Monday 25 March 2013

pop-pop-pop-pop-pop-poooooop

Norėčiau pasidalyti mintimis apie populiariąją muziką. Esate ją girdėję? 
Iki šiandien su dabartine pop muzika man teko susidurti sykį - kai aptikau naujieną, kad populiariosios muzikos įrašų pardavimai perkopė krizę ir pirmą kartą nuo Britney Spears laikų (rodos, 1999 m.) - ūgtelėjo 0,3%.
1999 m. man buvo 12 metų ir aš labai nemėgau Britney Spears. Man, muzikos mokyklos auklėtinei, ji atrodė ne tik durna, bet ir bebalsė ("lažinuosi, kad neatskirtų tercijos nuo kvintos"). Vis dėlto aptikusi minėtąją naujieną ir ėmusi ją nagrinėti, ieškoti papildų ir kokios nors pridėtinės vertės lietuvių skaitytojui, pasiklausiau ir vargšę įrašų industriją ištempusių dainininkų muzikos, jei taip sutartinai tą garsą vadiname. Ir - kaip seniams pridera - nutariau, kad mano paauglystės muzika buvo geresnė.
Tikiu, kad Tututės skaitovas nežino, kas yra 1D, t. y. "One Direction". Ir ačiū dievui, sakau, žvalgydamasi nuo rūpesčio suplėkusiomis akimis. Industrijos gelbėtoją Adelę žino daugelis, bendrai sudėjus - mažų mažiausiai 8,3 mln. žmonių, nes tiek kartų 2012 m. nutarta įsigyti jos albumą "21".
(Ša, verkiu)
Dar įdomiau, kad JAV "Billboard" tope pirmą kartą susikūlė bitlų rekordas - 6 savaitės viršūnėje išsilaikė mūsų naujasis dievukas - mergina, vardu Taylor Swift, pardavusi 5,2 mln. albumo "Red" kopijų.
Prieš išaiškindama priežastį apie tai prabilti šiandien, paaiškinsiu, kad "One Direction" yra nepadoriai jaunų vaikinų grupė, kurios klipą žiūrėdamas jautiesi nei šiaip, nei taip; T. Swift - mažiau jauna, bet va tokia. Dainuoja apie koledžą, meilę ir pan. Ji yra tai, kas, šiuolaikinės JAV visuomenės vertinimu, prilygsta bitlams. Netgi ne tai kad bitlai būtų gera grupė... 

Šiandien. Šiandien man atostogos, todėl dirbau iš kavinės. Specialiai pasirinkau tokią, kurioje paprastai užtenka stalelių, pasigurkšnojimai įperkami (kalbu apie arbatą), o muzika nešiurpina. Groja sau Joe Dassinas, ir netrukdo. 
Buvau įsitikinusi, kad Užupio "Prie Angelo" yra būtent tokia. Tiesą sakant, tikėjau, kad ji labiausiai nuvertinta šio rajono kavinių.
Ir ką radau? 
Meniu ranka padidintas kainas, miklias, bet nemalonias padavėjas (taip ir nesupratau - pyksta, nes perku, ar pyksta, nes per mažai), kolonėles iš kiekvieno kampo ir - žinoma - populiariąją muziką.
Ji buvo tokia baisi, kad iki šiol neapleidžia - juk sėdėjau priešais jos sklidimo šaltinį. Šalavijų gėrimo ir menkės užsisakiau tik įėjusi, todėl apsisukti ir išeiti nebegalėjau.
Išmokau vienos dainos žodžius.


Who do you think you are?
And who do you think you are
And who do you think you are
Tearing love apart
You're gonna catch a cold
And who do you think you are

Don't come back for me
And who do you think you are*


Užuot žiūrėjusi į kompiuterį - o aš taip mėgstu į jį žiūrėti - spoksojau į kolonėles ir mąsčiau: kam kavinę apstatyti kiču, senais lagaminais, raitytomis kėdėmis ir muzikuoti kaip kaimo diskotekoje? Ir, po velnių, kodėl dainininkė nesusigalvojo žodžių? Įdomu tai, kad apie 14 val., kavinei ištuštėjus, muzika ūmai pasikeitė į "normalią", na, ne Joe, gal Moby, bet nebe tokį plokščią pratisą bumčiką.
Kita toptelėjusi mintis, - šiuolaikinė populiarioji muzika persismelkė nerimo ir nepasitikėjimo. 1999 m. ji buvo pasipūtusi, durna ir bebalsė. Štai dabar vis dar apynuogiai, įdegę žmonės smarkiais balsais dainuoja apie nemeilę ir nepatrauklumą. Jie sau negražūs ir prašo, kad kiti juos įtikintų priešingai. Panašią įžvalgą savo žvalgia galva sužvelgiau pirmą kartą užsukusi į londoniškę afrikietišką užkandinę, stebėdama girtų bričių dekadansą.  

Mm.



*Jei atvirai, tie žodžiai truputį kitokie. Kad juos išsiaiškinčiau, įsijungiau "Youtube" ir sužinojau, kad šiuolaikinės technologijos populiariajai muzikai nė kiek nepadėjo.