Nauja taisyklė

Ką tik kažkas paskambino į duris: o jau beveik 12 nakties. Baugštokai jas pravėriau ir radau dar labiau nei aš suglumusį vaikiną. Jo vardas Chrisas, jis gyvena gretimame name, su latviais, pamiršo raktus ir nežino, kaip sugrįžti namo. Daug neklausinėjusi nusivedžiau į sodelį ir liepiau jam lipt per tvorą.
Tad tokių nutikimų pasitaiko Bristolyje.
O šiandien mano dienos planas buvo sudalyvauti diskusijoje apie meną/literatūrą/filosofiją. Mat pamėginau gūglan pasirėmus atrasti ką nemokamo ir kultūringo. Internete tebuvo dvi eilutės apie įvykį, adresas ir perspėjimas, kad viduje esama galerijos.
Na ir nuėjau - paprašė 3 svarų, nes nesu meno studentė, ir sudarė įspūdį, kad tikrai verta. Nelabai mėgstu aš šnekėti apie meną ir literatūrą - kažkaip... ką ten apie juos besakyti... Bet galvojau atsisėsiu auditorijos gale, žvelgsiu sau į visus gudriai ir gilias mintis mąstysiu.
Auditorijoje pasirodė esama tik dviejų suremtų šonais stalų ir 10 kėdžių aplink juos - kad visi dalyviai matytų vienas kitą. Pradėjo rinktis dalyviai. Kiekvienas atsinešė po knygą ir užrašus. Nejaukiai pasirausiau rankinuke ir radau tušinuko, kurį vakar sulaužiau, širdelę. Popieriuko jokio neradau. Kaip universitete.
Na ir iš lėto, pradėjus lektoriui šnekėti, paaiškėjo, kad visi turėjome būti perskaitę Nicko Lando filosofijų rinkinį. Nicko vardo niekad nebepamiršiu - dabar jau puikiai žinau, kaip jis projektavosi ateitį, kaip pašėlusiai į viską žvelgė, kol truputį puštelėjo ir išsikėlė į Šanchajų.
2.5 valandos.
Šnekėjom apie filosofą, apie kurį ničnieko nebuvau girdėjusi.
Šiandien išmokau: visada pasiklausk vestibiulyje, apie ką renginys.