Į pabaigą

- Aš nenoooriu į Baltimorę! Nenoriu! Kur yra Baltimorė?
„Atsiprašome už nepatogumus, dėl įvairių vėlavimų jūsų autobuse nebėra vietų, jei norite važiuoti į Niujorką, turite dvi galimybes: važiuoti pro Baltimorę arba laukti kito autobuso, atvažiuosiančio 2 ryte, tiesiai į Niujorką“, - ramiai aiškino apsauginė pakrikusiems keleiviams.
Baltimorė, apie kurią dainuoja Wyclefas Jeanas, sudarydamas miesto pietuose įspūdį, mums prideda 5 valandas kelio į Didijį Obuolį, iš kurių nežinia kiek bus praleista autobusų stotyje Baltimorėje, belaukiant kito autobuso.
Tad teko nusinešti alaus į tualetą ir dviese greitai išgerti.
Bet itin nepadėjo (ką jau kalbėti apie sutryptą suaugusio žmogaus orumą).
Baltimorėje buvome pusę trijų ryte. Tada paaiškėjo, kad kitas autobusas, vešiantis, viso labo, į Filadelfiją, atvyks po dviejų valandų (Niujorko autobusas - po keturių, tad tarsi maloniau anksčiau pajudėti reikiama kryptimi). Filadelfijos autobuso vairuotojas išbarė Justę, kad ji savo ID per staigiai iš jo rankų pasiėmė - mandagiai reikia paduoti ID ir pasiimti. Nieko iš pradžių nesupratome ir į pyktį nei viena neturėjom ką atsakyti. Buvo keturios ryto, apie penktą mes turėjome būti Niujorke - pagal pirmą planą, bet vis dar taisėmės į antrą ne tą autobusą.
Belaukiant Niujorko autobuso septintą ryte apsauginis ėmė tikrinti visų daiktus, atidarydamas lagaminus, pinigines, kosmetines, pats nustėro pamatęs mūsų kuprines, bet labai žaismingai liepė viską ištraukti.
Nėra nieko pikčiau, kaip nuodugniai iškraustyti kuprinę viduryje gyvos eilės besiklausant apsauginio pokštų ir būti raginamai viską kuo greičiau atgal susidėti (tarsi tai įmanoma) - paklauskit Justės. Man visai gerai tąsyk pavyko iškraustyti tik kuprinės paviršių, rankšluosčiu uždengiant porą alaus buteliukų ir viską aplink paverčiant betvarke, paskatinančią apsauginį greičiau su mumis baigti reikalus.
Ak.
Autobuse niekaip negalėjome užmigti, sėdomės atskirai, kol vietos buvo, bet vėliau prisirinko ryte pakirdusių klegančių žmonių ir šalia klestelėjo didelis vyras, pats knapsintis ir netyčiomis vis ranką kur ant manęs užmesdamas. Miegojau gal 20 minučių.
Išlipus bandžiau išsiimti kuprinę iš bagažo skyriaus. Vairuotojas sako - nereikia, atsargiai, aš išimsiu. Ir tvojo man per koją su kitu lagaminu.
Skrydis - po 10 valandų. Tada dar į vieną autobusą penkioms valandoms.
Geriau jau tranzuoti.

Pietų parkas

Plaukuose dar pilna rausvo dykumos smėlio iš Maob, nacionalinio parko Jutos pietvakariuose, bet kailiais užsiklojusi sėdžiu kalnų trobelėje aukščiausiai įsikūrusiame Šiaurės Amerikos miestelyje, Kolorade.
Green River, kitas miestelis, pusiau "vaiduoklių miestas", pusiau tradicinis amerikietiškas užkampis, kuriame apsistoja daug turistų, kad pigiau ir arčiau būtų iki gražesnių vietų, mums labai patiko. Niekad iki šiol nebuvome mačiusios daugiau nei prieš dvidešimt metų apleistų degalinių ir restoranų, vis dar reklamuojančių vištienos kepsnius, nuvirtusių senų bankomatų, apsilaupiusių kirpyklų, skulptūros, vaizduojančios... arbūzą - Green River auginami puikūs arbūzai. Bet man nepatinka vietos, kuriose sunku tranzuoti - ypač jei tranzuoji eidamas dykuma su didele kuprine ir ženklu 'į nacionalinį parką'. Tokia yra Juta, mano akimis: labai graži valstija su daugybe konservatyvių žmonių - mormonai mieli ir draugiški, bet pavėžėti nenori.
Į Moab pasižiūrėti smiltainio arkų nusigavom su porele - abu 23-ejų metų, susituokę, važiavę į misijas - kas? Mormonai. Labai mieli, per pirmas sekundes nė nesusigaudžiau, kad į Jėzų Amerikoje tiki. Jie patys turėjo aiškiai suskirstytą dieną, todėl pasirinko trumpiausią taką tarp raudonųjų uolų, ir mus kartu pasiėmė - kad paliktume kuprines jų bagažinėje ir nereikėtų jų tąsytis po kanjonus.
Vėliau gavusios po obuolį degėme saulėje ir kiurksojome lediniame kalnų šaltinėlyje, vis patranzuodavome po penkias mylias iki kitos gražios vietos (priklausomai kur žmonės laipioti traukdavo), belaukdamos pravažiuojančio automobilio pyškinome fotoaparatu, o ženklo "Denver" nė laikyti prieš save nereikėjo - vėjas buvo toks stiprus, kad kartonas laikėsi į mane atsirėmęs be jokios rankų pagalbos.


O po to ėmė snigti - automobilyje pakeliui į Almą, aukščiausiai įsikūrusį gyvenamą Š. Amerikos miestelį, maniausi niekada labiau neišduota gamtos - ką, vėl žiema?! Visos sėdėjome su marškinėliais ir pakepusiomis nosimis ir be amo spoksojome į sniegu padengtas pušis tik pora valandų toliau nuo dykumos. Billas, sutranzuotas Kalifornijoje, mūsų, sustirusių, laukė prie pat posūkio į Breckenridge ir iškart nusivežė pavalgyti į "South Park" salūną - mat Alma išties yra tame puikiajame South Parke, Park county.
Kennio dar nesutikome (gal jis... dingo), bet su nemažai vietinių keliai jau susikirto. Mat kelias čia tik vienas. Džiaugiamės ir tuo, kad galvos nuo pečių dėl deguonies stygiaus nesirita. Tik gulantis ir sėdantis širdis ima baladotis. Gerai, kad pasibuvome toli nuo jūros lygio Kalifornijoje ir Jutoje prieš čia atvažiuodamos.
Ir išažiuoti kažkaip nesinori. Bembiai ganosi ranka pasiekiami.

Mor mor mor

Važiuodamos į Salt Lake City (Soltleiksitį?) turėjome du tikslus: pamatyti druskos ežerą ir mormonus. Buvome perspėtos iškart: ežeras nėra pritrenkiantis, o mormonai prie šventyklos paklausę, iš kur esi, radę tau gidą, šnekantį tavo kalba, vedžiosis dvi valandas ir prašys asmeninių duomenų. Ežeras pasirodė labai gražių spalvų, neskanus, ir aplink vaikštinėjant batai aplimpa keliais druskos sluoksniais, o jaunoms mormonų mergaitėms nepasisekus mus įklampinti į religiją, kalbą vis pradedant "man patinka tavo kelnės", pasiprašėme tikro gido. Ir davė jie mums labiausiai patyrusius, tiriančiais veidais. Iš pagyvenusios moters laikysenos buvo matyti, kad ji nėra tikra, ar mes rimtos, ir kolei patikėjo galimybe mus pakrikštyti elgėsi gana atsargiai. Į mormonus neseniai atsivertęs pagyvenęs vyriškis šnekėjo apie tikrą laimę, kurią atneša jų bažnyčia - ji yra tikra! - o moteris labiausiai koncentravosi ties istorija.
"Taip, religija pradėta Niujorke XIX amžiuje, kai angelas, nešinas šventu raštu, iškaltu ant plokščių, apsireiškė Josephui Smithui. J. Smithas išvertė tekstą į anglų kalbą ir su pasekėjais pasileido ieškoti žemės, iš kurios nebūtų varomas. Taip jie atvyko į Jutą", - paaiškino sesuo. Viename iš šventyklos priestatų (į pačias šventyklas net ir ne visi mormonai įleidžiami, reikia raštų ir vietinių šventikų rekomendacijų) matėme milžinišką Jėzaus skulptūrą Visatos fone - gražaus, raumeningo, debesimis apsupto, kai tolimoje matyti Žemė. Kaip Jėzus toks drūtas tapo? Atvažiavo į Ameriką.
Panašu, kad pats Smithas buvo linkęs į poligamiją, nors ji ir tėra maža mormozijos atšaka. Vienaip ar kitaip, mormonai tikrai linkę tuoktis - kad būtų kuo daugiau pasekėjų. Jei nesusituoki mirtingame gyvenime - arba nepasikrikštiji mormonu, po mirties vis tiek būsi pakrikštytas, kad tik siela turėtų galimybę pasisemti viso jų gėrio. Būsi ir sutuoktas amžinam pomirtiniam gyvenimui... su kitu mirusiu žmogumi. Nes viskas paremta į stiprius šeimų pečius. Užtenka tik vardų.
Viskas taip nelogiška, kad, atrodytų, mormonas, pats begirdėdamas save kalbantį, turėtų susivokti, kad kažkas ne taip. (Geras mormonas nė kavos neturėtų gerti, bet visi geria kolą.)
Bet tai ką jau. 50-80 proc., priklausomai nuo vietovės, Jutos gyventojų yra mormonai. Mažuose miesteliuose visi žino, kas nėra mormonas. Gatvėse visi žmonės labai draugiški.
Jutoj dar visokio grožio esama, ryt mėginsim pasižiūrėti piečiau.