Taip pasimečiau

Sarah klaiksta nuo minties apie jos darbų parodą. Jaudinasi jau porą savaičių, todėl teko priimti greitą sprendimą: nebesijaudinti dėl parodos ir imti piešti.
- Marta, ką tu veiksi šį vakarą? - beskaičiuodama kasos pinigus pasidomėjo ji.
- Mokysiuos dainuoti Niną Simone, - pasigyriau. - Ryt su Timu atliekame dvi dainas, o jos gana keblios, tad, manau, reikės man šį vakarą padainuoti.
- Gal nori dainuoti pas mane, kol aš tave piešiu, ką, gerai, aš tau valgyt padarysiu, ar tu valgai žuvį?

Sarah turi įsipareigojimų baimę, todėl jos butas labai mielas ir artistiškas. Visą laiką jaučiausi kaip itin bloga atlikėja, nes negalėjau nei sau leisti nusidainuoti ir taip sutrumpinti mokymosi laiką - porą kartų nusidainuoji, trečią, žiūrėk, ir nieko, nei man sekėsi staigiai imt ir išmokti dainuoti kaip juodaodei džiazo atlikėjai. Išvis, pamaniau, esu balkšva lietuvaitė pajuodusiais paakiais ir šlubuojančia ritmika, gal verčiau ir elgtis kaip tokiai... ir iš nuoširdumo lūžtančiu balsu ūbauti "tyliai leidžias pavargusi saulė". Ar ką ten pankai dainuoja...
Sarah iš pradžių ėmėsi didelio popieriaus lapo. Po 20 minučių susirado užrašų knygutę ir piešė į ją. Tada ėmėsi A4, mosavo pieštuku, mosavo, trynė mano tariamus skruostukus delnais, kol sugrįžo prie užrašų knygutės. Kai mums abi pradėjo berti nuo mano dainavimo, ji parodė man, kas išėjo.
Užrašų knygutėje nuleidęs akis tylėjo mano profilis. Nosį, aišku, per ilgą nupiešė.
Dar padiskutavom apie feminizmą, aš vėl išreiškiau nuomonę, kad rašytojos moterys nebus laimingos, kol egzistuos "moterų romanų" žanras, Sarah apgailestavo, kad moterys neprasimuša iki leidyklų, ir atsisveikinom.
Grįžau namo, tarsi turėčiau pasimokyti Ninos Simone, žinau, kad turiu parašus parašyti ir išsiųsti, kažkoks keistas kvapas svetainėj, atėjo du nauji emeilai - taip pasimečiau, kad nusprendžiau įsipilti džino.