Anonsas

"Šičia išgirsite kalbu apie tai, kaip daroms kaimišks alus. Lietuvą įsivaizduojat? Joniškis, Pakruojis, Pasvalys, Biržai – va visas alaus kraštas. Ir aš sąžiningai sakau – gal pieną pirmiau pradėjau negu alų, bet prie bačkos užaugęs pas tėvuką. Dar – kas yra alus? Alus yra salyklo gėrims. Kas yra salyklas? Salyklas yra daigintas miežis. Lai pradedu aš pasakoti apie to miežia sudaiginimą.
Ne kiekviena varpa tink salyklui: dvieilis miežis yra pašalinis, o ketureilė ar šešių eilių varpa skiriama salyklui. Miežio grūdą gaspadorius užpil į kubilu, tris dienas laika su vandeniu. Jis ten subrinks, jam atrodys, kad jis jau į žemę papuolasis, jau ūso pradės grait laisti. Tada neš į sėklyčio – sėklyč tai yra salionas. Ant išplautų grindų 10 cm sluoksniu papil miežius, užded drobula, užded kaldrą ir šiltai laika. Po kelių trijų dienų jis pradygs. Išleis to savo daigo, ūso balto. Dėl ko dygst? Dėl to, kad jis saldumo savo atpalaiduoja. I kada miežio ūsas tamp 2 cm ilgia, tai vat tiek užtenk jau dygimo.
Tada prasided džiovinim. Vienas sudžiovina saulėj, kitas – ant medžiaus, kitas – į pečių, kitas per dūmus perlais, po to alaus skony pasijaus. Nu ir kada užtenk džiovint – čia labai paprasts dalyks, jeigu gali miežio grūdą perkąst, sutrup jisai, reiškia jau džiūvs, o jeigu minkštas – reiškia, dar reikia džiovint.
Visoj Lietuvoj salyklo maldava už dyko. Užtenka grūdą į tris keturias dalis patrupin, ir jau jis tinkams naudot. Ir malūnininkui visai nesunku salyklą graitai papūst pro grinas, a i žmogus ne kiaula, jis kitą kartą atveš usbonėlį ir atsirokuos. (...)"
 
Kas, kaip ir kodėl - penktadienį :)