Lėktuve

Užmigti negalėjau daug ilgiau nei prieš skrendant bet kur kitur. Niekada nebūna laiko miegui, vis ką nors dėtis reikia, kam nors rašyti, petnešas tai trumpti, tai ilginti. Ir gerai, kad nebūna, bent atviromis žvitriomis akimis nereikia modeliuoti ateities. Labai smalsu, kaip viskas seksis – nežinau, nei kur gyvensiu, nei ką veiksiu, nei kaip aš lagaminus su paduškaitėmis sėdėti parsiųsiu iš Hay į Lietuvą. Ir kaip, ir kada aš į Hay nuvažiuosiu. Juk reikia kaupti dėmesį Bristoliui. Gal net turiu moralinę teisę sykį sugrįžti su daugiau pinigų, nei išvažiuoju – juk neilgam laikui. Esu lėktuve, kuriame labai rėkia – tarsi prie jūros su šeimom. Kažkas kumštukais daužo mano kėdę (rašyčiau – sėdynę, betgi ne sėdynę...), ir gerai, vis tiek miegoti negaliu. Pamiršau svarbiausią daiktą – taškuotą suknelę. Ir knygelę, Chajamo rubajatus, pamiršau – gal ir nieko tokio, jei joje nelaikyčiau paso.