- Aha, aha, - sutikau, neleisdama pabaigti minties. - Ir sapalioja apie meilės skleidimą ir taiką pasaulyje.
Lyg tai ir neturėtų būti blogas bruožas, bet kai visi bele ką šneka, ima ir įgristi. CouchSurfinge teikiama galimybė pasisakyti savo misiją, tarsi normalu tokią turėti.
Pirmos pasitaikiusios misijos Santa Barbaroje (ar visi atsimenate serialo garso takelį?): "Juoktis dažnai ir stipriai; laimėti intelektualių žmonių pagarbą ir vaikų susižavėjimą; užsitarnauti nuoširdžių kritikų įvertinimą...(t.t.)", "Carpe Diem" (protingos mintys geriau skamba lotyniškai), "Gyventi/keliauti ir pakeliui veikti aplinkinius teigiama linkme", "Skleisti meilę, šilumą ir teigiamas bangas", "Nuoširdumas aistroje", "Gyvenimo prasmės paieškos", "Maniau, kad turiu misiją... Dabar nebežinau... NORIU pakeisti pasaulį, vieną žmogų vienu metu".
Mano misija yra išsiskalbti rūbus ir rankinuką ir rytoj gauti pirmą dienos maisto porciją anksčiau nei 3 valandą.
San Diego lyja jau antrą dieną iš eilės, nors, mūsų galva, taip būti neturėtų. Nepaisant nepraktiškumo, tenka pasižiūrėti įspūdingo dangaus - saulės žydrame lopinėlyje, apsuptame tamsiais debesimis, tarsi sugulusiais ant vandenyno, iš abiejų pusių lyja, tik ant manęs dar ne - o, jau ir ant manęs. Iš vandens kyšo banglentininkų galvos, skalaujamos baltų purslų, niekas, be jų, daugiau vandenyje nekiurkso - o ir ženklas perspėja, kad šis ruožas - tik banglentininkams. Kitas ženklas perspėja nevalgyti žuvų, jei jau pavyksta jų pagauti.
Norime važiuoti į Topangą ir šmirinėti apie kanjoną. Negaliu sakyti, kad miestai iš principo įgriso, bet krabai ir augaliukai tapo daug įdomesni nei kada buvo prieš tai. Jie bent jau neklausinėja, iš kur esam, kur ta Lietuva ir ką čia veikiam.
Sedonoje
