Pokytis. Pokyčio pradžia

Tuoj bus baigta su tututėm, tuoj prasidės
tokeles.blogspot.com.

Dar neprasidėjo, bet jeigu užmestumėte jį akį, pamatytumėte, kad beveik.
Jis niekuo nesiskirs nuo tututės, tiesiog vadinsis orėliau ir nusimes akivaizdžiai matomą praeities naštą ir susikurs naują.

Ekstremaliai ir ekskremaliai pasibaigti

Šią savaitę galima pavadinti poprasčių bajeriukų apie pasaulio pabaigą savaite. Aš prie juokelių lavinos neprisidėsiu, verčiau papasakosiu apie tikrąją baisiąją pabaigą, tokią, kokia ji galėjo nutikti, ir tokią, kokia nutiko arba tiksliau - nenutiko.
Mano gyvenime nutiko trys įsimenantys dalykai. Vieną sykį man teko perlipti namą, kitą sykį iškritau iš mašinos su tortu rankose, o štai vakar išspyriau duris.
Skamba linksmai, ar ne? Gal ir taip, jei kalbėsime apie namą ir tortą - jie liko sveikutėliai, o durys - anaiptol.

Kepu varškėčius. Kepu, ir laisvesnę akimirką turėdama, sumanau užsukti į tą kambarėlį su širdele. O kai sumanau iš jo išeiti, sugenda spyna ir durys nebeatsidaro.
"Hahaha", - nelinksmai pasakau žiūrėdama į baltą durų dažą. Kitą akimirką užšoku ant durų rankenos ir imu pasiutusiai ją klebenti. Po akimirkos dar pasiučiau - spyną. Prisimenu svarbų dalyką. Panika - nei šis nei tas, per ją ir Titanikas turbūt nuskendo.
Todėl suimu pirščiukais spynos sukaliuką ir sukinėju labai švelniai, pamanytum - su meile. Sukinėju, sukinėju, vėl užpuolu rankeną, pašokinėju vietoje. Vis garsiau čirškia varškėčiai. Sakyti, kad susimąstau apie galimus padarinius - pvz., sudegusią keptuvę, pajuodusį garų surinkiklį, netikslu, nes galvoju tik apie kankinančią mirtį ir tai, kaip mane tualete randa pajuodusią, prisidengusią chalato nuotrupomis.
Prisimenu vaikystėje matytus filmus ir trenkiuosi pečiu į duris. Nepadeda nei man, nei niekam. Tada prisimenu, kad reikia reikšmingai liepti visiems pasitraukti nuo durų ir labai smarkiai spirti. Spiriu. Atrandu, kad spyris (na tai kas, kad paskutinįkart spyrių technika naudojausi prieš 19 metų) yra gerokai veiksmingesnis negu durų tvatijimas petimi.  Nieko nepasidaro, bet garsas gerokai reikšmingesnis.
Varškėčiai šnypščia, tuoj sprogs.

O dabar galima pagalvoti apie pabaigą, kuri neatsitiko, bet galėjo atsitikti kitam žmogui. Žmogui, kuriam neteko lipti per namą arba kristi su saldžiu kepiniu rankose. Žmogui, paslydusiam ant nevalytų laiptų ir išsisukusiam čiurną. Galima pagalvoti, bet kažin ar ką sugalvosi. Jeigu jis gyventų vienas, jo niekada niekas neišlaisvintų, nebent prasidėtų tikras gaisras. O gal gaisras neprasidėtų, tik prirūktų namai. Prirūktų, o žmogus, nuvargęs nuo dūmų, alkio (varškėčius juk kepa ne be reikalo) ir klaustrofobijos, numirtų, sukniubęs prie klozeto. Su chalatu. Ir neplautais plaukais. Taip ir atsitiktų.

Bet pabaiga, kuri išties atsitiko, buvo laiminga, tik ne linksma. Po kokių 10 minučių intensyvaus spardymo išspyriau  tas prakeiktas duris, atšoko stakta, nulūžo spyna, išlūžo medienos gabalas, ištryško dėkingumo ašara. Pasigaminau angliukų.

Būkite atsargūs, mielieji, ir niekada neikite į kambarėlį su širdute, kai ką nors kepate. Gražių švenčių.  

Apie dvasią ir nedvasią

Noriu papasakoti apie Vilniaus senamiesčio Kalėdų dvasią ir nedvasią.
Pirma apie dvasią.
Jeigu eini pėsčiomis į darbą, jeigu gyveni Užupyje, - tai labai gerai. Gerai, nes:
1. gali eiti pro Dailės akademiją. Pati akademija, žinia, niekuo neypatinga, tačiau šalia jos justi Kalėdų dvasia, gali patikėti jaunuoju talentu ir Lietuvos ateitimi. Jaunuoliai valo medinį taką, nutiestą per kiemą iki balto ilgo namo, visuomenėje nepagarbiai vadinamo (tikrai ne baraku, o kažkaip kitaip; kaip tikra sandūrinės kartos atstovė, nemoku pusės populiariojo suaugusiųjų žargono). Vienas dalykas - medinis takas - kažkieno sąmoningumo ir darbštumo įrodymas, jo ten tikrai reikėjo, nes žemė prie negarbaus namo - nuolat pažliugusi. Antras dalykas - jaunuoliai irgi panašūs į tokius, kurie ne už 10 Lt tą taką valo, o dėl taurių paskatų (neslėpsiu, aš valyčiau už 10 Lt).
Kieme, o iš pažiūros - sniege, sustatytos rausvai baltos "palangiškės" persirenginėjimo būdelės. Gal ir nereikėtų šito pranešti, verčiau jas aptikti pačiam, juk nuostaba - vis rečiau aplankantis jausmas... Kita vertus, žavios būdelės ten stovi jau kuris laikas, turbūt ir persirengti kas nors jose spėjo.
Taigi, ten slypi Kalėdų dvasia.

2. Jeigu ties šia vieta dar nesiliovėte skaityti "Apie dvasią ir nedvasią", galime drauge keliauti iki kitos dvasingos vietos. Norite tikėkite, norite - ne, bet tai katedra.
Vėlgi - pati katedra savaime neypatinga (neturiu nieko prieš Stuoką Gucevičių, asmeniškai - ir prieš Koršunovą, bet Marcinkevičius man nelabai). Ar dažnai einate Gedimino kalno papėdės parku prie Katedros aikštės? Atsakysiu už jus - ne, nes kelionės jis visai nepagreitina, ir atrodytų - nėra ko juo eiti (nei tai parkas, nei tai kelias, nei jūrų kiaulytė). Bet žiemą nesi vienintelis čia suglumęs, - prieš tave einantis žmogus irgi nežino kur bestis iš netikėto gražumo ir puola apsnigusias šakas fotografuoti mobiliuoju. Negali jo kaltinti, prieš Kalėdas visi vaiktelėjame.

3. Kalbant apie vaikus - ar esate matę juos bėgančius paskui važiuojančius automobilius? Jeigu esate, vadinasi, jūs senas. Aš esu mačiusi, tačiau pati niekad nebėgau (esu iš tų, kurie sėkmingiau bėga ilgas distancijas, taigi man netinka pati koncepcija). Įtariu, bėgimas reiškia džiaugsmą, polėkį...
Eidama Katedros aikšte pamačiau Kalėdinį traukinuką. Jei atvirai, šį maršrutą pasirinkau kaip tik dėl jo. Žinojau, kad 8.15 jis turėtų dardėti pro šalį, ne tik šiaip sau žinojau, o apie parą mąsčiau ir svajojau apie tai.
Kai žybsintis ryškiaspalvis traukinukas išsuko iš baltutėlės Pilies gatvės, netekau žado, stryktelėjau ir pabėgėjau porą žingsnių į priekį.
Tada susigėdau, sustojau ir apsidairiau, ar niekas nepastebėjo. Pasitikrinau, ar tikrai neturiu 4 Lt (tiek kainuoja pasivėžinimas). Tikrai neturėjau. Turėjau litą. Jei tai būtų baras, ką nors už tokią sumą gal ir pavyktų sulygti, tačiau kaip į tai pažiūrės Kalėdų vairuotojai ir elfai, nežinojau.
Kaip ant sparnų lėkiau į darbą, šypsodamasi į kairę ir dešinę, ir į priekį, pakeliui nusipirkau kavos "Coffee Inn'e", ir buvau maloniai bei greitai aptarnauta. Dažniau šioje įstaigoje besilankantieji turėtų suprasti, kad tai įvykis, vertas atskiro paminėjimo*.

Apie nedvasią
Vakare, salančia širdimi, įpuoliau į gretimą parduotuvę, kad pasismulkinčiau pinigų ir nebereikėtų tverti "neturiu 4 Lt, turiu litą" problemos. Nuskubėjau prie Seimo. Išgąstingai ieškojau stotelės, baimindamasi praleisti traukinuką.
Kaip švyturys mirgėdamas, jis išsuko į Gedimino prospektą. Iškėliau ranką (senas įprotis), traukinukas sustojo.
Atsidarėme mielas jojo dureles. Iššoko elfas ir surinko iš mūsų po 4 Lt. Dureles užsidarėme.
O tada pasijutome kaip autobuse (gal dėl to, kad tai ir yra autobusas, tik kad sudurtas iš kelių vagonų), užgrojo "Pūko" ar tai "Lietaus" muzika - Starošaitė su tekstais "kūriau rankos rašymo greičiu", žymi daina "Ajaja kukudžiambo ajajaee" ir kitos baisybės, ėmė tarpusavyje diskutuoti priešais sėdintis maumai, jų negirdėti negalėjai, o praeivių veidai už lango - išskyrus poros vaikų - atrodė taip arti ir taip nesužavėti.
Staiga užgriuvo tuštybės, beprasmybės ir klaikaus banalumo nuotaika - tarsi per Gedimino prospektą negalėtum eiti pėsčias. Ne, man geriau sumokėti 4 Lt ir su keista chebryte pasėdėti žibančiame pustuščiame autobuse.
Išlipę prie Rotušės nusprendėme niekam apie tai nepasakoti.



*Važiuojantiems į darbą automobiliu arba iš principo nesilankantiems "Coffee Inn" įspūdžiui susidaryti turėtų patekti pavyzdinio kavinės darbuotojo klausimo: "Neturite centų, ar tingit ieškot?"