Sunday, 11 September 2011
Sekmadienis
Tylus sekmadienio rytas, apie 11.30, saulė šviečia ir automobiliai stabteli pažiūrėti į mano žalią suknelę (žinoma), pro šalį kas 5 minutes prarisnoja už šono susiėmęs žmogelis, su numeriu ant krūtinės. Kelios gatvės užtvertos ir tenka laipioti per stop juostas šen bei ten. Supratau - maratonas, toks pats kaip Vilniuje. Giliau į miestą - daugiau risnotojų, atsiranda ir tuščių mineralinio buteliukų ant šaligatvių. Galvoju, tiek ėjus ir ėjus, vakar, užvakar, užužvakar, per Roskildę prieš dvejus metus - reikėjo ir man maratoną bėgti, kur jau ten sunku būtų.
Labai gaila, nenubėgau. Bet nuo mano krikščionės namų iki aktyviausios centro dalies, nusipirkti kavos ir įsijungti kompiuterį - 68 minutės. Irgi šioks toks maratonas, jei porą kartų per dieną.
Bristolis pasižymi viskuo, ką mėgstu Britanijoje: samplaika viso to, kas ne britiška, ir britišku humoro jausmu. Mano namas pasižymi viskuo, ko nemėgstu Britanijoje: nekūrybiška betvarke, dideliais plastikiniais ASDA maišais pigiai perkamo maisto, plastikiniu dubeniu kriauklėje ir atgimusia krikščione.
Darbo, jei kam įdomu, dar neieškojau. Bet aš rašau ir persekioju merginą, kuri, mano galva, turėtų ką atsakyti į klausimus, svarbius rašiniui. Taip va gyvenama Bristolyje.
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
Vis dar visas pastraipas jungia į vieną
ReplyDeleteJungti pastraipas yra gerai. Pamenu, prieš daug metų Londone eidavau iš ten, kur gyvenau, į ten, kur reikia. Pro Hyde Park, Trafalgar Square iki Fleet Street. Trukdavo apie pusantros valandos į kiekvieną pusę. Nenorėjau pirkti metro bilieto. Žmona liepė negrįžti be tiek tai svarų. Manau, kad tu būsi rašytoja. Užvakar palikau čili picoje aštuoniolika centų arbatpinigių. Mergina nepadavė cukraus prie kavos. Ėjau išsikaulijau. Nedavė ir servetėlių. Teko majonezo padažą nuo barzdos šluostyti cukraus popierėlio skiaute. Vis tiek to padažo pateko į mįslinga džinsų kišenėlę, skirtą neaišku kam. Manau, kad veriantis daugybei galimybių (mokytis ispanų kalbos Buenos Airiuose) reikėtų galiausiai pataikyti į save. Kas kur pabėga. Tikra istoriją – pasakotojos giminaitis tapo kompiuterio priedu su visomis pasekmėmis: gultas prie darbastalio, nevėdinama patalpa, sauskelnės, beprotybė. Klaviatūra – kaip motinos Giltinės ranka. Baisu paleisti. Dar ji pasakojo, kad režisūrą studijuojantys jaunuoliai neatlaiko ir pereina prie vaizdinių stumdymo – grafikos ir animacijos. Jiems per sunku bendrauti su žmonėmis.
ReplyDeleteIšties pasitaiko skeptiškų ir ciniškų merginų, kurios netiki vaiduokliais. Tačiau pasakoti sapnus visos mėgsta. Sapnuose laikas neretai bėga atgal, o cinikių pasaulyje to būti negali. Tikrovėje ateitis negali eiti anksčiau praeities, žvakė negali užsidegti pirmiau degtuko. Bet sapnuose užsidega. Pamenu, sapnavau, kad užėjau į kambarį, kuriame daug apvalučių moterų su triko sėdėjo sumezgę kojas lotoso pozomis. Neliesos moteriškės, bet lanksčios. Tą patį vakarą Orientalisto palėpėje buvo džiazo vakarėlis. Kelios moterėlės, sukryžiavę kojas, sėdėjo ant kilimo. Supratau, kad ryte mano vaizduotėje pasidaugino Vilniuje pritapusi apvalutė kostarikietė, vietinės dzen bendruomenės vadovė – visos tos sapno jogės buvo ji. Orientalisto palėpėje pamačiau ją pirmąkart. Sapne ji apsireiškė anksčiau savo kūno. Užvakar paryčiais susapnavau apgedusį lavoną. Senė dar turėjo kažkiek plaukų, bet veido oda buvo nupuvusi, matėsi kaukolės lopai su tuščiomis akiduobėmis. Paskui kažkas nematomas užsirioglino ant manęs ir ėmė dusinti. Žinojau, kad tai ne žmona, maloni, draugiška būtybę, kuri manęs beveik neskriaudžia. Pasistengiau prabusti. Vaiduoklis nusirioglino ir dingo. Žmona tykiai šnarpštė. Apie pietus ji man atsiuntė elektroninį laišką su nuoroda, atveriančia kokį šimtą nuotraukų. Indijos vaizdai: nugaišę karvės, numirėlių deginimo vietos, šūdrai tarp šūdų Gango maudyklėse, įrengtose šiek tiek nurinkus pakrantės atliekas. Ir lavonai, lavonai, lavonai. Daugiausiai išpampę skenduoliai – plaukiantys pasroviui lyg plūdurai, ar išmesti ant kranto – su paukščių ir žvėrių nugraužtais kaulais. Buvo ir ta senė, kurią mačiau sapne. Žmona ryte neatrodė pikto linkinti, bet paskui paštu man atplukdė jau sapnuotų lavonų. Orientalistas pasakojo, kad Kalkutoje jis buvo įšventintas, tik nepamenu į ką. Braminas liepė jam nerti į Gangą. Orientalistas pažvelgė į alyvos plėvele aptrauktą upės paviršių, prisiminė jogus, galinčius gerti sieros rūgštį, užspaudė pirštais nosį ir panėrė.
ReplyDeleteČia mano blogas!:)
ReplyDeletetaip ir maniau...
ReplyDelete