Naujos pažintys

Supratau, kad jau tris dienas mūsų name gyvena latvė. Girdėjau kažkokius garsus antrame, manytai, neapgyvendintame kambaryje ir įtariai pasiklausiau Krikščionės, ar tik neturim naujo gyventojo.
- Taip, turim, ir ji iš Lietuvos, - susipainiojusi nuomininkų geografijoje latvės duris ėmėsi baladoti moteris. -Įsileisk, - šaukė ji (ji visada šaukia), - aš noriu tave kai kam pristatyti.
Po kelių ilgokų akimirkų duris atidarė kiek pasimetusi moteriškė raudonomis akimis - miegojo po darbo.
- Ji nešneka angliškai, todėl jūs galite kalbėtis savo kalbomis, - patarė Krikščionė, sunkiai klestelėdama į fotelį ir leisdama mums pabendrauti dviese.
- Ee.. From Latvia? - išsiaiškinusi jos vardą pasiklausiau, nežinodama, ką kita besakyti.
- Mhm, - gūžtelėjo ji, taip pat nežinodama, ką sakyti.
- M.. Govorite paruski? - save pačią nustebinau rusų kalbos žiniomis. Atsakė, kad kalba, ir tikrai kalba, o aš, pasirodo, tikrai nekalbu.
Mintyse pasirausiau rusų kalbos žodynėlyje, hm, ko čia dar mokėčiau pasiklausti.
- Nu i kak vam zdes? - išdidžiai uždaviau klausimą, nė kiek viduryje jo nestrigdama. - Pachnit?
- Pachnit... - palingavo Maruta. Taip ir žinojau, kad padoriam žmogui iš Latvijos turėtų nepatikti namo kvapas. Man irgi nepatinka, bet kiek aš galiu viena tą namą plauti. O prieš pat susipažįstant su Maruta, vienas šunelių, iš džiaugsmo, kad gali pabėgioti po svetainę, mane gausiai apsysiojo. Stovėjau su latve prie jos kambario durų, laukdama, kada bus mandagu pasakyti "Nu paka" ir eiti persirengti džinsų. Šalia kiurksojo Krikščionė, kiek nusivylusi, kad nesugebame susišnekėti latviškai ir lietuviškai.
Gal galima pas jus į svečius, pasiteiravo Maruta, tarpduryje, matyt, nesijausdama kuo jaukiausiai. Žinoma, atsakiau, svarstydama, ką mes pas mane svečiuose veiksim, ir nusivedžiau į savo kambariuką.
- O, iškart kvapas kitoks, - į lietuvių kalbą, tiesą sakant, neperėjo Maruta. Reikšmingai parodžiau jai kvapnią žvakę ir mes abi reikšmingai palinksėjom.
Kitas 20 minučių šnekėjomės apie gyvenimą, kažką jai kompiutery parodžiau, tada mano žodynėlis visiškai užsivėrė ir ne angliškai šnekėt nebegalėjau. Pasižadėjom susitikti kitą kartą ir Maruta išėjo apačion.
Galvoju, ką aš per rusų pamokas mokykloj veikiau. Žinau ką - nagi tvarkingai sėdėdavau ir mėgindavau susivokti, ką toliau daryti - bet lietuvių mokyklose rusų kalba mokoma taip, tarsi mokiniai savaime ją mokėti turėtų. Skaitai sau Puškiną, nors iš tiesų pienelio nežinotum kaip parduotuvėje nusipirkti.

Nauja taisyklė

Ką tik kažkas paskambino į duris: o jau beveik 12 nakties. Baugštokai jas pravėriau ir radau dar labiau nei aš suglumusį vaikiną. Jo vardas Chrisas, jis gyvena gretimame name, su latviais, pamiršo raktus ir nežino, kaip sugrįžti namo. Daug neklausinėjusi nusivedžiau į sodelį ir liepiau jam lipt per tvorą.
Tad tokių nutikimų pasitaiko Bristolyje.
O šiandien mano dienos planas buvo sudalyvauti diskusijoje apie meną/literatūrą/filosofiją. Mat pamėginau gūglan pasirėmus atrasti ką nemokamo ir kultūringo. Internete tebuvo dvi eilutės apie įvykį, adresas ir perspėjimas, kad viduje esama galerijos.
Na ir nuėjau - paprašė 3 svarų, nes nesu meno studentė, ir sudarė įspūdį, kad tikrai verta. Nelabai mėgstu aš šnekėti apie meną ir literatūrą - kažkaip... ką ten apie juos besakyti... Bet galvojau atsisėsiu auditorijos gale, žvelgsiu sau į visus gudriai ir gilias mintis mąstysiu.
Auditorijoje pasirodė esama tik dviejų suremtų šonais stalų ir 10 kėdžių aplink juos - kad visi dalyviai matytų vienas kitą. Pradėjo rinktis dalyviai. Kiekvienas atsinešė po knygą ir užrašus. Nejaukiai pasirausiau rankinuke ir radau tušinuko, kurį vakar sulaužiau, širdelę. Popieriuko jokio neradau. Kaip universitete.
Na ir iš lėto, pradėjus lektoriui šnekėti, paaiškėjo, kad visi turėjome būti perskaitę Nicko Lando filosofijų rinkinį. Nicko vardo niekad nebepamiršiu - dabar jau puikiai žinau, kaip jis projektavosi ateitį, kaip pašėlusiai į viską žvelgė, kol truputį puštelėjo ir išsikėlė į Šanchajų.
2.5 valandos.
Šnekėjom apie filosofą, apie kurį ničnieko nebuvau girdėjusi.
Šiandien išmokau: visada pasiklausk vestibiulyje, apie ką renginys.

Kai lyja

O ne taip ir linksma, kai lyja į galvą ir pasitikrinęs banko sąskaitą suvoki, kad gali tekti dirbtelti McDonalde (o, tiesą sakant, visai buvau pamiršus tokią galimybę).
Kad laiko veltui nešvaistyčiau, noriu sudaryti gerą nemokamų pramogų Bristolyje sąrašą. Taigi šiandien nuėjau į archeologijos ekskursiją Mokslo muziejuje - nežinau, kaip tai susiję su pramogomis, bet gal kas žandikaulio žiovaudamas ir neišsinarintų.
Tada prisėdau prie kanalo, "Harbourside" kavinės lauke, ir nieko nenusipirkusi naršiau internetą - ieškojausi darbo (nemokama pramoga!). Meluoti aš nemėgstu, taigi nuoširdžiai atsakinėjau tik tiems, kurie darbuotojų ieškosi tik trumpam laikotarpiui - nes, žinia, po 17 dienų palieku Bristolį. Ir paaiškėjo, kad potencialiai tinku tokiems darbams:
sėdėtojos portretui
keistų/meniškų nuotraukų modelio (pagaliau išaušo mano valanda)
skrajučių pakavimo į... pakus
tekilos shot'ų siūlytojos savaitgaliais

Šiek tiek nusiminiau ir nutariau kaip nors dėl to nesinervinti - juk visada galiu kelias dienas padirbėti Hay. Bet pati kelionė pirmyn ir atgal atsieitų apie £50, dirbti, vadinasi, reiktų keturias dienas iš eilės, kad vos perlipčiau išlaidas. Ir kam man 5 dienas leisti Hay, jei aš nutarusi sudaryti Bristolio linksmybių sąrašą, klausiau savęs. Juolab - už nuomą jau sumokėta. Ir krikščionės taip nebe nemėgstu - nes man saldainių iš Turkijos parvežė.
Jei tik jai nereikėtų duoti dar £50 depozito... Su papildomais £50 gyvenčiau puikiai, svarsčiau, parimus virš £3,50 kainuojančios sriubos Stoke Croft rajone (pilname Banksy grafičių).
Ir įnikau CouchSurfing ieškotis draugų. Nes be draugų, žinia, nelinksma. Vienas dalykas užkliuvo išsyk - CS mėgina ištobulinti tinklalapį iki beprotybės, todėl niekas neveikia. Šaunūs eksperimentai visiškai nepalengvina nei paieškos, nei laiko sutaupo. Ir pametė "log in" mygtuką. Reikia eiti visokiais gudriais keliais. Antras dalykas, kuris šiek tiek sužeidė sielos - neradau draugų.
Jūs dar pamatysite, bambėjau apmaudingai. Aišku, gyvendama su krikščione ir neturėdama darbo į jokius žmonių ratus nepatenku (nors šiandien buvau kviečiama į jos bažnyčios būrelį), o turėdama draugus tokius, kokius jau turiu (kas kad kitose šalyse) esu palepus ir bet kokių draugų man nereikia.
Taigi ir bėgu akimis per profilius ir niekam nekyla ranka rašyti.
Ėjau per lietų namo ir mąsčiau apie pinigų dilemą - nors ir buvau nutarusi nesinervinti ir laukti, ką rytojus atneš. Pakeliui iš naivumo užsukau į arabų parduotuvėlę žvilgtelėti, ar joje kartais nesama žurnalo "Venue", pasakojančio apie visas įmanomas pramogas Bristolyje. Pasisveikindama linktelėjau musulmonų trijulei, kadangi jie buvo trys - sulaukiau kokio tai nederamo švilptelėjimo ir tada pastebėjau, kad 70% visų jų turimų žurnalų - su visiškai neapsirengusiomis moterimis. Ar tai lietus, ar nepinigai, ar socializacijos stygius, ar tamsa - o gal pasaulinis moterų išnaudojimas: niekad dar pornografiniai žurnalai nebuvo manyje sukėlę tiek pasipiktinimo. "Nasty", sušnypščiau išskubėdama ir net nepasakiau viso gero. O tai labai nemandagu.
Prie pat parduotuvės girtas vyras man juokais užtvėrė kelią ir sakė Bonjour.

Taigi niekaip nesitikėjau, kad dieną išgelbės krikščionė. Numykiau kažką liūdnai ir ji man pasiūlė jai dirbti - į Excelį suvedinėti visų jos nuomininkų duomenis. Ir neduoti depozito.
Vis tik parašiau keliems būsimiems draugams iš Graikijos, Vengrijos ir vienam tikrai kilusiam iš Bristolio - gal ryt poryt susitvarkys ir draugų dilema.
Ir tada visus jus pamiršiu:)


Ne, juokauju;D

Mąstau, vadinasi, važiuoju į Hay

Nuvažiavau porai naktų į Hay - ten likusių daiktų pasirūšiuoti, padirbėti keletą valandų, pavalgyti indiško maisto su buvusiais kolegomis ir t. t. Palikau šuniukų priežiūrą kaimynei, 10-metei latvytei, liepiau juos prižiūrėti, būnant kartu namie, ir nepalikti viduje nakčiai, nes jie nemoka dar pasiprašyti į tualetą... ypač jei namie nėra nei gyvos dvasios.

Savaitgalis buvo pripildytas kalbų apie toleranciją: raudonplaukiams, gėjams ir lietuviams. Pakeliui į Hay traukinyje žiūrėjau "Pietų parko" seriją "Ginger Kids" ("Ryži... vaikai") ir nespėjau pamatyti paskutinių minučių, taigi labai spirgėjau priversti Cathy, raudonplaukę, pasižiūrėti su manimi visą filmuką iki pabaigos. Nes gi labai juokinga. Kai neturi jokio neigiamo nusistatymo prieš kokią nors grupę ir išvis nesupranti, kaip gali toks egzistuoti, visi juokeliai atrodo labai nekalti ir juokingi - būtent dėl to, kad absurdiški.

Lygiai taip pat kikenau, kai pasakojausi kolegėms išmokusi vieną negerą žodį, negerų žmonių sugalvotą gėjams apibūdinti. Pats žodis tikrai juokingas (jau niekas nebeprivers manęs jo pakartoti), bet staiga susivokiau, kad juk sėdžiu taigi tiesiai priešais gėjų, tokį, tarsi, staiga nusiminusį.

Ir vėliau labai diskutavau su draugėmis - ar juokeliai, kuriuose minimos mažumos, yra nekalti, jei nieko pikta jais nenori pasakyti. Kartais, man regis, yra daug "diskriminatyviau" išvis ko nors neminėti - tarsi būti kitokios odos spalvos, orientacijos ar sveikatos būklės yra savaime taip bloga, kad šiukštu negalima užsiminti apie tai esant - kad kieno nors neįskaudintum.

Atsimenu, kai sykį atėjau į darbą supūliavusia akimi - graži kaip Marilyn Mansonas, ir beveik niekas nė neužsiminė apie pokytį - kaip aš tada norėjau, kad kas nors nustotų mandagumo ir lepteltų "o, tau akiai negerai"...

Bet, visą "Pietų parko" seriją pasižiūrėjusi Cathy pasakė, jei kuo nors pasižymi visą gyvenimą, tampa visiškai nejuokinga, kai žmonės nesiliauja to minėti - geruoju ar bloguoju. Ir suvokiau, kad turėti raudonus plaukus yra tas pats, kas būti lietuviu užsienyje - tai vis panaudojama prieš ar už tave bet kokia proga. Ir baisiai įgrysta.

Be to, sakė Cathy, pats žodis "tolerancija", kalbant apie mažumas, yra ydingas - kodėl turi turėti teisę ką nors, viso labo, pakęsti - tai yra leisti būti, kai savaime viskas turėtų turėti teisę būti, be jokių tamstos valios pastangų. Reikia priimti labiau nei toleruoti, t. y. accept rather than tolerate. Todėl, sakė Cathy, nieko netoleruokite - kitaip darykite.

Jeigu dėl visko anksčiau klydau ir pridariau daug kalbinių nuodėmių, man už viską buvo atlyginta sugrįžus į krikščionės namus: ji vis dar nebuvo grįžusi iš Turkijos, bet šunys, akivaizdu, iš sodo (back yard) į namus bėgiojo nuolatos. Batus teko nusiavus iškart apsiauti ir likti apsiavus, kol visus langus atidarius ploviau grindis, tokias, kokių per visą savo gyvenimą, esu tikra, nesu mačiusi. Pirmam grindų sluoksniui (su sysiais ir kakais) nugremžti reikėjo 6 kibirų muilino vandens.

Galėčiau dabar nekaltai pajuokauti apie latvius arba vaikus, šunis, krikščionis, bet, aišku, geriau nejuokausiu.

Brautis į namą

Namai čia tarsi suklijuoti - mažyčiai tarpeliai tarp jų ir mūrinės tvoros. Durys turi keistas rankenas ir su jomis reikia šiek tiek terliotis.
Taigi grįžau namo, suruošiau ir išrūšiavau šiukšles išmesti (trečiadienio naktis - šiukšlių naktis, paryčiais jos bus jau dingusios), pažadinau šuniukus - aiškiai kaimynų mergaitė, paprašyta vakarais maitinti šunis, nusprendė, kad šunims lauke per šalta ir užrakino juos namie. Išnešiau šuniukus į sodelį (back yard) ir užrakinau, kur jiems skirta, kad lapė nesuvalgytų.
Ir išnešiau šiukšles. Apsisukau, bandau pareiti namo - ir patiriu nuostabiai komišką situaciją, į kurią kiekvienas žmogus kartą gyvenime turi patekti, kad vadintųsi žmogumi (ar panašiai). Durys užsitrenkė. Klebenu rankeną, tikėdamasi, kad įvyks stebuklas ir durys atsitrenks. Bėgu žemyn gatve - gal nusileidus už namų bus galima į sodelį įlipti per tvorą.
Betgi ne, už visų sodelių yra kiti namai su savomis tvoromis ir savais sodeliais. Gatvės nėra. Galvoju, šitai manęs nesustabdys - vis tiek kaip nors eisiu ir lipsiu. Ir šast - šūsnys dilgėlių, griovys, tvora ir duzgiantis elektrinis metalinis namukas, perpėjantis, kad užmuš. Nueinu dar toliau - reikia išsirinkti namą, esantį už mano namo, ir lipti per jo tvorą. Mane pasitinka milžiniškos dvi tvoros ir susierzinęs ryžas katinas.
Hm, galvoju, gal reikia belstis į kaimynų namus. Parbėgu, beldžiu, beldžiu. Excuse me?.. Excuse me?.. Niekas neatsako. Tylu, tamsu, vėsoka be rankovių.
Nepasiduosiu - gal ir nežadinsiu, nesmagu, pusė pirmos nakties, pabandysiu ranką į plyšelį laiškams duryse įkišti - gal kas nors pasidarys. Nepasidaro, bet ant žemės pastebiu - žinot ką, - pakabą. Viso labo reikia palenkti rankeną iš vidaus ir durys atsidarys, bet ir su pakaba nieko neišeina (bet jei fašistas už nugaros stovėtų, manau, pakaba, gerai pasitreniravus, gal ir suveiktų).
Bėgu darkart aplink namą - eisiu per dilgėles ir griovį. Paeinu truputį, apsisuku ir grįžtu žadinti kaimynų.
Ir staiga šovė į galvą - reikia perlipti per namą. Užsilipau ant tvoros, įsikibau garažo stogo. Galvoju, jei būčiau bernas, tikrai užlipčiau. Bet ne veltui feministės su pasauliu kovojo: į visas puses kojas pakilojus, netikėtai atsidūriau ant stogo. Tylioj ramioj gatvėj, kur tik latviai ir nekūrybingi britai su vaikais gyvena. Pereinu garažo stogu, žvilgt į sodą - vaje kaip aukštai. Ant tokios nuokalnės namas pastatytas... Bet gi - ten langas apačioje ir jis palangę turi. Atsiguliau ant pilvo ir ėmiau šliaužti nuo stogo, tikėdamasi, kad esu netrumpesnė už langą. Esu! Kažkiek sekundžių teko pakaboti, beieškant paviršiaus pėdoms, bet galiu teigti, kad esu paties tinkamiausio tam ilgio. O tada nušokau nuo palangės - beveik į erškėtrožes (vienintelis krūmas sode ir turi būti su spygliais).
Jaučiuosi taip, tarsi pasaulyje nebebūtų jokių iššūkių.

Sekmadienis

Tylus sekmadienio rytas, apie 11.30, saulė šviečia ir automobiliai stabteli pažiūrėti į mano žalią suknelę (žinoma), pro šalį kas 5 minutes prarisnoja už šono susiėmęs žmogelis, su numeriu ant krūtinės. Kelios gatvės užtvertos ir tenka laipioti per stop juostas šen bei ten. Supratau - maratonas, toks pats kaip Vilniuje. Giliau į miestą - daugiau risnotojų, atsiranda ir tuščių mineralinio buteliukų ant šaligatvių. Galvoju, tiek ėjus ir ėjus, vakar, užvakar, užužvakar, per Roskildę prieš dvejus metus - reikėjo ir man maratoną bėgti, kur jau ten sunku būtų. Labai gaila, nenubėgau. Bet nuo mano krikščionės namų iki aktyviausios centro dalies, nusipirkti kavos ir įsijungti kompiuterį - 68 minutės. Irgi šioks toks maratonas, jei porą kartų per dieną. Bristolis pasižymi viskuo, ką mėgstu Britanijoje: samplaika viso to, kas ne britiška, ir britišku humoro jausmu. Mano namas pasižymi viskuo, ko nemėgstu Britanijoje: nekūrybiška betvarke, dideliais plastikiniais ASDA maišais pigiai perkamo maisto, plastikiniu dubeniu kriauklėje ir atgimusia krikščione. Darbo, jei kam įdomu, dar neieškojau. Bet aš rašau ir persekioju merginą, kuri, mano galva, turėtų ką atsakyti į klausimus, svarbius rašiniui. Taip va gyvenama Bristolyje.

Bloggeris visas pastraipas jungia į vieną

Atvykau ir teko sėstis ant dviračio sėdynės. Ne minti dviratį, o tik sėdėti ir baugščiai dairytis skriejant Bristolio gatvėms pro šalį. Pamačiau St Mary's bažnyčią ir strypą žemėje, įkliuvusį antrojo pasaulinio karo metais bombai klestelėjus šalia bažnyčios. Labai daug naujų grafitų čia esama, nes ne tik Banksy moka purkšti. Labai gražių grafitų. Ir aukštų laiptų, ir stačių gatvių. Tada mes ėjome pas Naomi, tetą, turinčią 30 namų, kad ji ir man kokį kambarį išnuomotų. Apie 10 vakare atasrgiai kabarojomės traškančiais laiptais tamsioje laiptinėje, kol išgirdome kažkokį neprofesionalų dainavimą. Ir tada dar gitarą - brandž brandž brandž. Atsargiai prisikišom prie vos atvirų durų ir suvokėme, kad Naomi su būreliu žmonių dainomis šlovina viešpatį. Pastovėjau prieškambaryje rankutes vieną į kitą nejaukiai suspaudusi, Markas, susigėdęs, kad trukdo melstis, greitai susitarė su ja pasikalbėsiąs vėliau. Teko eiti švęsti trijų gimtadienių. Vieno informatiko, kuris turėjo svajonę, Marko, nes jo - rytoj, ir tokios labai detaliai ir daug apie viską šnekančios mažos moters. Sakau mažos, nes ji tikrai maža (yra tam tikras berods nedraugiškas žodis tokio dydžio žmonėms nusakyti). Bare dirbantį susitikau tą patį australą, su kuriuo Hay pirmą naktį po Amerikos žaidėmė stalo tenisą sviesto turgelyje. Šie išvardyti žmonės - tai mano artimiausi pažįstmieji iš Bristolio. Taigi aš turiu draugų. Maža moteris, jos vardas Dona (su dviem "n"), pasireikalavo, kad nueičiau pasižiūrėti jos buto, mat galėčiau jame porą dienų panakvoti, jei nieko kita nerasiu. "Va čia mano spintelė, čia yra. Čia mano knygos. Čia mano lova. O šia tavo kambarys. Čia aš meldžiuosi, nes aš budistė. Čia mano katė, ji labai draugiška, ji yra. Dabar parodysiu vonią..." - ji kalbėjo. O šiandien su visomis kuprinėmis jau buvau beišeinanti iš namų, kai laiptais nusileido jauna rumunė - ji mat čia gyvena. Mes viena kitai labai patikome, apsikeitėme numeriais, ir ji man pasiūlė darbą - jei nieko kita nerasiu, sakė, galėsiu su ja indus nuo stalų panešioti - esą jie ieško žmonių. Moka geriau nei knygynuose. Aišku, man ne kokie ten pinigai gyvenime svarbiausia. Bet esu labai pavargusi. Ne nuo gimtadienių - šventėme tik 40 minučių. Nuo kažin ko kito. Nepaisant to, viskas kaip sviestu ir medum patepta.

Lėktuve

Užmigti negalėjau daug ilgiau nei prieš skrendant bet kur kitur. Niekada nebūna laiko miegui, vis ką nors dėtis reikia, kam nors rašyti, petnešas tai trumpti, tai ilginti. Ir gerai, kad nebūna, bent atviromis žvitriomis akimis nereikia modeliuoti ateities. Labai smalsu, kaip viskas seksis – nežinau, nei kur gyvensiu, nei ką veiksiu, nei kaip aš lagaminus su paduškaitėmis sėdėti parsiųsiu iš Hay į Lietuvą. Ir kaip, ir kada aš į Hay nuvažiuosiu. Juk reikia kaupti dėmesį Bristoliui. Gal net turiu moralinę teisę sykį sugrįžti su daugiau pinigų, nei išvažiuoju – juk neilgam laikui. Esu lėktuve, kuriame labai rėkia – tarsi prie jūros su šeimom. Kažkas kumštukais daužo mano kėdę (rašyčiau – sėdynę, betgi ne sėdynę...), ir gerai, vis tiek miegoti negaliu. Pamiršau svarbiausią daiktą – taškuotą suknelę. Ir knygelę, Chajamo rubajatus, pamiršau – gal ir nieko tokio, jei joje nelaikyčiau paso.

Na tai kas, kad benamiai, bedaliai, na tai kas, kad šunų apskalyti. Galima važiuoti į Bristolį, galima važiuoti į Romą, Maskvą ar Naująjį Delį. Ar mokytis ispanų kalbos ir mestis į Pietų Ameriką. Arba važiuoti saulės palydėti į Portugaliją. Naujuosius Metus sutikti Ispanijoje, arba neapsivilkus palto kur nors kitur. Ir stovėti pasaulio vidury atvirais tuščiais delnais. Tiek visko dar nepadaryta ir nepamatyta, kad ilgesys gerklę gniaužia - ypač ilgu to, prie ko nebus kada sugrįžti.