Skaitau lenkų rašytojos feministės Sylwios Chutnik „Kišeninį
moterų atlasą“. Jau imu manyti, kad „Kitos knygos“ ne netyčia
palieka kalbos klaidų – iš tiesų, jei skaitai slavų autoriaus
kūrinį, rusicizmai limpa kaip rusai prie baltų. Gražu!
Skaičiau Limonovo „Edičką“, ir
atrodė, kad kūrinys negalėtų būti geriau išverstas – su
visais tais keiksmažodžiais ir žargonu (peržvelgiau „Kitų
knygų“ lentyną „Mint Vinetu“ ir atradau tik vieną kitą šio
psicho knygą. „Nevykėlio dienoraštis“. Noriu ir ją
perskaityti, bet dabar nepirkau, nes nei vienam mielam draugui
neteisingų žinučių Kalėdų proga nereikia).
Cituosiu tik kas gražu. Pakikenti galima kiekviename puslapyje.
Knygą sudaro skyriai "Turginės", "Ryšininkės", "Padirbinės", "Princesės".
Iš turginių:
„Turguje užsimezga ir nauja evoliucijos gija. Juk lenkų moteris
ne gandras atnešė, jos visos rastos maišelyje. Plastikiniame
maišelyje, krepšyje, tinklelyje. Nešiojasi tuos savo lopšius nuo
gimimo iki pat mirties. Delnuose įsispaudė plastmasinės rankenėlės
žymės. Kokios jūsų, ponia, papiliarinės linijos? Linux
papilarus nuo maišiux. O, jūsų, ponia, laukia ilgas
turginis gyvenimas. Nuolaidų gija kerta gyvenimo liniją. Įmanoma
tik viena pranašystė: kad vėl atveš tų ypač gerų pomidorų iš
Rembertovo.“
„Prekeivės, Turginės iš kūno ir kraujo visa esybe byloja, kad
lygiai sėkmingai jų galėtų čia ir nebūti. Jos sukurtos
aukštesniems tikslams, o prekiauja tik iš gailesčio žmonėms.
Tačiau kam paklausus, kiek kainuoja peršamas lobis, mūsų
karalienės akimirksniu virsta įprastomis pardavėjomis. (...)
Verslo karalienės turi savo Karalius, tačiau šie dažniausiai
drybso kur nors greta arba užsiima neaiškiais reikaliukais ir nė
neketina dalytis pelnu. Privati moterų ūkinė veikla čia susijusi
tam tikra rizika netekti turto, kurį kiekvieną akimirka gali
konfiskuoti netolerantiška miesto policija. Taigi karalienės išmano
karatė judesius ir nebijo iškilus reikalui jų griebtis“...
"Žinoma, Lenkų Motina nemiršta šiaip sau, ji žengia į dangų. Taip tiesiog be bilieto, zuikiu, raita apsižergia dulkių siurblį ir nušvilpia į patį viršų. Ten ji susidaužia delnais su Marija ir lekia plauti Paskutinės vakarienės indų. Dar paburba panosėje: "Velniai rautų kokie, ką jie čia pridirbo, tokį migį paliko ant stalo, kaip laukiniai: viskas išlaistyta, trupiniai ant grindų, kaip užvažiuočiau tokiems skuduru per veidą, kad išmoktų gerbti svetimą darbą. Lengva jiems valkiotis tai šen, tai ten, šnekėti visokias fanaberijas, o apsišluoti jau nemalonės, šūdini mesijai."
Ir taip toliau.