Brautis į namą

Namai čia tarsi suklijuoti - mažyčiai tarpeliai tarp jų ir mūrinės tvoros. Durys turi keistas rankenas ir su jomis reikia šiek tiek terliotis.
Taigi grįžau namo, suruošiau ir išrūšiavau šiukšles išmesti (trečiadienio naktis - šiukšlių naktis, paryčiais jos bus jau dingusios), pažadinau šuniukus - aiškiai kaimynų mergaitė, paprašyta vakarais maitinti šunis, nusprendė, kad šunims lauke per šalta ir užrakino juos namie. Išnešiau šuniukus į sodelį (back yard) ir užrakinau, kur jiems skirta, kad lapė nesuvalgytų.
Ir išnešiau šiukšles. Apsisukau, bandau pareiti namo - ir patiriu nuostabiai komišką situaciją, į kurią kiekvienas žmogus kartą gyvenime turi patekti, kad vadintųsi žmogumi (ar panašiai). Durys užsitrenkė. Klebenu rankeną, tikėdamasi, kad įvyks stebuklas ir durys atsitrenks. Bėgu žemyn gatve - gal nusileidus už namų bus galima į sodelį įlipti per tvorą.
Betgi ne, už visų sodelių yra kiti namai su savomis tvoromis ir savais sodeliais. Gatvės nėra. Galvoju, šitai manęs nesustabdys - vis tiek kaip nors eisiu ir lipsiu. Ir šast - šūsnys dilgėlių, griovys, tvora ir duzgiantis elektrinis metalinis namukas, perpėjantis, kad užmuš. Nueinu dar toliau - reikia išsirinkti namą, esantį už mano namo, ir lipti per jo tvorą. Mane pasitinka milžiniškos dvi tvoros ir susierzinęs ryžas katinas.
Hm, galvoju, gal reikia belstis į kaimynų namus. Parbėgu, beldžiu, beldžiu. Excuse me?.. Excuse me?.. Niekas neatsako. Tylu, tamsu, vėsoka be rankovių.
Nepasiduosiu - gal ir nežadinsiu, nesmagu, pusė pirmos nakties, pabandysiu ranką į plyšelį laiškams duryse įkišti - gal kas nors pasidarys. Nepasidaro, bet ant žemės pastebiu - žinot ką, - pakabą. Viso labo reikia palenkti rankeną iš vidaus ir durys atsidarys, bet ir su pakaba nieko neišeina (bet jei fašistas už nugaros stovėtų, manau, pakaba, gerai pasitreniravus, gal ir suveiktų).
Bėgu darkart aplink namą - eisiu per dilgėles ir griovį. Paeinu truputį, apsisuku ir grįžtu žadinti kaimynų.
Ir staiga šovė į galvą - reikia perlipti per namą. Užsilipau ant tvoros, įsikibau garažo stogo. Galvoju, jei būčiau bernas, tikrai užlipčiau. Bet ne veltui feministės su pasauliu kovojo: į visas puses kojas pakilojus, netikėtai atsidūriau ant stogo. Tylioj ramioj gatvėj, kur tik latviai ir nekūrybingi britai su vaikais gyvena. Pereinu garažo stogu, žvilgt į sodą - vaje kaip aukštai. Ant tokios nuokalnės namas pastatytas... Bet gi - ten langas apačioje ir jis palangę turi. Atsiguliau ant pilvo ir ėmiau šliaužti nuo stogo, tikėdamasi, kad esu netrumpesnė už langą. Esu! Kažkiek sekundžių teko pakaboti, beieškant paviršiaus pėdoms, bet galiu teigti, kad esu paties tinkamiausio tam ilgio. O tada nušokau nuo palangės - beveik į erškėtrožes (vienintelis krūmas sode ir turi būti su spygliais).
Jaučiuosi taip, tarsi pasaulyje nebebūtų jokių iššūkių.