Vienas mano draugas yra pasakęs, kad negali tikėti reinkarnacija, nes jam ir vieno gyvenimo per akis. Reinkarnacija aš irgi negaliu tikėti, nes tai blūdas. Bet kai vieno gyvenimo pasirodė per akis ir man, nutariau daryti kai ką, ko iki tol skepsis neleido nė pastebėti. Cinizmas palaikė skepsį, o jų draugas sarkazmas - mane.
Istorija prasidėjo pernai lapkritį. Taip, jums ši istorija labai įdomi, nes atveria individo pasaulėjautos pokyčius ir keistą sritį, kurią galbūt (greičiausiai) laikote blūdu.
Slinko ūkanotas ruduo, nuo kuprinės ir kompiuterio maudė dešinį petį ir daugeliui gyvenimo situacijų tinkantis "aš jogai nepasirengusi" menko akyse. Su merginomis ieškojomės pigių jogos užsiėmimų, ir viena iš mūsų aptiko "Gyvenimo meno" kvėpavimo kursus.
Kažin kas dabar leis prisiminti priežastis, paskatinusias sumokėti 300 Lt ir 5 ar 6 dienom pasinerti į asanų, pokalbių ir kvėpavimo rutiną. Gali būti, kad priežastys:
a) įgimtas avantiūrizmas, proto atvirumas ir iššūkių troškulys
b) praėjęs kursus, trečiadieniais gali lankyti užsiėmimus nemokamai (su šiokiomis tokiomis 10 Lt aukomis, bet apie jas sužinojau tik vėliau).
Sarkazmas ir aš puikiausiai jautėmės per parodomąją pamoką. Vadovė tik pasakydavo ką nors panašaus į "ir nepamirškime... šypsotis..." (ir nusišypsodavo) ir mums iškart gera pasidarydavo. Per meditaciją pajutusi, kad nebegaliu sėdėti užmerktomis akimis - net vokai kruta, atsimerkiau ir pamačiau... gerai, neįsijausiu.
Tačiau kažin kas užkabino. Pasiraivęs per jogą, imi geriau jaustis, be to, ten tik kas krust, šypt, klaust, o aš jau kurpiu mintyse naują blogo įrašą, jau įsivaizduoju, kaip Žydui viską pasakosiu.
---
Kursų vadovė šypsenos nekėlė. Neabejoju, kad mokykloje ji mokėsi 10-ukais (penketais?), lankė tris būrelius, žaidė tinklinį, nors buvo pavyzdinga, retkarčiais pabėgdavo iš pamokų arba apdaužydavo įkyrų klasioką terba su sportbačiais.
Sukryžiavusi kojas, ji pasakojo, kaip painiojame save su ego. Pasako kas gerą žodį - ego sirpsta, pučiasi, krykščia. Pasako blogą - ego ašaros rieda. Iš tiesų "tikrajam aš" nuo šitų dalykų nei šilta, nei šalta, tačiau nesusitvarkydami su ego, nemokame ir ramybės išlaikyti.
Ji pasakojo, kad visi lūkesčiai peni ego. Lūkesčių neturėdami ir priimdami gyvenimą kaip upės vagą, nemanydami, kad turime galios keisti jos vingių, išmoksime iš tikrųjų būti.
Kilo daug klausimų. Ką reiškia neturėti lūkesčių? Nesitikėti įstoti į universitetą/nesitikėti susikurpti CV/nesitikėti išmokti vokiečių kalbos ir visus šiuos klausimus palikti likimui? Kone pusės klausytojų akyse ėmė mirguliuoti nekantrumas: o kaip su asmeniniu tobulėjimu, kaip su natūraliais poreikiais, išlikimo instinktais ir t. t.
Vadovė šypsojosi girdėdama mūsų klausimus ir aiškino, jog atradus "tikrąjį aš", viskas natūraliai stoja į savas vietas. Mes galime mėginti protu paaiškinti kiekvieną detalę, tačiau tai reikalinga tik ego: ego mėgsta analizuoti, mat bijosi mirties. O "tikrasis aš" yra už analizės, už proto, intelekto pastangų suvokti save ir aplinką.
---
Ji privertė panirti į tai, iš ko nesinorėjo nirti. Susikaupti į akimirką prieš įkvepiant, bet jau iškvėpus. Tą akimirką telieka grindys, šakų šiurenimas už pradaro lango, gretimo kvėpavimas, o pats užimi tiek pasaulio, kiek siekia tavo kojos ir rankos. Nėra tavęs daugiau niekur - nei delsiamuose darbuose, nei susitikime, į kurį 10 min. vėluosi, nei namuose, kuriuos sekmadienį lankysi, nei parduotuvėje, kuri užsidaro 10-tą. Esi gabalėlis, akmenukas - didelis palengvėjimas nebūti niekuo daugiau.
---
Po vieno užsiėmimų priėjau pasiklausti, ar teisingai atlieku kelias asanas. Juk turėčiau būti stipri, kodėl gi mane "lazda" ar "kobra" taip vargina?
"Tu man ką mėgini įrodyti? Kad esi stipri?" - kilstelėjo antakį vadovė.
Bitch. Ėjau iš Pranciškonų užvirusi ir puikiai suvokiau, kad čia jis - ego - cypia. Visais atžvilgiais ego, net ir pamirštant "Gyvenimo meno" idėjas. Vaikui aišku, kad iš tiesų nieko neįvyko ir jokie žodžiai neturi jokios svarbos. Nesikalbėsiu daugiau su ja.
---
Pradėjus kvėpuoti iš esmės - specialiu ritmu, su įrašu - buvome perspėti, kad gali apimti keisčiausios emocijos. Vienus purto juokas, kiti rauda - nei vienu atveju savęs gniaužti nereikėtų. Gali rastis keistų pojūčių, pasidaryti baisu, bet tai tik ego - analizuojantis, mėginantis viską sudėti į savas vietas ir nerandantis tam jokios kategorijos.
Šis visas reikalas (krijos) naudojamas su žmonėmis, kurie patiria gerokai didesnių negu mes, nelaimingi, problemų. Kvėpavimas padeda atsigauti po stiprių emocinių sužalojimų: po karų, stichinių nelaimių, pagaliau - nusikaltimų.
Vadovė pabrėžė: kad ir kas nutiktų, paleiskite.
Na, pakvėpavome. Kvėpuoti, aš pasakysiu, labai malonus užsiėmimas - kūnas apsunksta, bet tarsi gyvesnis, nuo sąmonės atitrūkęs. Delnai kaista, pečiai kilnojasi.
Pajutau, kad už manęs verkia moteris. Dar po minutės - kita. Ir dar kita.
---
"What?! Su kokiom žliumbom tu jogą lankai?" - kvatojo ...
Abėcėlės tvarka:
a)
b)
c)
d)
e) (įrašyti)
, - kiek, sakei, moki?!"
- Ne, na ta moteris... jai sunku. Ji žavi, ji protinga, bet jai sunku, jai atsitiko... Ai.
---
Po ilgojo kvėpavimo prieš-tai-syk ji sėdėjo priešais mane. Gavome užduotį vienas kitam nupasakoti, kas mus suformavo tokius, kokie dabar esame.
Nelengvas dalykas - o ir klausytojas negalėjo niekaip skatinti, uždavinėti klausimų ar reikšti savo nuomonės apie kalbančiojo išgyvenimus.
Prislėgta ji ištarė kelis apibendrinančius žodžius. Tada po truputį ėmė dėlioti sunkumą. Lėtai, skaudžiai, pavargusi. Norėjau jai kaip nors padėti, bet galva neišnešė. Be to, ir kalbėti - ne mano eilė.
Po jos pasisakiau aš. Staiga apėmė siaubas, kad nesvarbu ką sakau ar girdžiu - nejučiomis galvoju, kaip tai geriau įžodinti.
"Kaip man gyventi ir žodžių negirdėti?" - klausiau moters, bet taip kalbėtis nebuvo galima.
Ji sugrįžo tik kartą - pasakyti, kad daugiau neateis. Paklausė, kaip galėtų rasti mano tinklaraštį.
---
Paskutinę kursų dieną kalbėjome ir tylėjome dar daugiau.
Reikėjo susėsti vieniems prieš kitus - rankos atstumu - ir įdėmiai žiūrėti priešais sėdinčiajam į veidą tol, kol vadovė pasakys pasislinkti prie kito žmogaus ir žiūrėti į šį.
Sėdėjau priešais Violetą. Ji buvo viena nepatikliausių kurso moterų ir, ko gero, sąmojingiausių. Per vieną iš "pratimų" ji nulenkė mano ranką - po intensyvokos ir išties garbingos kovos.
Penkias minutes vaipėmės ir kikenom besistebeilydamos viena į kitą - nejauku.
Tada pasislinkau prie kitos merginos ir palūžau. Žiūrėjau į apvalias jos akis, klausiausi vadovės balso ("Ar galite priimti šitą žmogų"/"Ar galite mylėti jį") ir galvojau: fig snim, nors su kitais žmonėmis ir ilgiau užtrunka, bet ne vienu kurpaliu aš juos matuoju, o gal išvis nematuoju, priimu, ir tiek (...) kuo atsitiktinis žmogus prastesnis negu tas, kurį dėl papratimo jau seniai esu priėmusi?
Su trečia mergina tik meditavau, žiūrėjau į vieną tašką - veidą - ir moralinių debatų neberengiau.
"Tavo žvilgsnis labai ramina", - pasakė juodaplaukė.
---
Galiausiai reikia prieiti prie žmogaus, ištarti "aš priklausau tau" ir apsikabinti (paspausti ranką?). Išgirdusi pasiūlymą (ir perspėjimą tai daryti nuoširdžiai - jei nenori, geriau nesakyti nieko), ramių ramiausiai ėmiau tvarkytis daiktus, lankstyti dekį, jau buvau benešanti kilimėlį į vietą - aiškiai šis reikalas ne man. Ir žiū - link manęs plačiai šypsodamasi artėja moteris. Ką sau manote? Ji priklauso man. Akimirką padvejojau - tai viena iš tų keblių situacijų - ir nutariau, kad bent jau nesijaučiu jai NEpriklausanti, tad pasakiau tą patį.
Prieina dar trys moterys. Neturiu kur dėtis. "Aš priklausau tau", - viešpatie, ką apskritai tai reiškia? Ar tik nebus tai vertimas iš "I'm there for you"? "I belong to you"? M?
Po dar 8 pareiškimų prie manęs priėjo Violeta. Akys išsprogo ir pamaniau, kad mes visi išsisklaidėme į kitą planetą, o ji ištiesė ranką ir pasakė: "Marta. Man buvo labai malonu su tavimi susipažinti."
"Ačiū dievui, - sumurmėjau. - Man irgi neapsakomai malonu su tavimi susipažinti."
---
Vieną naktį supratau, kad reikia pamėginti pamedituoti. Grįžau į lovą, užsimerkiau ir pabandžiau įšokti į akmenuko būseną, įsivaizduoti, kad teužimu tiek, kiek siekia mano kojos ir rankos. Nuo kūno mintimis pakilau link dangaus - visai taip, kaip ir pasakiau: štai medžių viršūnės, štai mano namas, štai debesys, čia Žemė, o aš - akmenukas pataluose.
Taip graudžiai tas menkumas.
---
Dar žiemą nuėjau į "nemokamą" trečiadienio užsiėmimą. Neišsiplėsiu, pasakodama, kas tąsyk nutiko - tai tik su manimi ir užsiėmimą vedusiu vadovu susiję dalykai, mane privertę manyti, jog jam pačiam su ego dar reiktų pasigrumti, o jį privertę mane trumpam išsivesti už durų (bet tai nieko, mane ir iš NDG yra išmetę).
Prieš dvi savaites vieno gyvenimo man vis dar buvo per akis.
Atėjau į nemokamąjį už 10 Lt, įsitaisiusi ant kilimėlio supratau, kad užsiėmimą vėl ves tas pats vyrukas. Sunerimau.
Užsimerkiau ir ėmiau įsivaizduoti, kad vietoje jo sėdi mano garbanota vadovė, ta, kuriai aš priklausau, bet bijausi.
Kuomet reikėjo mintyse skaičiuoti, aš girdėjau jos skaičiavimą, o kai paleido įrašą, maniau, kad tai ji ant pakylos išmintingai sėdi, sukryžiavusi kojas.
To daryti ji man nesiūlė, bet nutariau su kiekvienu iškvėpimu išpūsti ir po vaizdinį.
---
Pernai rugsėjį skubiai atsisveikinau su Juste ir Alexu ir bėgte įpuoliau į traukinį. Žinojau, kad jųdviejų nebematysiu ilgus ilgus mėnesius ir išvažiuoju ten, kur manęs niekas nepažįsta ir nelaukia, taip pat suvokiau, kad tai kitam žmogui - nemažas išgyvenimas ir emocijų gniaužti nevertėtų. Bet ne, dabar turiu susidėti bagažą, susirasti vietą, parodyti kontrolieriui bilietą. O tada galiu ramiai...
Tada paskutinį kartą taip, kaip tąsyk kvėpuojant, pupos iš akių krito ir draugai po to skepsio neslėpė.
