bučiuotis su bendradarbe ant baro, užuot tave aptarnavęs. Kita vertus, viskas reguliuota. „Jūs, Europoj, visokių taisyklių susigalvojote. Gal ne Latvijoje ar Lietuvoje, bet čia kiekvienas žingsnis – teisėtas arba ne. Pavyzdžiui, ir Peterburge, ir Prahoj į studentų bendrabutį reikia sugrįžti iki 11 vakare, vėliau durys užrakinamos. Bet Peterburge prie tų durų sėdi gera moteriškė ir jei gražiai su ja pakalbėsi ir dar duosi kokį šokoladą, ji tave įleis. O Prahoj – nėra gerų moteriškių, durys užrakintos, ir viskas. Arba su autobusais: čia, jei atbėgi į stotelę autobusui benuvažiuojant, gali kiek nori šokinėti ir prašytis įleidžiama, nebeįleis! Atrodo, kad žmonės bijo rizikuoti kieno nors kito labui, net jei ta rizika mažytė ir pasekmių jokių.“   

Daugiau Uljanos nebesutikau, tvarkingai vaikščiojau po žymiausius kvartalus, fotkinau bažnyčias ir Kalėdinius papuošimus, bet kelią į Metronomą... galėsiu ir jums nupasakoti.

Vėl iš lėktuvo

Man patinka skristi į Čekiją. Britų oro linijų darbuotojai į lietuvius kartais žiūri kaip į mažuosius brolius, čekai taip nežiūri. Galų gale, ir tų lietuvių čia ne per daug. Anei apskritai žmonių. Erdvu, malonu, groja Kalėdinė muzika. Vieną iš giesmių traukiau su Herefordo choru, kadangi skamba tik muzika, be žodžių, mykiu sau po nosim vienintelius žodžius, kuriuos prisimenu. Chriiiiist, the Loooord. Prisiminiau! Come let us adore you, come let us adore you, come let us adore you, Chriiist, the Looord. Kalėdos, nieko nepridursi.

Dar man patinka jų šnekta. Paleistame garso įraše atsiprašyta, kad nei vienas įgulos narys nešneka lietuviškai – puiku. Nemažai technikos – ekranėliai kabo kas trečia eilė, rodo, kaip skristi ir kaip prisisegti saugos diržus. Praleidau filmuko pradžią, nebežinau, ar kalbantis vyriškis – lakūnas. Bet jis pataria laikytis saugos, ir tai labai paveiku. Šalia – bet per tuščią sėdynę – kažkuo patrauklus jaunuolis, aišku, skaito „Kindle“.

Technika technika, o stiuardesė pademontruoja neregėtą įžulumą ir liepia man išsijungti kompiuterį.