Prisigyvenau iki to, kad turiu tris pavaldinius, o šeštadienį, kai būsiu toli toli, gausiu dar tris vergelius. Visi daug jaunesni už mane, visais dvejais metais, todėl jaučiuosi kaip mama, tik kad savo vaikų nemyliu. Kaip ir derėjo tikėtis, tapau žymia kaimo daininke.
Šiaip ar taip, laiką leidžiu su drauge, prieš veidrodį jai besidažant, o man besilakuojant kojų nagus.
- Mano pėdos - kaip mano tėčio.
- Mano pėdos - kaip mano 80-mečio senelio.
- Tu nebeturi senelio, - apkabindama primenu.
Ahaha ahaha hahaha.
- Šiaip jam buvo 96.
- Kai man buvo kokie 7 metai, žiūrėjau, kaip mama lakavosi nagus, palikdama siaurus plyšelius šonuose, taigi paklausiau jos, ar ji juos palieka, kad nagai siauresni atrodytų. Aišku, ji juos palikdavo, nes labai sunku nulakuoti nagų šonus neišsitepant pirštų, bet kadangi ji nepaneigė siauresnių nagų idėjos, iškart pamaniau, kad visų mūsų tikslas turėtų būti itin siauri nagai. Tada pradejau kramtytis nagų odeles, nes šiaip jau labai makes sense, netekus gabalėlio piršto, jis turėtų būti siauresnis.
- Ar tau taip buvo internate?
- Ne, kai gyvenau pas močiutę.
- Mes tai anksti nepražilsim.
- Aš tai niekad nepražilsiu.
Taigi aš tuoj atvažiuosiu. Niekaip negaliu atrašyti Silvai, bet gal rasiu ką lauktuvių gėdai išpirkti. Žodis "lietuviškai" vaidenasi jau kelias dienas.
Thursday 29 July 2010
Friday 23 July 2010
Lipdyte
Aš esu žmogus, linkstantis į keistus užsiėmimus - pirmiausia atvirukų ir mįslių būreliai, metalas, vėliau leidyba, žmonių karšinimas... Kiek laiko praleidau dėliodama kabutes ir besiaiškindama bei kitiems pasakodama, kokio dydžio viena stilizuota kabutė dera prie vienokio ar kitokio teksto.
Ir visa tai mane rengė svarbiausiai kovai, kad mažame miestelyje prie Anglijos-Velso ribos ryžtingai pakilusi apsiklijuočiau antpečiais ir patikrinusi, kiek knygų iš pusės milijono neturi lipduko su brūkšniniu kodu, tučtuojau jas jais aplipdyčiau.
Nieko neparašyta - nieko ant knygos neparašyta, sakau senajai Patricijai, kaip mes ją vertiname? Nejučiomis įklimpstu į pokalbį apie arbatą - Pat jos taip nemėgusi besilaukdama, kad po gimdymo reikdavę apie dviejų metų vėl po truputį grįžti prie angliškųjų tradicijų. Iki kol vėl pastodavo, visus penkis kartus. Viename lentynų rinkinyje yra 8 lentynos, antrame aukšte palei dešiniąją sieną yra 36 tokie rinkiniai, tai yra 288 lentynos, jei praktikantė gali aplipdyti 20 lentynų per dieną, Viešpatie Jėzau, kiek man reikia praktikantų? Bet ne, viskas po truputį, reikia grąžinti šią knygą į lentyną. Pala, kiek kainuoja? Reikia susirasti Pat ir pasiklausti. O taip, norėčiau puodelio arbatos, šiek tiek pieno, žinote, prieš tai į arbatą pieno išvis nesipildavau... Kokia netvarka vaikų skyriuje, aš buvau išrūšiavusi jas visas abėcėliškai ir pagal paveikslėlių dydį, kas čia leidžia vaikus? Vaikui praktikantei reikia daugiau etikečių, sykiu ir sau išsispausdinsiu. Kiek man reikia trijų svarų lipdukų vaikiškoms knygoms? 10 bus kaip tik, mat jau beveik pabaigiau.
Dig dig dig, štai vėl rūsyje. Mėgstu bėgti susirinkti lipdukų, nes tik nulipus laiptais užsibaigia visi žmonės. Lieku viena geltonoje lempų šviesoje ir fantastinių novelių nugarėlių akivaizdoje, pasvirus į dešinę ranka atsiremčiau į dulkiną Agatos Kristi kretalų rinkinį, bet aš nesvyru, esu labai atsargi, o ir perspėjamasis ženklas ant sijos primena nesusitrenkti galvos. Jei išnyra iš už romantinių knygelių apsiblausęs pirkėjas, apsikabinęs istorinę popierknygę, - nieko tokio, jis tik kaltai šyptels ir palauks, kol nueisiu savu keliu.
Už dvejų sunkių durų manęs laukia lipdukai. Tyliai nusiplėšiu nuo aparatėlio lipdukų juostą, atsirėmusi į buhalterės stalą neskubėdama peržiūrėsiu, ar visi išspausdintieji mano, planuodama kelią iki žmogaus, kurį galiu įtarti kelių lipdukų spausdinimu, išeisiu į dienos šviesą ir po minutės pasinersiu į grynąjį lipdymą.
Minčių plauksmą pertraukia realybė. Ant žemės driekiasi šimtai realių trijų svarų lipdukų, o aparatėlis tik spjauna, tik spjauna naujus. Liuokteliu per kambarį atidaryti mašinos dangčio - jai tai beveik kaip Achilui kulnas. Sustoja. Uf. Pradedu rinkti ir sukti juostą, klaikdama nuo minties, kokį panašų skaičių į 10 galėjau per skubą įvesti. Mašina sustojo - gerai, dangtis atvožtas, bėgu kieno nors pasiklausti, kaip atšaukti prašymą spausdinti tūkstantį lipdukų.
Pat lėtai krypuoja, bet eina drauge pasižiūrėti, kas darosi. Prasilenkdama linkteliu kolegai, išeinančiam iš rūsio. Kolegai, pamačiusiam atvertą lipdukų mašiną, nusistebėjusiam netvarka ir atgal užvožusiam dangtį.
Čia galėtų ši istorija ir baigtis, šiek tiek sužadinusi skaitytojo vaizduotės. Antra jos dalis skirta praktiškiems žmonėms, kurie renkasi ne mūšių aprašymus, o karų baigtį.
Ant žemės kovoti su vaikiškomis knygoms pasirengęs tūkstantis lipdukų. Dvidešimt metų galėsime naudoti tuos pačius lipdukus, jūs galėsite juos naudoti, na, tai yra, ateinančios kartos.
Tokios tad tokelės - po valandos išraudusi 17-metė prisipažįsta išspausdinusi begalę keturių svarų lipdukų mokslinėms knygoms. Kokią begalę, klausiu. Begalę. Begalę begalę. Žiūriu į ją, negaliu patikėti. Po kelių sekundžių mano veidą nutvieskia anaiptol ne savanaudiškas džiaugsmas.
Toliau aš tris dienas laukiau Haydono, kad išspręstų akivaizdžiai techninę problemą. Kad jis netekęs klausos viena ausimi niekad nebūčiau pasakiusi, maniau, kad tiesiog nesiklauso. Deja, šįkart nesusišnekėjimo nebūta, jis puikiai suprato, apie ką šneku. Ir puolė tvirtinti, kad čia ne technika, ha ha, o aš skenuoju brūkšninių kodų juostą per greitai, ir vienas kodas tenka lipdukui, o gretimas - lipdukų kiekiui.
Ten turėjo būti ne tūkstantis, o 9786000041304 lipdukai, jei mechanika ir paklaikusios moterys nebūtų įsikišusios.
Bet dar lipdyti ir lipdyti.
Jei kam nors pasirodė, kad šita istorija neįdomi, galėjote iškart susiprasti, pamatę apimtį. Elelele.
Ir visa tai mane rengė svarbiausiai kovai, kad mažame miestelyje prie Anglijos-Velso ribos ryžtingai pakilusi apsiklijuočiau antpečiais ir patikrinusi, kiek knygų iš pusės milijono neturi lipduko su brūkšniniu kodu, tučtuojau jas jais aplipdyčiau.
Nieko neparašyta - nieko ant knygos neparašyta, sakau senajai Patricijai, kaip mes ją vertiname? Nejučiomis įklimpstu į pokalbį apie arbatą - Pat jos taip nemėgusi besilaukdama, kad po gimdymo reikdavę apie dviejų metų vėl po truputį grįžti prie angliškųjų tradicijų. Iki kol vėl pastodavo, visus penkis kartus. Viename lentynų rinkinyje yra 8 lentynos, antrame aukšte palei dešiniąją sieną yra 36 tokie rinkiniai, tai yra 288 lentynos, jei praktikantė gali aplipdyti 20 lentynų per dieną, Viešpatie Jėzau, kiek man reikia praktikantų? Bet ne, viskas po truputį, reikia grąžinti šią knygą į lentyną. Pala, kiek kainuoja? Reikia susirasti Pat ir pasiklausti. O taip, norėčiau puodelio arbatos, šiek tiek pieno, žinote, prieš tai į arbatą pieno išvis nesipildavau... Kokia netvarka vaikų skyriuje, aš buvau išrūšiavusi jas visas abėcėliškai ir pagal paveikslėlių dydį, kas čia leidžia vaikus? Vaikui praktikantei reikia daugiau etikečių, sykiu ir sau išsispausdinsiu. Kiek man reikia trijų svarų lipdukų vaikiškoms knygoms? 10 bus kaip tik, mat jau beveik pabaigiau.
Dig dig dig, štai vėl rūsyje. Mėgstu bėgti susirinkti lipdukų, nes tik nulipus laiptais užsibaigia visi žmonės. Lieku viena geltonoje lempų šviesoje ir fantastinių novelių nugarėlių akivaizdoje, pasvirus į dešinę ranka atsiremčiau į dulkiną Agatos Kristi kretalų rinkinį, bet aš nesvyru, esu labai atsargi, o ir perspėjamasis ženklas ant sijos primena nesusitrenkti galvos. Jei išnyra iš už romantinių knygelių apsiblausęs pirkėjas, apsikabinęs istorinę popierknygę, - nieko tokio, jis tik kaltai šyptels ir palauks, kol nueisiu savu keliu.
Už dvejų sunkių durų manęs laukia lipdukai. Tyliai nusiplėšiu nuo aparatėlio lipdukų juostą, atsirėmusi į buhalterės stalą neskubėdama peržiūrėsiu, ar visi išspausdintieji mano, planuodama kelią iki žmogaus, kurį galiu įtarti kelių lipdukų spausdinimu, išeisiu į dienos šviesą ir po minutės pasinersiu į grynąjį lipdymą.
Minčių plauksmą pertraukia realybė. Ant žemės driekiasi šimtai realių trijų svarų lipdukų, o aparatėlis tik spjauna, tik spjauna naujus. Liuokteliu per kambarį atidaryti mašinos dangčio - jai tai beveik kaip Achilui kulnas. Sustoja. Uf. Pradedu rinkti ir sukti juostą, klaikdama nuo minties, kokį panašų skaičių į 10 galėjau per skubą įvesti. Mašina sustojo - gerai, dangtis atvožtas, bėgu kieno nors pasiklausti, kaip atšaukti prašymą spausdinti tūkstantį lipdukų.
Pat lėtai krypuoja, bet eina drauge pasižiūrėti, kas darosi. Prasilenkdama linkteliu kolegai, išeinančiam iš rūsio. Kolegai, pamačiusiam atvertą lipdukų mašiną, nusistebėjusiam netvarka ir atgal užvožusiam dangtį.
Čia galėtų ši istorija ir baigtis, šiek tiek sužadinusi skaitytojo vaizduotės. Antra jos dalis skirta praktiškiems žmonėms, kurie renkasi ne mūšių aprašymus, o karų baigtį.
Ant žemės kovoti su vaikiškomis knygoms pasirengęs tūkstantis lipdukų. Dvidešimt metų galėsime naudoti tuos pačius lipdukus, jūs galėsite juos naudoti, na, tai yra, ateinančios kartos.
Tokios tad tokelės - po valandos išraudusi 17-metė prisipažįsta išspausdinusi begalę keturių svarų lipdukų mokslinėms knygoms. Kokią begalę, klausiu. Begalę. Begalę begalę. Žiūriu į ją, negaliu patikėti. Po kelių sekundžių mano veidą nutvieskia anaiptol ne savanaudiškas džiaugsmas.
Toliau aš tris dienas laukiau Haydono, kad išspręstų akivaizdžiai techninę problemą. Kad jis netekęs klausos viena ausimi niekad nebūčiau pasakiusi, maniau, kad tiesiog nesiklauso. Deja, šįkart nesusišnekėjimo nebūta, jis puikiai suprato, apie ką šneku. Ir puolė tvirtinti, kad čia ne technika, ha ha, o aš skenuoju brūkšninių kodų juostą per greitai, ir vienas kodas tenka lipdukui, o gretimas - lipdukų kiekiui.
Ten turėjo būti ne tūkstantis, o 9786000041304 lipdukai, jei mechanika ir paklaikusios moterys nebūtų įsikišusios.
Bet dar lipdyti ir lipdyti.
Jei kam nors pasirodė, kad šita istorija neįdomi, galėjote iškart susiprasti, pamatę apimtį. Elelele.
Subscribe to:
Posts (Atom)