Piteris. A-ja-i-ja-i-jaaai

Igorio vakar nereikėjo, toliau filmavome mano kančią. Sėdėjau "kino klube", t. y. pas Nastią (tą, kuriai mano miegamasis butas nepriklauso, jai ir nereikia, nes ji nuomojasi puikią vietelę kiek prastesnėje gatvėje). Kas savaitę ji rengia pasisėdėjimus kino mylėtojams ar šiaip nuobodžiaujantiesiems, kartu jie pasižiūri kokį filmą.
Vėlavau valandą, nes iki šiol mano filmavimo grupė visur vėluodavo apie pusantros. Žinoma, niekas (anei filmas, anei filmavimas) nebuvo prasidėję, ir dar pusvalandį neprasidėjo.
Akimirką pasijutau liūdnai, nes kaipgi galima taip šūdinai organizuoti reikalus. Vienintelis pagarbos vertas žmogus man pasirodė Nastia, nes jos reikalai vėlavo vien dėl to, kad... nebuvo jokių reikalų. Pasisėdėjimas su filmu ar be vis tiek yra pasisėdėjimas.
Planas buvo toks: likus 15-ai minučių iki filmo baigties turėjau palikti kambarį, nueiti į kitą, ten persirengti ir apsiverkti. Tada į kambario duris turėjo pabelsti filmavimo grupė, man reikėjo jas atidaryti nuverktu veidu, o pamačius, kas už jų stovi, supykti. Close-up.
Paleido filmą. Kokie 4 žmonės užsišampanino, kad jį jau matę, ir visai neseniai, tad Kolia filmą staigiai pakeitė į kitą. Nastiai pildant mano stiklinę vynu (tradicinę, rusišką, briaunuotą, o vyno iki viršaus), pamačiau subtitrus - rodys "Withnail and I".
Ėmiau krykšti ir ploti katučių, nes "it's Britain of its best". Vėl mylėjau žalius, pasruvusius slėnius ir klonius, pretenzingas replikas, sarkazmą kiekvienu atodūsiu. Withnailą, elegantiškai kliūstelintį pigaus vyno į porcelianinį arbatos puodelį. Galvojau - verksiu, bet neverkiau, džiaugiausi.
Hm. Prarėplioju po projektoriumi iki ypatingojo kambario. Persirengiu. Nusitrinu blakstienų tušą į paakius. Apsišlakstau veidą vandeniu. Atsisėdu ant lovos krašto. Galvoju apie tragiškiausius gyvenimo įvykius.
Galvoju.
Blem, nieko neprisimenu.
Na, gerai, vaikystė. Mirkt mirkt - nieko. Paauglystė - mirkt, jokių emocijų. Aha, Velsas, bėdos - nulis. Meilės kančios - vienodai rodo. Pradėjau sau tyliai dainuoti Cave'o "Into my arms", ištryško viena ašara.
"Gde vy?!" - atsidarius duris ėmiau šaukt. Filmas jau seniai pasibaigęs, praleidau paskutines minutes, o jų kaip tik ir neprisimenu. Filmavimo grupė stringa, kažkas negerai su atminties kortele, be to, prieš filmuojant mane, reikia nufilmuoti sceną su Nastia.
Grįžtu į kambarį laukti. Sėdžiu ant lovos krašto, plekšnojuosi skruostus, vis mąstau apie baisius dalykus. Gailumą nustelbia įsiūtis - kur jūs, bjaurybės, taip ilgai.
Tuo pat metu vyksta mažiausiai trys kitos įdomios linijos: iš Maskvos atvyko pora dailioškės studentų, abu išsimaudę dažuose. Nastios vaikinas Kirilas, intravertas, kūrybinis naktinio klubo direktorius, nemėgsta žmonių ir pyksta ant Nastios, kam ji jų prisikvietė. Amerikietė rumunė Alex pučiasi nelaiminga, nes... velnias žino. Su mano videošedevro kūrėja ji susipažino traukinyje, nuo to laiko tarsi nori bendrauti, bet lieka nepatenkinta ir bendravimu, ir nebendravimu.
Taigi, verkiu. Bandau kūkčioti fiziškai, ir emociškai šis tas prasimuša. Filmavimo grupė vis nesibeldžia. Vėl atsidarau duris, pašūkauju, Nastia mane ramina, esą tuoj - ją jau beveik filmuoja.
Galiausiai, žinoma, viskas susiklosto. Pasižiūriu filmuotą medžiagą, ji lyg ir įtikina, bet labiausiai tuo, kad liūdesys man netinka prie veido. Nosis kažkaip susiaurėja.  

Kita scena
Visi - kino klubas, spalvoti maskviečiai, filmavimo grupė - einame ant Piterio stogo. Negali lipti ant bet kurio, nes į "stoginę" laiptinę pateksi tik iš butų, todėl einame pas kažkieno draugę namo. Skubame, nes ji grasinasi užmigti. Pakeliui būrys tampa trimis grupelėmis: garsistas Denisas pasimeta su Alex, tai juokinga, nes Denisas nešneka angliškai, Alex rusiškai, ir šiaip abiejų charakteriai ne iš lengvųjų. Dar viena grupelė atskyla sąmoningai - kad vyno nusipirktų. Taip, naktis, jo parduoti nelegalu (vis tik stipresnis gėrimas nei 8%), bet viens ir nusiperkame. Tiesa, reikia šypsotis ir gėrimus iškart slėpti maišeliuose. Kol žvalgomės po parduotuvę, kasininkas valkatai padovanoja kepalą duonos.
Pakeliui ant stogų matome žmones, bet jie ne mūsiškiai.
Maniau, bus taip - užlipsi kopetėlėmis ir štai - ant plyno stogo kaip ant delno. Tačiau išlipam į stogą, tai yra jo vidų, "palėpę". Atidarome langelį. Stogas nuožulnus - visai nepanašu, kad juo galima vaikštinėti. Iškišu koją - slidu, baisu. Ilja, peterburgietis, paaiškina: įsikibk tokio metaliuko lango išorėj, kad ir čiuoši, toliau, negu rankos siekia, nenučiuoši. Iščiuožiu. Jis teisus. Imu keberiotis iki gretimos aukštikalnės. Štai aukštikalnėj yra ir plokštumos, ten susėdam ir uždainuojam. Mus supa visokių soborų ir šiaip XVIII-XIX a. statinių viršūnės.
Režisierei reikia nufilmuoti tikrą liūdesį, tad sudainuoju jai "Strazdą".
Kurį laiką matau Kirilo siluetą - sėdi atokiai nuo visų ir liūdi. Vėliau siluetas pradingsta.
"Jis vis tiek turės grįžti namo, nes ten jo linzių konteineris", - nuramina Nastia. Galvoju, vargšas Kirilas, tikrai grįš. Grįžo. Parsirado ir Alex su Denisu. Nežinau, kas atsitiko, nes visi buvo draugingi, ir angliškai karts nuo karto prabildavo, bet Alex sukliko "I don't need this, I don't want this" ir išėjo.
Vėliau sėdėjau atokiau nuo paskutinių dviejų gyvų žmonių ir rašiau va visą šitą, o jie, išsilavinę, jauni, diskutavo apie moterų prievartavimą ir abu turėjo skirtingas nuomones.

Piteris. Dar nuotykis

Igoris vis dėl to atėjo. Stoviniavau metro, persirišinėjau plaukus, tikrinausi mobilų, o tada prisistatė jaunuolis žydrarėmiais akiniais, nors laukiau visai ne jo, o filmavimo grupės. Prisistatė ir puolė klausinėti - kasgi vyksta, kiek jau nufilmuota ir kodėl jam niekas nieko nepaaiškina. Manė, kad filmuosimės nuo pat ryto, jis pats režisierei paskambino 3 popiet, ir šiaip ne taip susitarė susitikt pusę 9.
Štai mes ir čia. Nežinau, kiek jam sakyt, kiek nesakyt, nes ir taip nemano prasidėjęs su stipria komanda. Tačiau darosi linksmiau - atsirado dar vienas šiek tiek vyksmu nepatenkintas žmogus, aš nebe viena karo - filmavimo - aikštelėj.
Kokioj dar aikštelėj - vidiniam kieme, gatvėj, kabake.
Filmavome vidinį kiemą. Ida, t.y. aš, žavisi Piterio vidiniais kiemais, grafičiais ir visokia neformalia statyba, žmonių saviraiška. Valiai, Valentinui (Igoriui), patinka puošnūs senamiesčio statiniai. Konfliktas (!). Atrodo, nebūtų sudėtinga, bet aš moju ranka į kiemo kampą (purviną, ištaguotą ir išpurkštą baisiais grafičiais, ant supynių geria du geziukai) ir šaukiu - tai yra tai, ko ieškojau, tai tikra, nejaugi tau nepatinka? Valia atsako (gana profesionalia vaidyba) - "O tau ką, patinka?" ir mane juokas suima. Close-up - nebyliai žiūrim vienas į kitą, man graudu. Tada nueinu prie baisaus garažo sienos. Tubūt turėčiau remtis į ją, bet aš nesiremiu, nes manau, viena ranka į ją remiamasi kas valandą. Igoris juokauja - uosk tikrą miestą.
Būnu labai liūdna. Close-up.
Viso filmavimo metu su Igoriu vaipomės dėl trūkumų - hm... operatorius neatėjo. Tiesa, numirė jo teta. Nėra fotoaparato - o Valia turėtų nuolat pyškinti. Tenka pyškinti mobiliuoju. Nėra aiškaus scenarijaus - t.y. konkrečius pokalbius reikia kurti ekspromtu (Ida pajuokauja, Valia nesupranta). Režisierė nemoka paaiškinti, ko iš mūsų tikisi - šneka apie scenos idėją, jausmus ir metaforą, tačiau kiek paeit, kur sustot, į ką žiūrėt ir ką pasakyt - negali. Per kelis dublius pataikom į jos viziją. Pagaliau, pagrindinė veikėja - neprofesionali aktorė, negali garsistui pakvatoti.
Dabar čia apie pusę 3 popiet, filmavimo grupė vis dar pusryčiauja. Aš ir Nastia (ta, kuriai butas vis dėlto nepriklauso) mėginam klausinėti apie filmavimo planus, tačiau niekas rimtai neatsako. Panašu, pagrindines scenas su Igoriu filmuosime ryt, kelios valandos prieš mano kelionę namo. Paties filmo trukmė - 40 min.
Dar apie  Piterį - kai sakiau, kad žmonės geria elegantiškai, nebuvau dagyvenusi iki penktadienio vakaro.
Tačiau prisigėrę jie cituoja klasikus ir stipriai filosofuoja (vėlgi absoliutinu - dagyvenusi iki šeštadienio vakaro gal turėsiu kitokių įspūdžių). Miestas pritrenkiantis - jau imi manyti, kad senamiestis liko už nugaros, pasuki už kampo ir - pyst, katedra. Rūmų kompleksas. Aikštė, paminklas, garintų kukurūzų pardavėjai, muzikantai. Parkas. O tame parke pusnuogiai žmonės drybso prieš saulę, priešpiečiauja, žaidžia gaudynių.
Sako, Maskvoj taip gulinėti negalima - jei šalia paminklas. Nesu tikra kaip ir kodėl, bet režisierės brolį milicija susėmė ir privertė mokėti baudą už tai, kad vaikštinėjo aplink Bolotnaya aikštėje stūksančius paminklus.
Šiąnakt sapnavau, kad man paskambino Piteris Andre ir pasakė, kad elgiuosi šiek tiek netaktiškai, jo vardą klijuodama miestui.   

Nuotykis. Piteris

Eilėraštį tarsi išmokau, o tada įtikinau visus, kad mokėti man jo nereikia - užteks perskaityti iš užrašų knygutės. Perskaičiau. O dabar, išaušus naujai dienai, pildamasi 0% riebumo pieną į tirpią kavą, suvokiu, kad eilėraštis susigulėjo, ir sudeklamuočiau jį be jokių užrašų pagalbos. Deja, per vėlu.
Vaidinau, vaidinau, kaip bergždžiai  laukiu klube, kad ateitų Igoris. Kalbant apie Igorį - jis vienintelis šioks toks aktorius šiame diletantų būrelyje. Vakar pamiršau paminėti, kad negaunam aparatūros (negaunA - prie ko čia aš, aš tik kaip angelas žemėj laukiu Igorio apsireiškimo). Yra tik filmavimo kameros, ir nieko garsui. Ir šviesų nėra. Gerai, kad neapsiniaukę.
Igoriui dar nieko niekas apie tai nepasakė. Baiminasi, ką pagalvos. Vakar filmavome sceną, kur jis neateina, jau imu svarstyti - o gal visai neateis. Taip, gana tragiška, pagal scenarijų, išeitų meilės istorija, tačiau... galėtume gi ją pasukti kita linkme: pvz., filmuoti mane lankančią Ermitažą, vaikštinėjančią po stogus, besiirstančią valtele, perkančią pėdkelnes iš bobutės "Moskovskaya" stotelėje. Nereikalaučiau nei šviesų, nei garso.
Apie Piterį: kava kavinėse kainuoja daugiau nei kai kurie patiekalai. Prie raudonos šviesos sustoja ne visi automobiliai (sako, nestoja tie, iš kurių aidi rusiški šansonai ar rusiškas repas), o pėstieji labai drausmingi - matyt, yra kodėl. Metro monetas (bilietus) pardavinėja linksmos moteriškės būdelėse. I klausimą - kaip patekti į x - sulauki atsakymo: na, sėdi į metro ir patenki. Tačiau sistema labai patogi ir aiški, nereikia klausti dar kartą.
Leidžiantis žemyn eskalatoriumi visi žmonės tvarkingai sustoja dešinėje pusėje, taigi skubantieji gali netrukdomi bėgti žemyn kairiąja. Aš kalbu apie maždaug 200 žmonių.
Gėlės, gėlės, visur parduoda gėles. Mačiau, ir perka: berniukai eina į pasimatymus su puokštėm, merginos nenustemba. Berniukai pokalbius su nepažįstamomis pradeda ditirambais, komplimentais, susigalvota priežastimi prisėsti ir pasiruoštais, tačiau gana neblogais juokeliais.
Dar čia sėkmingai pardavinėja alkoholį. Gatvėse gerti tarsi nėra uždrausta, bet žmonės tai daro elegantiškai, tvarkingai. Režisierė man papasakojo, kad čia, kaip ir Lietuvoje, naktimis draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Tik tada, kai man kilo įtarimas - kaip išsilaiko tiek daug 24 val. per parą veikiančių parduotuvių, - sužinojau, kad čia alkoholiu nelaikoma tai, kas silpniau kaip 8%.
Vienoj iš visparių radau "Pergalės" saldainių - "Winter Edition".

Nuotykio pradžia. Piteris.

(nebeatseku kada)
Kartais galima pasiteisinti, kad pritrūko laiko, bet jeigu sakai, kad laiko tiesiog neturėjai, tuomet su tavim negalima sudarinėti sandorių, tikino masažistas Mindaugas. Todėl nesakysiu, kad neturiu laiko!

Galiu tik sakyti, kad miegu ne, o šiandien laksčiau strimgalviais tarsi piemenė. Režisierė nori pamatyti mane vilkinčią ką nors šviesaus. Padarius – nu tipo darbus, ėjau ieškoti baltų vyriškų marškinių, tokių seksualių, apkarusių, nes bet kokio kito šviesaus rūbo atsiradimas mano garderobe pernelyg kirstųsi su pasaulėžiūra (taip įsigijau tris sijonus). Pakeliui iš parduotuvės į parduotuvę užsukau ir vizos. Norėčiau galėti pasigirti, kad bendravau su ambasada (t.y. patyriau daug nuotykių), bet... pritrūko tam laiko. Per agentūras vizas galima darytis ir darytis, nei užsiregistruot, nei atsiimt neužtruko ilgiau kaip 5 min. 
Nežinau, kur dingo visas kitas laikas, nes daiktams pakuotis turėjau 25 min. Pamiršau tik lūpdažį. Gaila, bet jo mano vaidinamai mergiotei reikia labiausiai.

(va dabar, šią akimirką)
Pradėjau skaityti scenarijų. Geriau neskaityti. Vanduo, šąlantis į širdį mano delne?.. Režisierei labai patinka Š. Bartas ir ji pabrėžia, kad filmas bus meniškas, poetiškas, "kaip Barto". Scenarijaus pradžioje tradiciškai surašyti vaidmenys: dauguma veikėjų "cinema-addicts", melomanai, estetai (!). Nenoriu būti skeptikas - juk taip gražu Piteryje, - bet ar filmo meninė kokybė didesnė, jei veikėjai menininkai?
Dar galiu pridurti, kad mano romantinė linija (pasirodo, ji pagrindinė filmo linija) manęs neįtikina, bet ar gali įsakyti herojės širdžiai?

(kažkada prieš tai)
Plackarte paaugliukės tėtį užsipuolė kelios moterys - kodėl gi jis mano kurpinės neužkelia į viršų. Pasimetęs tėtis puolė tą kuprinę iš manęs atiminėti. Visi kalbėjo rusiškai, man neliko nieko kito, kaip tik sustabdyti šėlsmą su „adnu minutku“ ir „spasiba“, kad spėčiau nors šį tą iš jos išsitraukti.

Palaukiau, kol jis liūdnas išeis, palikęs vagone dukrą, nusikėliau kuprinę, susitvarkiau ir ją vėl užsikėliau.

Taip kažkaip susidraugavau su moterimi, skaitančia „National Geographic“. Dabar mes suokalbiškai šypsomės, kai netolimas kaimynas Volodia ir jo bendražygės ką iškrečia.

Volodia. Iš pradžių jis buvo labai gražus ir pasitempęs. Viena ranka laikydamasis už traukinio durų, persisvėręs laukan šaukė: „Brangieji! Iki kito pasimatymo!", aišku, rusiškai. Moterys verkė.

Tada jie išsitraukė agurkus, pomidorus ir dešrą, ir aš ėmiau dairytis – nagi kada vagonas ims gerti (ironiška, vienintelis skysčių šaltinis, kurį pati prisiminiau prigriebti, yra alaus skardinė). Nespėjau nė susivokti, nė butelio pamatyti, o Volodia jau girtas ir su tapkėm.

Panašu, kad linksmybių čia nenusimato, tad toliau sau mokysiuos eilėraštį.

Ну, целуй меня, целуй,

Хоть до крови, хоть до боли.

Не в ладу с холодной волей 

Кипяток сердечных струй

Опрокинутая кружка
Средь веселых не для нас.
Понимай, моя подружка,
На земле живут лишь раз!

Оглядись спокойным взором,
Посмотри: во мгле сырой
Месяц, словно желтый ворон,
Кружит, вьется над землей.

Ну, целуй же! Так хочу я.
Песню тлен пропел и мне.
Видно, смерть мою почуял
Тот, кто вьется в вышине.

Увядающая сила!
Умирать - так умирать!
До кончины губы милой
Я хотел бы целовать.

Чтоб все время в синих дремах,
Не стыдясь и не тая,
В нежном шелесте черемух
Раздавалось: "Я твоя".

И чтоб свет над полной кружкой
Легкой пеной не погас -
Пей и пой, моя подружка:
На земле живут лишь раз!

22.00

Eilėraštį mokytis labai sunku. Išmokau „nu ciluj minia ciluj, chot do krovi, chot do boli“, nes labai aiškus konceptas. 
Rusiukė paauglė, kurį laiką paspoksojusi į „Meistrą ir Margaritą“ su klaikiu viršeliu, pavargo ir ėmė į mane nedrąsiai dirsčioti, - sėdėjau ant jos loviūkštės. Savo ruožtu puoliau laužyti galvą, kaip čia taisyklingiau sudėliojus „pasakyk, kada norėsi klotis lovą“. Sukūriau tris sakinio variantus, rinkausi, rinkausi...

- Gde u nas restoran?! - išdidžiai paklausiau kelionės palydovo.

Labai laukiu, kada restoranas prisipildys išprotėjusių rusų, bet kol kas čia tik palydovės ir du vyriškiai, jaunesnis baisiai meilikauja vyresniam, aišku – verslo ryšiai. Žinau, kad nuotykių banga plūsteltų stipriau, jei nežiūrėčiau į kompiuterį ir išsiimčiau ausines iš ausų. Bet aš irgi ne maniakė.

Не в ладу с холодной волей...

(dabar dabar)
Skaitau toliau. Marta Vilniuje eina su draugais į paštą ir pasakoja jiems savo nuotykius. Tuo metu mes vieni kitus fotografuojame, išeina tokia gabaliukinė istorija. Jau matau Rūtą, kiekviename kadre veidą prisidengusią iškeltu delnu.

(anksčiau)
Šypsausi švieslentei "Vilnius - S.Peterburg" ir oda šiurpsta. Turbūt dėl to, kad krikštamotė reikiamu metu man išvertė "Leningrad - Amsterdam" ir dėl to, kad ji vogė grietinę Rusijos gilumose. 

Eilėraščio dar nemoku.