Vėl iš lėktuvo

Man patinka skristi į Čekiją. Britų oro linijų darbuotojai į lietuvius kartais žiūri kaip į mažuosius brolius, čekai taip nežiūri. Galų gale, ir tų lietuvių čia ne per daug. Anei apskritai žmonių. Erdvu, malonu, groja Kalėdinė muzika. Vieną iš giesmių traukiau su Herefordo choru, kadangi skamba tik muzika, be žodžių, mykiu sau po nosim vienintelius žodžius, kuriuos prisimenu. Chriiiiist, the Loooord. Prisiminiau! Come let us adore you, come let us adore you, come let us adore you, Chriiist, the Looord. Kalėdos, nieko nepridursi.

Dar man patinka jų šnekta. Paleistame garso įraše atsiprašyta, kad nei vienas įgulos narys nešneka lietuviškai – puiku. Nemažai technikos – ekranėliai kabo kas trečia eilė, rodo, kaip skristi ir kaip prisisegti saugos diržus. Praleidau filmuko pradžią, nebežinau, ar kalbantis vyriškis – lakūnas. Bet jis pataria laikytis saugos, ir tai labai paveiku. Šalia – bet per tuščią sėdynę – kažkuo patrauklus jaunuolis, aišku, skaito „Kindle“.

Technika technika, o stiuardesė pademontruoja neregėtą įžulumą ir liepia man išsijungti kompiuterį.