Vakare lietuviai ir latviai norėjo ilsėtis – miegoti, dirbti ar gerti kambariuose.

Tik keturioms estėms šovė mintis pasisukioti po miestą – kad jau atvažiavo. Iš pirmo žvilgsnio neturėjome nieko bendra, bet nusprendžiau būti atvira ir išėjau kartu su jomis. Nuėjome iki vienos artimesnių užeigų, Mažojo miesto prieigose, kur kadaise "antispentininkai" dalijosi kinų maisto likučiais. Užsisakėme alaus - per ilgai nesvarstėme, paprašėme "bet ko čekiško", nes bare iš viso buvo siūloma dviejų rūšių alaus, ir ta antra buvo "Guinness". Tada mūsų bendri interesai išsisėmė ir estės ėmė tarpusavyje tarškėti sava šnekta, nors tikrai galėjome susikalbėti užsienio kalbomis. Atsipūtusi žvalgiausi į lempas, gilinausi į fotoaparato režimus, funkcijas, fokusavau, dairiausi, nufotografavau... laiptus, tada pasiėmiau žemėlapį (estėms vis dar čiauškant) ir nuėjau prie baro paprašyti parodyti, kur esu. Barmenas ir padavėja bendravo su manimi daug entuziastiškiau nei ugrofinės, pažymėjo žemėlapyje patrauklesnes vietas, kartu paliūdėjome, kad Medvedevas atvažiuoja – pagrindinai rūmai uždaryti iš visų pusių, policininkai vaikštinėja, pėstiesiems įsakinėja pereiti kiton gatvės pusėn... Jau ketinau išeiti – o ir estės nutarė, kad Praha – nuobodus miestas, tad geriau traukti atgal į viešbutį, ir staiga toptelėjo mintis duoti barmenui ir padavėjai po midaus butelaitį – turėjau rinkinuką rankinėje. Jie išsitraukė burtų keliu kas ką, labai apsidžiaugė, aš apsirengiau ir išėjau.

Einu, kur vėjas pučia, girdžiu, kažkas bėga aukštakulniuose. „Palauk, – atsisuku, žiūriu – padavėja vejasi. – Kur tu eini?“

Sakau, nežinau, tiesiai, kur nors, bet kur. O ji – einam, aš tau parodysiu tą vietą, apie kurią kalbėjau, Metronomą, man taip nepatinka Praha, tačiau ten vaizdai tikrai kvapą gniaužia, ypač naktį.

Apėmė stiprus įtarimas, kad ji ne vietinė. Aš iš Rusijos, Sankt Peterburgo, prisipažino kiek nedrąsiai.

Kaip senais gerais laikais – užsikorėm ant kažkokios sienos, ant kalvos, nuo kur matyti visas naktinis senamiestis. Priešais upė, o mes sėdim ant plastikinių maišiukų ir laikraščių ir tabaluojam kojomis. Atsikimšom midų, ji viską išgėrė, pasišnekėjom apie Putiną ir Medvedevą, Limonovą ir bernus. Papasakojo apie Prahą. Sako, viena vertus, čia jokio mandagumo – barmenas gali bučiuotis su bendradarbe ant baro, užuot tave aptarnavęs. Kita vertus, viskas reguliuota. „Jūs, Europoj, visokių taisyklių susigalvojote. Gal ne Latvijoje ar Lietuvoje, bet čia kiekvienas žingsnis – teisėtas arba ne. Pavyzdžiui, ir Peterburge, ir Prahoj į studentų bendrabutį reikia sugrįžti iki 11 vakare, vėliau durys užrakinamos. Bet Peterburge prie tų durų sėdi gera moteriškė ir jei gražiai su ja pakalbėsi ir dar duosi kokį šokoladą, ji tave įleis. O Prahoj – nėra gerų moteriškių, durys užrakintos, ir viskas. Arba su autobusais: čia, jei atbėgi į stotelę autobusui benuvažiuojant, gali kiek nori šokinėti ir prašytis įleidžiama, nebeįleis! Atrodo, kad žmonės bijo rizikuoti kieno nors kito labui, net jei ta rizika mažytė ir pasekmių jokių.“   

Daugiau Uljanos nebesutikau, tvarkingai vaikščiojau po žymiausius kvartalus, fotkinau bažnyčias ir Kalėdinius papuošimus, bet kelią į Metronomą... galėsiu ir jums nupasakoti.