Jau kuris laikas neturiu ausinuko. Parašiau - "kai sugenda", bet kūdikiui aišku, kad aš jį tiesiog pamečiau. Jį, įsigytą po darbo mėnesio skambučių kompanijoje, kai 6 val. per dieną sukdavau žmonėms ir sakydavau: "Laba diena, ar su ponia... Austryte kalbu? Labai malonu, mano vardas Marta, skambinu Jums iš banko "Snoras". Norėjau Jūsų paklausti, ar jau spėjote aktyvuoti naująją "Maximos" kortelę? Ne? Matote, Jūsų turima "Saulutės" kortelė nuo sausio 1-os nebegalios, tad nebegalėsite naudotis nuolaidomis. Labai rekomenduoju naująją aktyvuotis kuo greičiau, kol prie "Snoro" bankiukų dar nesusidarė eilės. Taip, Jums tiesiog reikia nueiti į "Snoro" bankiuką su kortele ir Jūsų asmens dokumentu... Taip, neprivalote imti kredito. Taip, 14.99% palūkanos. Mtaip. Sakykite - nenoriu kredito, noriu tik aktyvuoti kortelę. Sakote, pirkote siurblį? Na, žodžiu, ir Jums tiesiog aktyvuos tą kortelę ir galėsite... Ne, aš už tai gausiu tik 40 ct."
Žodžiu, ausinukas sugedo. Ir aš jį tada pamečiau. Jis nebuvo labai geras ar brangus ausinukas.
Tačiau šis praradimas, kaip ir visi praradimai gyvenime, parodė, kad galima šokti per langą, jei uždarytos durys, kitaip tariant - atradau daugiau nei tikėjausi.
Pradėjau girdėti pokalbius autobusuose.
Balžio žiedas
Spalį teko lankytis labai įdomiame Balžio regione už Vilniaus. Negaliu pasakyti, kur konkrečiai jis yra, bet jei Antakalnio žiede įliptumėte į 39 autobusą, po 28 min. jau būtumėte ten. Jeigu mėgstate nuotykius, nebesuprantate, kur slypi kasdienybės prasmė, gąsdinatės, kad netobulėjate taip greitai, kaip norėtumėte, ir jums nuolat stinga pinigų, apsilankykite Balžio regione! Ne tik apsilankykite, geriausia - atsigulkite arba paguldykite Jums artimą žmogų į prie pat vilniečių pamėgto užteršto Balžio ežero įsikūrusią reabilitacijos kliniką. Pamatysite, kad iš tikrųjų esama kitokio gyvenimo, elgesio kodų, žmonės iš tikrųjų susiduria su kitokiais kasdieniais iššūkiais, ir egzistencinės problemos sumažėja ar išauga iki daug apčiuopiamesnio egzistavimo lygmens - kur radai šituos grybus?
- Nai nai nai, - pasakė ji prieš užmigdama. Kitą rytą ją rado nebegyvą.
Reabilitacijos klinikoje vienas po kito ėmė mirti senukai. Tarp jų pasitaikydavo ir jaunesnių moterų. Sustingusius jų kūnus personalas rasdavo tai ant laiptų, tai prie šiukšliadėžės šalia pagrindinio įėjimo, tarp pušaičių ar kokių užkaborių. Per kelis mėnesius išmirė visi klinikos pacientai.
Ar visi? Ne. Vienam išmintingam senukui, buvusiam kariui, pavyko išgyventi. Jis iškart įtarė piktdarių klastą, todėl dienas Dalžio mūruose jis leisdavo su dujokauke, o miegodavo ne klinikos ribose. Prie ežero, melduose, kaip žuvis.
Iš M. ir Anonymous "Detektyvo" (2012)
Sūpuojuosi basketėse rankas sukišus į apybalčio palto kišenes, kas 3 min. prieinu prie autobusų tvarkaraščio - gal kas pasikeitė. Iš pradžių stengiuosi nežiūrėti į trijulę kairėje - blaivi, tačiau iš pažiūros gyvenimo nuvėtyta moteris orų pranešėjos balsu skaito žurnaliuką su rusiškais anekdotais, o du nebeblaivūs ir nuvėtyti džiūsnos sutartinai pažvengia kiekvieno anekdoto pabaigoje. Vėliau imu juos paslapčia fotografuoti mobiliuoju.
Идет себе мужик, вдруг ― лягушка, он ее хвать и в банку. Лягушка взмолилась:
― Отпусти меня, мил человек, я вокруг три раза обернусь, красной девицей стану, буду любить тебя как захочешь.
― Знаешь, милая, в моем возрасте меня больше интересуют говорящие лягушки.
- Ihahah, - pasako vyrukai ir staigiai nutyla, laukdami kito pokšto.
- Ką skaitot? - iš miško išnyra grybautojas. Juokai liaujasi, visi supuola prie grybų krepšio ir įsispokso.
- Aha, gražūs, ane? - diržą pasitempia grybautojas. - Pamatytumėt, kokių vakar pririnkau!
- Aš irgi vakar! Aš irgi! - vienas per kitą paantrina žiūrovai. Per autobuso aikštelę atkrypuoja moteris ilgu juodu sijonu ir kedais, irgi nešina pintine grybų. Vėdindamasi dirbtinių gėlių puokšte prabyla.
- Mano vyras sako, kad mano silkė su grybais - pati geriausia...
- O, aš irgi darau silkę su grybais! - pamačiusi atriedantį autobusą anekdotų žurnalą į rankinę susikiša moteris ir pasikelia nuo suolo.
- Na, aš VISKĄ darau su grybais, - nukerta pirmoji.
Sulipame vidun. Pasižymėjusi bilietą sumanau pasitikslinti, ar autobusas tikrai vyks į Antakalnį, o gal dar sukiosis po man nežinomus regionus.
- Atsiprašau, o autobusas į Antakalnį dabar važiuos? - paklausiu dviejų senukų, nebūdama tikra, ar taktiška kreiptis į žmogų užsienio (t. y. lietuvių) kalba. Vienas iš senukų linkteli - taip.
- Ką pasakė? - lenkiškai klausteli antras senukas linktelėjusiojo.
- Paklausė, ar į Antakalnį važiuos, ką, ką.
- Chichichichi, o kodėl paklausė? Aišku, kad į Antakalnį, kur daugiau jis gali važiuoti? Chichichichi... - nusivalo ašarą, atsidūsta ir jau kitu tonu priduria:
- Žinai, paskutiniu metu... Kai išgeriu alaus...
- Nu?
- Paskutiniu metu, kai išgeriu alaus... Tai man kažkaip negerai...
- Ane? - nusistebi bičiulis. - Tu ką, alaus turi?!
Kita stotelė - Miškas.
Žodžiu, ausinukas sugedo. Ir aš jį tada pamečiau. Jis nebuvo labai geras ar brangus ausinukas.
Tačiau šis praradimas, kaip ir visi praradimai gyvenime, parodė, kad galima šokti per langą, jei uždarytos durys, kitaip tariant - atradau daugiau nei tikėjausi.
Pradėjau girdėti pokalbius autobusuose.
Balžio žiedas
Spalį teko lankytis labai įdomiame Balžio regione už Vilniaus. Negaliu pasakyti, kur konkrečiai jis yra, bet jei Antakalnio žiede įliptumėte į 39 autobusą, po 28 min. jau būtumėte ten. Jeigu mėgstate nuotykius, nebesuprantate, kur slypi kasdienybės prasmė, gąsdinatės, kad netobulėjate taip greitai, kaip norėtumėte, ir jums nuolat stinga pinigų, apsilankykite Balžio regione! Ne tik apsilankykite, geriausia - atsigulkite arba paguldykite Jums artimą žmogų į prie pat vilniečių pamėgto užteršto Balžio ežero įsikūrusią reabilitacijos kliniką. Pamatysite, kad iš tikrųjų esama kitokio gyvenimo, elgesio kodų, žmonės iš tikrųjų susiduria su kitokiais kasdieniais iššūkiais, ir egzistencinės problemos sumažėja ar išauga iki daug apčiuopiamesnio egzistavimo lygmens - kur radai šituos grybus?
- Nai nai nai, - pasakė ji prieš užmigdama. Kitą rytą ją rado nebegyvą.
Reabilitacijos klinikoje vienas po kito ėmė mirti senukai. Tarp jų pasitaikydavo ir jaunesnių moterų. Sustingusius jų kūnus personalas rasdavo tai ant laiptų, tai prie šiukšliadėžės šalia pagrindinio įėjimo, tarp pušaičių ar kokių užkaborių. Per kelis mėnesius išmirė visi klinikos pacientai.
Ar visi? Ne. Vienam išmintingam senukui, buvusiam kariui, pavyko išgyventi. Jis iškart įtarė piktdarių klastą, todėl dienas Dalžio mūruose jis leisdavo su dujokauke, o miegodavo ne klinikos ribose. Prie ežero, melduose, kaip žuvis.
Iš M. ir Anonymous "Detektyvo" (2012)
Sūpuojuosi basketėse rankas sukišus į apybalčio palto kišenes, kas 3 min. prieinu prie autobusų tvarkaraščio - gal kas pasikeitė. Iš pradžių stengiuosi nežiūrėti į trijulę kairėje - blaivi, tačiau iš pažiūros gyvenimo nuvėtyta moteris orų pranešėjos balsu skaito žurnaliuką su rusiškais anekdotais, o du nebeblaivūs ir nuvėtyti džiūsnos sutartinai pažvengia kiekvieno anekdoto pabaigoje. Vėliau imu juos paslapčia fotografuoti mobiliuoju.
Идет себе мужик, вдруг ― лягушка, он ее хвать и в банку. Лягушка взмолилась:
― Отпусти меня, мил человек, я вокруг три раза обернусь, красной девицей стану, буду любить тебя как захочешь.
― Знаешь, милая, в моем возрасте меня больше интересуют говорящие лягушки.
- Ihahah, - pasako vyrukai ir staigiai nutyla, laukdami kito pokšto.
- Ką skaitot? - iš miško išnyra grybautojas. Juokai liaujasi, visi supuola prie grybų krepšio ir įsispokso.
- Aha, gražūs, ane? - diržą pasitempia grybautojas. - Pamatytumėt, kokių vakar pririnkau!
- Aš irgi vakar! Aš irgi! - vienas per kitą paantrina žiūrovai. Per autobuso aikštelę atkrypuoja moteris ilgu juodu sijonu ir kedais, irgi nešina pintine grybų. Vėdindamasi dirbtinių gėlių puokšte prabyla.
- Mano vyras sako, kad mano silkė su grybais - pati geriausia...
- O, aš irgi darau silkę su grybais! - pamačiusi atriedantį autobusą anekdotų žurnalą į rankinę susikiša moteris ir pasikelia nuo suolo.
- Na, aš VISKĄ darau su grybais, - nukerta pirmoji.
Sulipame vidun. Pasižymėjusi bilietą sumanau pasitikslinti, ar autobusas tikrai vyks į Antakalnį, o gal dar sukiosis po man nežinomus regionus.
- Atsiprašau, o autobusas į Antakalnį dabar važiuos? - paklausiu dviejų senukų, nebūdama tikra, ar taktiška kreiptis į žmogų užsienio (t. y. lietuvių) kalba. Vienas iš senukų linkteli - taip.
- Ką pasakė? - lenkiškai klausteli antras senukas linktelėjusiojo.
- Paklausė, ar į Antakalnį važiuos, ką, ką.
- Chichichichi, o kodėl paklausė? Aišku, kad į Antakalnį, kur daugiau jis gali važiuoti? Chichichichi... - nusivalo ašarą, atsidūsta ir jau kitu tonu priduria:
- Žinai, paskutiniu metu... Kai išgeriu alaus...
- Nu?
- Paskutiniu metu, kai išgeriu alaus... Tai man kažkaip negerai...
- Ane? - nusistebi bičiulis. - Tu ką, alaus turi?!
Kita stotelė - Miškas.
