pop-pop-pop-pop-pop-poooooop

Norėčiau pasidalyti mintimis apie populiariąją muziką. Esate ją girdėję? 

Iki šiandien su dabartine pop muzika man teko susidurti sykį - kai aptikau naujieną, kad populiariosios muzikos įrašų pardavimai perkopė krizę ir pirmą kartą nuo Britney Spears laikų (rodos, 1999 m.) - ūgtelėjo 0,3%.

1999 m. man buvo 12 metų ir aš labai nemėgau Britney Spears. Man, muzikos mokyklos auklėtinei, ji atrodė ne tik durna, bet ir bebalsė ("lažinuosi, kad neatskirtų tercijos nuo kvintos"). Vis dėlto aptikusi minėtąją naujieną ir ėmusi ją nagrinėti, ieškoti papildų ir kokios nors pridėtinės vertės lietuvių skaitytojui, pasiklausiau ir vargšę įrašų industriją ištempusių dainininkų muzikos, jei taip sutartinai tą garsą vadiname. Ir - kaip seniams pridera - nutariau, kad mano paauglystės muzika buvo geresnė.

Tikiu, kad Tututės skaitovas nežino, kas yra 1D, t. y. "One Direction". Ir ačiū dievui, sakau, žvalgydamasi nuo rūpesčio suplėkusiomis akimis. Industrijos gelbėtoją Adelę žino daugelis, bendrai sudėjus - mažų mažiausiai 8,3 mln. žmonių, nes tiek kartų 2012 m. nutarta įsigyti jos albumą "21".

(Ša, verkiu)

Dar įdomiau, kad JAV "Billboard" tope pirmą kartą susikūlė bitlų rekordas - 6 savaitės viršūnėje išsilaikė mūsų naujasis dievukas - mergina, vardu Taylor Swift, pardavusi 5,2 mln. albumo "Red" kopijų.

Prieš išaiškindama priežastį apie tai prabilti šiandien, paaiškinsiu, kad "One Direction" yra nepadoriai jaunų vaikinų grupė, kurios klipą žiūrėdamas jautiesi nei šiaip, nei taip; T. Swift - mažiau jauna, bet va tokia. Dainuoja apie koledžą, meilę ir pan. Ji yra tai, kas, šiuolaikinės JAV visuomenės vertinimu, prilygsta bitlams. Netgi ne tai kad bitlai būtų gera grupė... 

Šiandien. Šiandien man atostogos, todėl dirbau iš kavinės. Specialiai pasirinkau tokią, kurioje paprastai užtenka stalelių, pasigurkšnojimai įperkami (kalbu apie arbatą), o muzika nešiurpina. Groja sau Joe Dassinas, ir netrukdo. 

Buvau įsitikinusi, kad Užupio "Prie Angelo" yra būtent tokia. Tiesą sakant, tikėjau, kad ji labiausiai nuvertinta šio rajono kavinių.

Ir ką radau? 

Meniu ranka padidintas kainas, miklias, bet nemalonias padavėjas (taip ir nesupratau - pyksta, nes perku, ar pyksta, nes per mažai), kolonėles iš kiekvieno kampo ir - žinoma - populiariąją muziką.

Ji buvo tokia baisi, kad iki šiol neapleidžia - juk sėdėjau priešais jos sklidimo šaltinį. Šalavijų gėrimo ir menkės užsisakiau tik įėjusi, todėl apsisukti ir išeiti nebegalėjau.

Išmokau vienos dainos žodžius.

Who do you think you are?
And who do you think you are
And who do you think you are
Tearing love apart
You're gonna catch a cold
And who do you think you are
Don't come back for me
And who do you think you are*

Užuot žiūrėjusi į kompiuterį - o aš taip mėgstu į jį žiūrėti - spoksojau į kolonėles ir mąsčiau: kam kavinę apstatyti kiču, senais lagaminais, raitytomis kėdėmis ir muzikuoti kaip kaimo diskotekoje? Ir, po velnių, kodėl dainininkė nesusigalvojo žodžių? Įdomu tai, kad apie 14 val., kavinei ištuštėjus, muzika ūmai pasikeitė į "normalią", na, ne Joe, gal Moby, bet nebe tokį plokščią pratisą bumčiką.
Kita toptelėjusi mintis, - šiuolaikinė populiarioji muzika persismelkė nerimo ir nepasitikėjimo. 1999 m. ji buvo pasipūtusi, durna ir bebalsė. Štai dabar vis dar apynuogiai, įdegę žmonės smarkiais balsais dainuoja apie nemeilę ir nepatrauklumą. Jie sau negražūs ir prašo, kad kiti juos įtikintų priešingai. Panašią įžvalgą savo žvalgia galva sužvelgiau pirmą kartą užsukusi į londoniškę afrikietišką užkandinę, stebėdama girtų bričių dekadansą.  

Mm.

*Jei atvirai, tie žodžiai truputį kitokie. Kad juos išsiaiškinčiau, įsijungiau "Youtube" ir sužinojau, kad šiuolaikinės technologijos populiariajai muzikai nė kiek nepadėjo.

Pokytis. Pokyčio pradžia

Tuoj bus baigta su tututėm, tuoj prasidės
tokeles.blogspot.com.

Dar neprasidėjo, bet jeigu užmestumėte jį akį, pamatytumėte, kad beveik.
Jis niekuo nesiskirs nuo tututės, tiesiog vadinsis orėliau ir nusimes akivaizdžiai matomą praeities naštą ir susikurs naują.

Ekstremaliai ir ekskremaliai pasibaigti

Šią savaitę galima pavadinti poprasčių bajeriukų apie pasaulio pabaigą savaite. Aš prie juokelių lavinos neprisidėsiu, verčiau papasakosiu apie tikrąją baisiąją pabaigą, tokią, kokia ji galėjo nutikti, ir tokią, kokia nutiko arba tiksliau - nenutiko.
Mano gyvenime nutiko trys įsimenantys dalykai. Vieną sykį man teko perlipti namą, kitą sykį iškritau iš mašinos su tortu rankose, o štai vakar išspyriau duris.
Skamba linksmai, ar ne? Gal ir taip, jei kalbėsime apie namą ir tortą - jie liko sveikutėliai, o durys - anaiptol.

Kepu varškėčius. Kepu, ir laisvesnę akimirką turėdama, sumanau užsukti į tą kambarėlį su širdele. O kai sumanau iš jo išeiti, sugenda spyna ir durys nebeatsidaro.
"Hahaha", - nelinksmai pasakau žiūrėdama į baltą durų dažą. Kitą akimirką užšoku ant durų rankenos ir imu pasiutusiai ją klebenti. Po akimirkos dar pasiučiau - spyną. Prisimenu svarbų dalyką. Panika - nei šis nei tas, per ją ir Titanikas turbūt nuskendo.
Todėl suimu pirščiukais spynos sukaliuką ir sukinėju labai švelniai, pamanytum - su meile. Sukinėju, sukinėju, vėl užpuolu rankeną, pašokinėju vietoje. Vis garsiau čirškia varškėčiai. Sakyti, kad susimąstau apie galimus padarinius - pvz., sudegusią keptuvę, pajuodusį garų surinkiklį, netikslu, nes galvoju tik apie kankinančią mirtį ir tai, kaip mane tualete randa pajuodusią, prisidengusią chalato nuotrupomis.
Prisimenu vaikystėje matytus filmus ir trenkiuosi pečiu į duris. Nepadeda nei man, nei niekam. Tada prisimenu, kad reikia reikšmingai liepti visiems pasitraukti nuo durų ir labai smarkiai spirti. Spiriu. Atrandu, kad spyris (na tai kas, kad paskutinįkart spyrių technika naudojausi prieš 19 metų) yra gerokai veiksmingesnis negu durų tvatijimas petimi.  Nieko nepasidaro, bet garsas gerokai reikšmingesnis.
Varškėčiai šnypščia, tuoj sprogs.

O dabar galima pagalvoti apie pabaigą, kuri neatsitiko, bet galėjo atsitikti kitam žmogui. Žmogui, kuriam neteko lipti per namą arba kristi su saldžiu kepiniu rankose. Žmogui, paslydusiam ant nevalytų laiptų ir išsisukusiam čiurną. Galima pagalvoti, bet kažin ar ką sugalvosi. Jeigu jis gyventų vienas, jo niekada niekas neišlaisvintų, nebent prasidėtų tikras gaisras. O gal gaisras neprasidėtų, tik prirūktų namai. Prirūktų, o žmogus, nuvargęs nuo dūmų, alkio (varškėčius juk kepa ne be reikalo) ir klaustrofobijos, numirtų, sukniubęs prie klozeto. Su chalatu. Ir neplautais plaukais. Taip ir atsitiktų.

Bet pabaiga, kuri išties atsitiko, buvo laiminga, tik ne linksma. Po kokių 10 minučių intensyvaus spardymo išspyriau  tas prakeiktas duris, atšoko stakta, nulūžo spyna, išlūžo medienos gabalas, ištryško dėkingumo ašara. Pasigaminau angliukų.

Būkite atsargūs, mielieji, ir niekada neikite į kambarėlį su širdute, kai ką nors kepate. Gražių švenčių.  

Apie dvasią ir nedvasią

Noriu papasakoti apie Vilniaus senamiesčio Kalėdų dvasią ir nedvasią.
Pirma apie dvasią.
Jeigu eini pėsčiomis į darbą, jeigu gyveni Užupyje, - tai labai gerai. Gerai, nes:
1. gali eiti pro Dailės akademiją. Pati akademija, žinia, niekuo neypatinga, tačiau šalia jos justi Kalėdų dvasia, gali patikėti jaunuoju talentu ir Lietuvos ateitimi. Jaunuoliai valo medinį taką, nutiestą per kiemą iki balto ilgo namo, visuomenėje nepagarbiai vadinamo (tikrai ne baraku, o kažkaip kitaip; kaip tikra sandūrinės kartos atstovė, nemoku pusės populiariojo suaugusiųjų žargono). Vienas dalykas - medinis takas - kažkieno sąmoningumo ir darbštumo įrodymas, jo ten tikrai reikėjo, nes žemė prie negarbaus namo - nuolat pažliugusi. Antras dalykas - jaunuoliai irgi panašūs į tokius, kurie ne už 10 Lt tą taką valo, o dėl taurių paskatų (neslėpsiu, aš valyčiau už 10 Lt).
Kieme, o iš pažiūros - sniege, sustatytos rausvai baltos "palangiškės" persirenginėjimo būdelės. Gal ir nereikėtų šito pranešti, verčiau jas aptikti pačiam, juk nuostaba - vis rečiau aplankantis jausmas... Kita vertus, žavios būdelės ten stovi jau kuris laikas, turbūt ir persirengti kas nors jose spėjo.
Taigi, ten slypi Kalėdų dvasia.

2. Jeigu ties šia vieta dar nesiliovėte skaityti "Apie dvasią ir nedvasią", galime drauge keliauti iki kitos dvasingos vietos. Norite tikėkite, norite - ne, bet tai katedra.
Vėlgi - pati katedra savaime neypatinga (neturiu nieko prieš Stuoką Gucevičių, asmeniškai - ir prieš Koršunovą, bet Marcinkevičius man nelabai). Ar dažnai einate Gedimino kalno papėdės parku prie Katedros aikštės? Atsakysiu už jus - ne, nes kelionės jis visai nepagreitina, ir atrodytų - nėra ko juo eiti (nei tai parkas, nei tai kelias, nei jūrų kiaulytė). Bet žiemą nesi vienintelis čia suglumęs, - prieš tave einantis žmogus irgi nežino kur bestis iš netikėto gražumo ir puola apsnigusias šakas fotografuoti mobiliuoju. Negali jo kaltinti, prieš Kalėdas visi vaiktelėjame.

3. Kalbant apie vaikus - ar esate matę juos bėgančius paskui važiuojančius automobilius? Jeigu esate, vadinasi, jūs senas. Aš esu mačiusi, tačiau pati niekad nebėgau (esu iš tų, kurie sėkmingiau bėga ilgas distancijas, taigi man netinka pati koncepcija). Įtariu, bėgimas reiškia džiaugsmą, polėkį...
Eidama Katedros aikšte pamačiau Kalėdinį traukinuką. Jei atvirai, šį maršrutą pasirinkau kaip tik dėl jo. Žinojau, kad 8.15 jis turėtų dardėti pro šalį, ne tik šiaip sau žinojau, o apie parą mąsčiau ir svajojau apie tai.
Kai žybsintis ryškiaspalvis traukinukas išsuko iš baltutėlės Pilies gatvės, netekau žado, stryktelėjau ir pabėgėjau porą žingsnių į priekį.
Tada susigėdau, sustojau ir apsidairiau, ar niekas nepastebėjo. Pasitikrinau, ar tikrai neturiu 4 Lt (tiek kainuoja pasivėžinimas). Tikrai neturėjau. Turėjau litą. Jei tai būtų baras, ką nors už tokią sumą gal ir pavyktų sulygti, tačiau kaip į tai pažiūrės Kalėdų vairuotojai ir elfai, nežinojau.
Kaip ant sparnų lėkiau į darbą, šypsodamasi į kairę ir dešinę, ir į priekį, pakeliui nusipirkau kavos "Coffee Inn'e", ir buvau maloniai bei greitai aptarnauta. Dažniau šioje įstaigoje besilankantieji turėtų suprasti, kad tai įvykis, vertas atskiro paminėjimo*.

Apie nedvasią
Vakare, salančia širdimi, įpuoliau į gretimą parduotuvę, kad pasismulkinčiau pinigų ir nebereikėtų tverti "neturiu 4 Lt, turiu litą" problemos. Nuskubėjau prie Seimo. Išgąstingai ieškojau stotelės, baimindamasi praleisti traukinuką.
Kaip švyturys mirgėdamas, jis išsuko į Gedimino prospektą. Iškėliau ranką (senas įprotis), traukinukas sustojo.
Atsidarėme mielas jojo dureles. Iššoko elfas ir surinko iš mūsų po 4 Lt. Dureles užsidarėme.
O tada pasijutome kaip autobuse (gal dėl to, kad tai ir yra autobusas, tik kad sudurtas iš kelių vagonų), užgrojo "Pūko" ar tai "Lietaus" muzika - Starošaitė su tekstais "kūriau rankos rašymo greičiu", žymi daina "Ajaja kukudžiambo ajajaee" ir kitos baisybės, ėmė tarpusavyje diskutuoti priešais sėdintis maumai, jų negirdėti negalėjai, o praeivių veidai už lango - išskyrus poros vaikų - atrodė taip arti ir taip nesužavėti.
Staiga užgriuvo tuštybės, beprasmybės ir klaikaus banalumo nuotaika - tarsi per Gedimino prospektą negalėtum eiti pėsčias. Ne, man geriau sumokėti 4 Lt ir su keista chebryte pasėdėti žibančiame pustuščiame autobuse.
Išlipę prie Rotušės nusprendėme niekam apie tai nepasakoti.



*Važiuojantiems į darbą automobiliu arba iš principo nesilankantiems "Coffee Inn" įspūdžiui susidaryti turėtų patekti pavyzdinio kavinės darbuotojo klausimo: "Neturite centų, ar tingit ieškot?"

Kai sugenda ausinukas. I dalis

Jau kuris laikas neturiu ausinuko. Parašiau - "kai sugenda", bet kūdikiui aišku, kad aš jį tiesiog pamečiau. Jį, įsigytą po darbo mėnesio skambučių kompanijoje, kai 6 val. per dieną sukdavau žmonėms ir sakydavau: "Laba diena, ar su ponia... Austryte kalbu? Labai malonu, mano vardas Marta, skambinu Jums iš banko "Snoras". Norėjau Jūsų paklausti, ar jau spėjote aktyvuoti naująją "Maximos" kortelę? Ne? Matote, Jūsų turima "Saulutės" kortelė nuo sausio 1-os nebegalios, tad nebegalėsite naudotis nuolaidomis. Labai rekomenduoju naująją aktyvuotis kuo greičiau, kol prie "Snoro" bankiukų dar nesusidarė eilės. Taip, Jums tiesiog reikia nueiti į "Snoro" bankiuką su kortele ir Jūsų asmens dokumentu... Taip, neprivalote imti kredito. Taip, 14.99% palūkanos. Mtaip. Sakykite - nenoriu kredito, noriu tik aktyvuoti kortelę. Sakote, pirkote siurblį? Na, žodžiu, ir Jums tiesiog aktyvuos tą kortelę ir galėsite... Ne, aš už tai gausiu tik 40 ct."
Žodžiu, ausinukas sugedo. Ir aš jį tada pamečiau. Jis nebuvo labai geras ar brangus ausinukas.
Tačiau šis praradimas, kaip ir visi praradimai gyvenime, parodė, kad galima šokti per langą, jei uždarytos durys, kitaip tariant - atradau daugiau nei tikėjausi.
Pradėjau girdėti pokalbius autobusuose.

Balžio žiedas
Spalį teko lankytis labai įdomiame Balžio regione už Vilniaus. Negaliu pasakyti, kur konkrečiai jis yra, bet jei Antakalnio žiede įliptumėte į 39 autobusą, po 28 min. jau būtumėte ten. Jeigu mėgstate nuotykius, nebesuprantate, kur slypi kasdienybės prasmė, gąsdinatės, kad netobulėjate taip greitai, kaip norėtumėte, ir jums nuolat stinga pinigų, apsilankykite Balžio regione! Ne tik apsilankykite, geriausia - atsigulkite arba paguldykite Jums artimą žmogų į prie pat vilniečių pamėgto užteršto Balžio ežero įsikūrusią reabilitacijos kliniką. Pamatysite, kad iš tikrųjų esama kitokio gyvenimo, elgesio kodų, žmonės iš tikrųjų susiduria su kitokiais kasdieniais iššūkiais, ir egzistencinės problemos sumažėja ar išauga iki daug apčiuopiamesnio egzistavimo lygmens - kur radai šituos grybus?

- Nai nai nai, - pasakė ji prieš užmigdama. Kitą rytą ją rado nebegyvą.
Reabilitacijos klinikoje vienas po kito ėmė mirti senukai. Tarp jų pasitaikydavo ir jaunesnių moterų. Sustingusius jų kūnus personalas rasdavo tai ant laiptų, tai prie šiukšliadėžės šalia pagrindinio įėjimo, tarp pušaičių ar kokių užkaborių. Per kelis mėnesius išmirė visi klinikos pacientai.
Ar visi? Ne. Vienam išmintingam senukui, buvusiam kariui, pavyko išgyventi. Jis iškart įtarė piktdarių klastą, todėl dienas Dalžio mūruose jis leisdavo su dujokauke, o miegodavo ne klinikos ribose. Prie ežero, melduose, kaip žuvis.
                                                 Iš M. ir Anonymous "Detektyvo" (2012)


Sūpuojuosi basketėse rankas sukišus į apybalčio palto kišenes, kas 3 min. prieinu prie autobusų tvarkaraščio - gal kas pasikeitė. Iš pradžių stengiuosi nežiūrėti į trijulę kairėje - blaivi, tačiau iš pažiūros gyvenimo nuvėtyta moteris orų pranešėjos balsu skaito žurnaliuką su rusiškais anekdotais, o du nebeblaivūs ir nuvėtyti džiūsnos sutartinai pažvengia kiekvieno anekdoto pabaigoje. Vėliau imu juos paslapčia fotografuoti mobiliuoju.

Идет себе мужик, вдруг ― лягушка, он ее хвать и в банку. Лягушка взмолилась:
― Отпусти меня, мил человек, я вокруг три раза обернусь, красной девицей стану, буду любить тебя как захочешь.
― Знаешь, милая, в моем возрасте меня больше интересуют говорящие лягушки.

- Ihahah, - pasako vyrukai ir staigiai nutyla, laukdami kito pokšto.
- Ką skaitot? - iš miško išnyra grybautojas. Juokai liaujasi, visi supuola prie grybų krepšio ir įsispokso.
- Aha, gražūs, ane? - diržą pasitempia grybautojas. - Pamatytumėt, kokių vakar pririnkau!
- Aš irgi vakar! Aš irgi! - vienas per kitą paantrina žiūrovai. Per autobuso aikštelę atkrypuoja moteris ilgu juodu sijonu ir kedais, irgi nešina pintine grybų. Vėdindamasi dirbtinių gėlių puokšte prabyla.
- Mano vyras sako, kad mano silkė su grybais - pati geriausia...
- O, aš irgi darau silkę su grybais! - pamačiusi atriedantį autobusą anekdotų žurnalą į rankinę susikiša moteris ir pasikelia nuo suolo.
- Na, aš VISKĄ darau su grybais, - nukerta pirmoji.

Sulipame vidun. Pasižymėjusi bilietą sumanau pasitikslinti, ar autobusas tikrai vyks į Antakalnį, o gal dar sukiosis po man nežinomus regionus.
- Atsiprašau, o autobusas į Antakalnį dabar važiuos? - paklausiu dviejų senukų, nebūdama tikra, ar taktiška kreiptis į žmogų užsienio (t. y. lietuvių) kalba. Vienas iš senukų linkteli - taip.
- Ką pasakė? - lenkiškai klausteli antras senukas linktelėjusiojo.
- Paklausė, ar į Antakalnį važiuos, ką, ką.
- Chichichichi, o kodėl paklausė? Aišku, kad į Antakalnį, kur daugiau jis gali važiuoti? Chichichichi... - nusivalo ašarą, atsidūsta ir jau kitu tonu priduria:
- Žinai, paskutiniu metu... Kai išgeriu alaus...
- Nu?
- Paskutiniu metu, kai išgeriu alaus... Tai man kažkaip negerai...
- Ane? - nusistebi bičiulis. - Tu ką, alaus turi?!

Kita stotelė - Miškas. 

Kaip alus tapo istorija

Panūdusi šį tą parašyti, rinkausi iš trijų temų - kelionės iš Piterio į Vilnių, dviejų festivalių apybraižos - dalykų, kurių patys festivaliai kažkaip neakcentuoja pranešimuose spaudai, ir kvietinio alaus.
Pasirinkau alų.

Vieną kartą, seniai seniai, septynmyliais batais nuėjau į alaus degustaciją. Ją organizavo merginos, itin susijusios su UAB "Didžiausias šalies alaus gamintojas", ir jų alaus parduotuvėje, kur pasisuksi, šmėžavo tos UAB logotipai, skelbimai ir gaminiai. Nepaisant to, merginos tikrai žinojo, ką šneka ir ką siūlo gerti, ir joms esu dėkinga, kad pavedėjo į alaus teorijos kelią.
Degustacijos metu teko grumtis su kai kuriais įsitikinimais. Prisivertusi užuodžiau žemės aromatus, sklindančius nuo, asmeniniu vertinimu, prasto ir plokščio "Carlsberg", gėlių aromatą - nuo UAB "..." "Extros". Sutelkus dėmesį į anglišką kartųjį elį „Fuller's ESB“, Didžiojoje Britanijoje tikrai nepervertintą alų, šis pakvipo žolelėmis, medumi, riešutais, lengvais duonos tonais. Uosdama belgišką šviesų elį „Grimbergen Blonde“, jaučiau citrusus, gėles.
Tai man buvo didelė staigmena - nesitikėjau, kad kada nors prabilsiu tokiais žodžiais.

Bedegustuojant, į pasaulėžiūrą įsirėmė viena atklydusi mintelė: neretai baruose alaus pasirinkimas apsiriboja UAB "..." ir kiek brangesne užsienine produkcija. Kai kurios tų užsieninių įmonių keleriopai didesnės už mūsiškę, tad kokios aš filosofijos laikausi, atsisakydama lietuviško koncerno produkcijos ir griebdamasi užsieninio?
Vidinę sumaištį kėlė ir tai, kad sužinojau, kas į Lietuvą importuoja "Grimbergen". Kaip manote, kas jį importuoja, užtikrina tiekimą į daugelį barų ir dar gana brangiai parduoda? Taip...

Belgai alui naudoja kone viską, kas lieka po maisto gaminimo - prieskonių, žolelių, žievelių, sirupo. XVI a., kuomet belgiški eliai pradėjo populiarėti aplinkinėse šalyse, Vokietijoje buvo išleistas alaus grynumo įstatymas. Jis teigė, kad nesalyklinių dedamųjų aluje gali būti tik iki 10%, pvz., šiek tiek ryžių, kukurūzų. Belgai nesalyklinių medžiagų kartais naudoja ir iki 70%. Lietuviai – iki 30%.   Ir man visai patinka lietuvių ar vokiečių grynumas. Nepatinka, kad "Grimbergenas", pilnas ingredientų, kvepia kaip saldainis. Čia mane patikina, kad UAB "Didžiausias šalies alaus gamintojas" kvietinį verda iš 4 tradicinių dedamųjų ir jo kvapas - bananų, gvazdikėlių - yra toks tik dėl salyklo ruošimo būdo.
Ragauju trijų kvietinių - "Baltas" geriausias. Suprantama, į degustaciją nebuvo įtraukta "Gubernijos", Vilniaus, Kauno ir kitų gamintojų kvietinio.

Vėliau sužinau, kad viena degustacijos vadovių prieš kokius 9 metus (tiek daug?) užsiėmė "Balto" rinkodara. Jos užduotis buvo padaryti taip, kad per tris mėnesius alaus pardavimai išaugtų, antraip UAB būtų išėmusi jį iš prekybos. Tada ji važinėjosi po parduotuves ir barus, mokė barmenus, kokį kvietinį reikia pateikti, kokios temperatūros, iš kokios taurės, aiškino, kad rūgštelė, tirštumas - gerai.

Tuo pat metu vyko kita istorija. Įdomesnė, su romantine linija.
Vienas juodaplaukis rašė istorijas. Skaičiau jas su dideliu susidomėjimu, net ir tas, kurios neturėjo nė mažiausio ryšio su mano interesais. Aš savo ruožtu rašiau eilėraščius ir juos skaitė maždaug tiek pat žmonių, kiek ir Tokeles (trys keturi). Vienas sėkmingiausių eilėraščių, kurių net "rasyk.lt" nepaniekino, buvo su akrostichu - jo pavarde. Kad anas to nesuprastų, eilučių struktūrą pasirinkau modernią, išmėtytą.
Šis eilėraštis ir kvietinis alus yra tai, ką man davė ta pažintis.
Tada girdėjau kelias drauges lyginant "Baltą" su supuvusiom braškėm, bet jaunuolis sakė, kad galėdamas rinktis, visada renkasi kvietinį. Neužtruko nė pusantro mėnesio, ir pakeičiau savo draugaičių nusistatymą. Kone 8 metus mes perkame tik kvietinį. Tik nebe "Baltą", nes UAB "Didžiausias šalies alaus gamintojas" yra lebedos.
Užsiminusi apie mergaites, norėjau grakščiai ant kurio nors sakinio žodžio užkabinti nuorodą į Leymah Gbowee pranešimą "Unlock the intelligence, passion, greatness of girls", bet turiu tai padaryti negrakščiai, nes ką tik pati įrašą pasižiūrėjau, ir tai, ką ta moteris šneka, daug svarbiau už šnekas apie alų. 

Priėjau tokią išvadą - pirkti UAB "Didžiausias šalies alaus gamintojas" kvietinį galima tada, kai pasirinkimas ribojasi šiuo, "Grimbergenu" ir kitų užsieninių koncernų verdamu, bet nebūtinai geresniu alumi.

Kita vertus, tai, kad yra didesnių koncernų už UAB "Didžiausias šalies alaus gamintojas" ir prastesnio, negu šio, alaus, dar nepadaro UAB nevertos kritikos.

Piteris. A-ja-i-ja-i-jaaai

Igorio vakar nereikėjo, toliau filmavome mano kančią. Sėdėjau "kino klube", t. y. pas Nastią (tą, kuriai mano miegamasis butas nepriklauso, jai ir nereikia, nes ji nuomojasi puikią vietelę kiek prastesnėje gatvėje). Kas savaitę ji rengia pasisėdėjimus kino mylėtojams ar šiaip nuobodžiaujantiesiems, kartu jie pasižiūri kokį filmą.
Vėlavau valandą, nes iki šiol mano filmavimo grupė visur vėluodavo apie pusantros. Žinoma, niekas (anei filmas, anei filmavimas) nebuvo prasidėję, ir dar pusvalandį neprasidėjo.
Akimirką pasijutau liūdnai, nes kaipgi galima taip šūdinai organizuoti reikalus. Vienintelis pagarbos vertas žmogus man pasirodė Nastia, nes jos reikalai vėlavo vien dėl to, kad... nebuvo jokių reikalų. Pasisėdėjimas su filmu ar be vis tiek yra pasisėdėjimas.
Planas buvo toks: likus 15-ai minučių iki filmo baigties turėjau palikti kambarį, nueiti į kitą, ten persirengti ir apsiverkti. Tada į kambario duris turėjo pabelsti filmavimo grupė, man reikėjo jas atidaryti nuverktu veidu, o pamačius, kas už jų stovi, supykti. Close-up.
Paleido filmą. Kokie 4 žmonės užsišampanino, kad jį jau matę, ir visai neseniai, tad Kolia filmą staigiai pakeitė į kitą. Nastiai pildant mano stiklinę vynu (tradicinę, rusišką, briaunuotą, o vyno iki viršaus), pamačiau subtitrus - rodys "Withnail and I".
Ėmiau krykšti ir ploti katučių, nes "it's Britain of its best". Vėl mylėjau žalius, pasruvusius slėnius ir klonius, pretenzingas replikas, sarkazmą kiekvienu atodūsiu. Withnailą, elegantiškai kliūstelintį pigaus vyno į porcelianinį arbatos puodelį. Galvojau - verksiu, bet neverkiau, džiaugiausi.
Hm. Prarėplioju po projektoriumi iki ypatingojo kambario. Persirengiu. Nusitrinu blakstienų tušą į paakius. Apsišlakstau veidą vandeniu. Atsisėdu ant lovos krašto. Galvoju apie tragiškiausius gyvenimo įvykius.
Galvoju.
Blem, nieko neprisimenu.
Na, gerai, vaikystė. Mirkt mirkt - nieko. Paauglystė - mirkt, jokių emocijų. Aha, Velsas, bėdos - nulis. Meilės kančios - vienodai rodo. Pradėjau sau tyliai dainuoti Cave'o "Into my arms", ištryško viena ašara.
"Gde vy?!" - atsidarius duris ėmiau šaukt. Filmas jau seniai pasibaigęs, praleidau paskutines minutes, o jų kaip tik ir neprisimenu. Filmavimo grupė stringa, kažkas negerai su atminties kortele, be to, prieš filmuojant mane, reikia nufilmuoti sceną su Nastia.
Grįžtu į kambarį laukti. Sėdžiu ant lovos krašto, plekšnojuosi skruostus, vis mąstau apie baisius dalykus. Gailumą nustelbia įsiūtis - kur jūs, bjaurybės, taip ilgai.
Tuo pat metu vyksta mažiausiai trys kitos įdomios linijos: iš Maskvos atvyko pora dailioškės studentų, abu išsimaudę dažuose. Nastios vaikinas Kirilas, intravertas, kūrybinis naktinio klubo direktorius, nemėgsta žmonių ir pyksta ant Nastios, kam ji jų prisikvietė. Amerikietė rumunė Alex pučiasi nelaiminga, nes... velnias žino. Su mano videošedevro kūrėja ji susipažino traukinyje, nuo to laiko tarsi nori bendrauti, bet lieka nepatenkinta ir bendravimu, ir nebendravimu.
Taigi, verkiu. Bandau kūkčioti fiziškai, ir emociškai šis tas prasimuša. Filmavimo grupė vis nesibeldžia. Vėl atsidarau duris, pašūkauju, Nastia mane ramina, esą tuoj - ją jau beveik filmuoja.
Galiausiai, žinoma, viskas susiklosto. Pasižiūriu filmuotą medžiagą, ji lyg ir įtikina, bet labiausiai tuo, kad liūdesys man netinka prie veido. Nosis kažkaip susiaurėja.  

Kita scena
Visi - kino klubas, spalvoti maskviečiai, filmavimo grupė - einame ant Piterio stogo. Negali lipti ant bet kurio, nes į "stoginę" laiptinę pateksi tik iš butų, todėl einame pas kažkieno draugę namo. Skubame, nes ji grasinasi užmigti. Pakeliui būrys tampa trimis grupelėmis: garsistas Denisas pasimeta su Alex, tai juokinga, nes Denisas nešneka angliškai, Alex rusiškai, ir šiaip abiejų charakteriai ne iš lengvųjų. Dar viena grupelė atskyla sąmoningai - kad vyno nusipirktų. Taip, naktis, jo parduoti nelegalu (vis tik stipresnis gėrimas nei 8%), bet viens ir nusiperkame. Tiesa, reikia šypsotis ir gėrimus iškart slėpti maišeliuose. Kol žvalgomės po parduotuvę, kasininkas valkatai padovanoja kepalą duonos.
Pakeliui ant stogų matome žmones, bet jie ne mūsiškiai.
Maniau, bus taip - užlipsi kopetėlėmis ir štai - ant plyno stogo kaip ant delno. Tačiau išlipam į stogą, tai yra jo vidų, "palėpę". Atidarome langelį. Stogas nuožulnus - visai nepanašu, kad juo galima vaikštinėti. Iškišu koją - slidu, baisu. Ilja, peterburgietis, paaiškina: įsikibk tokio metaliuko lango išorėj, kad ir čiuoši, toliau, negu rankos siekia, nenučiuoši. Iščiuožiu. Jis teisus. Imu keberiotis iki gretimos aukštikalnės. Štai aukštikalnėj yra ir plokštumos, ten susėdam ir uždainuojam. Mus supa visokių soborų ir šiaip XVIII-XIX a. statinių viršūnės.
Režisierei reikia nufilmuoti tikrą liūdesį, tad sudainuoju jai "Strazdą".
Kurį laiką matau Kirilo siluetą - sėdi atokiai nuo visų ir liūdi. Vėliau siluetas pradingsta.
"Jis vis tiek turės grįžti namo, nes ten jo linzių konteineris", - nuramina Nastia. Galvoju, vargšas Kirilas, tikrai grįš. Grįžo. Parsirado ir Alex su Denisu. Nežinau, kas atsitiko, nes visi buvo draugingi, ir angliškai karts nuo karto prabildavo, bet Alex sukliko "I don't need this, I don't want this" ir išėjo.
Vėliau sėdėjau atokiau nuo paskutinių dviejų gyvų žmonių ir rašiau va visą šitą, o jie, išsilavinę, jauni, diskutavo apie moterų prievartavimą ir abu turėjo skirtingas nuomones.

Piteris. Dar nuotykis

Igoris vis dėl to atėjo. Stoviniavau metro, persirišinėjau plaukus, tikrinausi mobilų, o tada prisistatė jaunuolis žydrarėmiais akiniais, nors laukiau visai ne jo, o filmavimo grupės. Prisistatė ir puolė klausinėti - kasgi vyksta, kiek jau nufilmuota ir kodėl jam niekas nieko nepaaiškina. Manė, kad filmuosimės nuo pat ryto, jis pats režisierei paskambino 3 popiet, ir šiaip ne taip susitarė susitikt pusę 9.
Štai mes ir čia. Nežinau, kiek jam sakyt, kiek nesakyt, nes ir taip nemano prasidėjęs su stipria komanda. Tačiau darosi linksmiau - atsirado dar vienas šiek tiek vyksmu nepatenkintas žmogus, aš nebe viena karo - filmavimo - aikštelėj.
Kokioj dar aikštelėj - vidiniam kieme, gatvėj, kabake.
Filmavome vidinį kiemą. Ida, t.y. aš, žavisi Piterio vidiniais kiemais, grafičiais ir visokia neformalia statyba, žmonių saviraiška. Valiai, Valentinui (Igoriui), patinka puošnūs senamiesčio statiniai. Konfliktas (!). Atrodo, nebūtų sudėtinga, bet aš moju ranka į kiemo kampą (purviną, ištaguotą ir išpurkštą baisiais grafičiais, ant supynių geria du geziukai) ir šaukiu - tai yra tai, ko ieškojau, tai tikra, nejaugi tau nepatinka? Valia atsako (gana profesionalia vaidyba) - "O tau ką, patinka?" ir mane juokas suima. Close-up - nebyliai žiūrim vienas į kitą, man graudu. Tada nueinu prie baisaus garažo sienos. Tubūt turėčiau remtis į ją, bet aš nesiremiu, nes manau, viena ranka į ją remiamasi kas valandą. Igoris juokauja - uosk tikrą miestą.
Būnu labai liūdna. Close-up.
Viso filmavimo metu su Igoriu vaipomės dėl trūkumų - hm... operatorius neatėjo. Tiesa, numirė jo teta. Nėra fotoaparato - o Valia turėtų nuolat pyškinti. Tenka pyškinti mobiliuoju. Nėra aiškaus scenarijaus - t.y. konkrečius pokalbius reikia kurti ekspromtu (Ida pajuokauja, Valia nesupranta). Režisierė nemoka paaiškinti, ko iš mūsų tikisi - šneka apie scenos idėją, jausmus ir metaforą, tačiau kiek paeit, kur sustot, į ką žiūrėt ir ką pasakyt - negali. Per kelis dublius pataikom į jos viziją. Pagaliau, pagrindinė veikėja - neprofesionali aktorė, negali garsistui pakvatoti.
Dabar čia apie pusę 3 popiet, filmavimo grupė vis dar pusryčiauja. Aš ir Nastia (ta, kuriai butas vis dėlto nepriklauso) mėginam klausinėti apie filmavimo planus, tačiau niekas rimtai neatsako. Panašu, pagrindines scenas su Igoriu filmuosime ryt, kelios valandos prieš mano kelionę namo. Paties filmo trukmė - 40 min.
Dar apie  Piterį - kai sakiau, kad žmonės geria elegantiškai, nebuvau dagyvenusi iki penktadienio vakaro.
Tačiau prisigėrę jie cituoja klasikus ir stipriai filosofuoja (vėlgi absoliutinu - dagyvenusi iki šeštadienio vakaro gal turėsiu kitokių įspūdžių). Miestas pritrenkiantis - jau imi manyti, kad senamiestis liko už nugaros, pasuki už kampo ir - pyst, katedra. Rūmų kompleksas. Aikštė, paminklas, garintų kukurūzų pardavėjai, muzikantai. Parkas. O tame parke pusnuogiai žmonės drybso prieš saulę, priešpiečiauja, žaidžia gaudynių.
Sako, Maskvoj taip gulinėti negalima - jei šalia paminklas. Nesu tikra kaip ir kodėl, bet režisierės brolį milicija susėmė ir privertė mokėti baudą už tai, kad vaikštinėjo aplink Bolotnaya aikštėje stūksančius paminklus.
Šiąnakt sapnavau, kad man paskambino Piteris Andre ir pasakė, kad elgiuosi šiek tiek netaktiškai, jo vardą klijuodama miestui.