Namai yra tokia vieta, kur pasistatai įrėmintą nuotrauką su keliais balvonais, paplūdimyje žaidžiančiais aklą vištą. Prieš trejus metus kėlėmės į Užupį ir sumokėjusios dviejų mėnesių nuomą neturėjome nė cento, todėl Justė iš kaimo dviračiu į kalną vežė kopūstą, bulvių, varškės sūrio ir šaldytų uogų kuprinėje. Savo apytuščiame kambaryje išdidžiai sukabinau kelias nuotraukas, kurias tada mėgau, o pagrindinis baldas buvo "Bad Dog" atvirukais išklijuota dėžė, kurioje laikiau drabužius. Gražesnio pavasario niekad nemačiau, saulė rytais plieksdavo į veidą, pro šalį skraidė lėktuvai, sėdėdama ant palangės ir valgydama varškės sūrį su šaldytomis uogomis negalėdavau atsižiūrėti Vilniaus.
Kai po pusės metų "mūsų" namus palikome, pradėjau skaičiuoti kraustynes. Šiandien kraustysiuos 15-tą kartą.
Dabar įvairovės dėlei pasakysiu šį tą praktiška. Jeigu taip susiklostys, kad ieškositės buto su draugu-ne mylimuoju, bet priešingos lyties, žinokite, žmonėms tai kelia įtarimą. Ėjome apžiūrėti buto Rinktinės gatvėje. Dabar galvoju - gerai, kad nesusiklostė. Nežinau, kaip gyvenčiau tarp salotinių šviežiai tapetuotų sienų. Tačiau nesusiklostė todėl, kad šeimininkas, išgirdęs mūsų kiek neužtikrintą "taip", prisėdo ant sofos ir pasakė: "Ne. Tiesą sakant, man pačiam reikia dar pagalvoti. Nepykit, jūs man visai patinkate, bet... vaikinas ir mergina... Dar niekad taip nebuvo (pauzė). O jei vienas iš jūsų sugalvotų sukurti šeimą? Juk sukurti šeimą - kiekvieno žmogaus troškimas." Nelabai radome ką į tai atsakyti, myktelėjome. Vyriškis įsispitrijo į mane su šiokiu tokiu pasipiktinimu: "O kada bus laikas? Kada karjerą padarysit?" Pasvajojo, kad galbūt su laiku susieitume, tačiau, nematydamas jokių padrąsinimo ženklų, pažadėjo pagalvosiąs ir mums paskambinsiąs.
Ne, nepaskambino.
Todėl nutarėme kitą kartą nieko apie savo santykius neaiškinti, ir jei palaikytų pora - nesiginčyti.
Galiu pasidalyti: apsimetinėjimas - vieni niekai, tik tiek, kad išaiškėjo, jog nežinau savo draugo amžiaus, darbovietės, kelionių patirties ir vakaro planų.
Tiek apie praktiką. Pro langus matyti senas pasakų dvarelis ir vietinė parduotuviūkštė. Ant palangės vis dar telpu. Betrūksta itališko kavinuko (mm, ne, neturiu kavinukui pinigų) ar paprastos kavos (tiesą sakant, neturiu ir kavai), galų gale - karšto vandens ir šviežio laikraščio (tiks ir 2011 m. rugpjūčio "Verslo klasė"). Vėl išsidėsiu nuotraukas.
Tuesday, 27 March 2012
Monday, 19 March 2012
Tamsią naktį tamsiame skersgatvyje
- Kas yra skersgatvis? - paklausiau pakeliui į Šv. Patriko linksmybių vietą.
- Iš principo tai bet kuri gatvė, - filosofiškai atsakė Barbora*. Iki Užupio gatvių daug, ir jos tamsios. Gatvės kvepėjo nuotykiais.
Patirti nuotykių - tai buvo mano planas. Nors airiai Vilniuje atrodė nurimę (šiaip ar taip, vakar nebuvo Šv. Patriko diena), man tai buvo vienintelė proga šią savaitę šventę paminėti.
Užsienyje, o ypač JAV, Šv. Patriką žmonės gerbia be atokvėpio - rodos, vienoje valstijoje šventė baigiasi, žali dažai upėse susigeria į žuvis ir išplaukia į plačiuosius vandenis, palikdami drumstą rustelėjusią kasdienybę. Bet štai - nuvažiuoji kiek toliau į pietus ir žmonės tau vėl siūlo tradicinį greituką - "Fruity Irishman", bloody disgusting!
Mano įsitikinimu, dažyti upes yra blūdas. Tačiau jie dažo upes nepaisydami mano įsitikinimų - o kai jau nudažo, prie srovę nepapūsi.
Lietuvoje "Guinnesso" importuotojams nuspalvinus Vilnelę, nutariau bent į ją žvilgtelėti. Tiesiog žiūrėti į upę - menkas iššūkis, dariau taip nesyk. Todėl dar dardėdama iš Lazdynų sukau galvą, kaip tokį įvykį galėčiau paversti avantiūra - iš patirties žinau, kad kartais, nuotykio neprisiprašęs, gali jo ir nepatirti.
Į kokias kvapą gniaužiančias aplinkybes galėčiau save įstumti? Dėl visa ko mini persirengiau į džinsus.
Iš pradžių sustojome "Iki". Galbūt nuotykis bus susijęs su maistu, pagalvojau, apimta nerimastingo džiugesio.
Kas iš šių prekių galėtų priminti avantiūrą - actas? Tikrai ne bandelės. Kas dera prie fleškutės turinio? Sūris? Gaila, nepasiėmiau pinigų.
- Kodėl airiai švenčia Šv. Patriką? - naiviai paklausė Barbora.
- Nes Šv. Patrikas (lot. Patricius; senoji airių: Cothraige; airių: Pádraig) - Airijos globėjas, - būtent taip ir atsakiau.
- O kodėl mes švenčiam?
- ...
Visiems smagu gerti "Guinness" ir spiegte zuiti po gatves - turbūt tokia tiesa. Deja, sekmadienio vakarą - tylu ramu, Airijos globėją visi, regis, prisiminė ir išsyk pamiršo (God bless Ireland). Bet mes ūpo nepraradome, nupėdinome iki žaliosios Vilnelės.
- Kaip manai, ji žalia? - paklausiau persisvėrus per tiltą.
- M...ne.
- Bet jei įsivaizduoji, kad ji žalia, tada ji atrodo kiek žalia, ar ne?
- Taip, jeigu įsivaizduoji, tada taip. Tada tikrai žaliai žaižaruoja.
Perėjome ant labiau apšviesto tilto. Vis dar nenutiko nieko, ką pagal apibrėžimą pavadinčiau nuotykiu. Nukiūtino du žmonės. Šalia "Užupio kavinės" kiti du žmonės rūkė ir šnekučiavosi. Barborai kilo mintis užlipti pastoliais ant kavinės stogo - tada būtų nuotykis. Tačiau neišlaukėme, kol rūkantieji išsiskirstys, ir užlipome ant Bekešo kalno.
Nei gyvos dvasios. Nuotykiai?
- Nori? - paklausė Barbė, atsidarydama cigarečių pakelį.
- Nerūkau, - automatškai tarstelėjau ir krūptelėjau. Gal tai būtų nuotykis? - Noriu! Galėsiu pusę išmesti, jei nepatiks?
Barbei dvejojant, pasiūliau kitą mintį - leisti cigaretei susmilkti rankoje. Sutarėm. Paskutinį kartą rūkiau prieš 4 metus - tam, kad išmokčiau cigaretę laikyti natūraliai ir taip padidinčiau savo galimybes tręšti rūkalus draugams. Buvau labai jauna.
Nuotykis - užskaitau. Tačiau ant kalnų - kaip ir žemėje, tylu, ramu, jokių staigmenų. Pralindome pro tvorą į Gedimino kalno rezervatą - šioks toks nuotykis, bet tik tiek. Nuo kažko nušokom, ant kažko užlipom. Niekas neprisikabino, policijos neiškvietė. Pabandė Barbė lipti žaibolaidžiu, bet net ir žaibas neapsižiūrėjo, netrenkė.
Nusileidom.
- Ar Vilnelė žalia? - darkart pasilenkėm prie vandens. Kad nors kokią stiklinę būtume pasiėmusios. Vis dar nieko.
Gedimino prospektu ėjome per vidurinę liniją. Prašėmės. Nieko.
Praslinkome pro žmonių būrelį - net du kartus. Nieko.
Dar keli tamsūs skersgatviai. Nieko. Niekas net laikrodžio nepabandė parduoti.
Spaudoje tvirtinama, kad žaliai kasmet nusidažo visų didžiųjų sostinių upės, manau, kad tai PR blūdas. Viena iš dienraščių šįryt sužinojau: Vilnelė žalia buvo pusvalandį, o po to dažai išsisklaidė.
Nieko. Tamsią naktį tamsiame skersgatvyje nieko nevyksta.
*Taip jį būtų pavadinę tėvai, jeigu būtų mergaitė.
- Iš principo tai bet kuri gatvė, - filosofiškai atsakė Barbora*. Iki Užupio gatvių daug, ir jos tamsios. Gatvės kvepėjo nuotykiais.
Patirti nuotykių - tai buvo mano planas. Nors airiai Vilniuje atrodė nurimę (šiaip ar taip, vakar nebuvo Šv. Patriko diena), man tai buvo vienintelė proga šią savaitę šventę paminėti.
Užsienyje, o ypač JAV, Šv. Patriką žmonės gerbia be atokvėpio - rodos, vienoje valstijoje šventė baigiasi, žali dažai upėse susigeria į žuvis ir išplaukia į plačiuosius vandenis, palikdami drumstą rustelėjusią kasdienybę. Bet štai - nuvažiuoji kiek toliau į pietus ir žmonės tau vėl siūlo tradicinį greituką - "Fruity Irishman", bloody disgusting!
Mano įsitikinimu, dažyti upes yra blūdas. Tačiau jie dažo upes nepaisydami mano įsitikinimų - o kai jau nudažo, prie srovę nepapūsi.
Lietuvoje "Guinnesso" importuotojams nuspalvinus Vilnelę, nutariau bent į ją žvilgtelėti. Tiesiog žiūrėti į upę - menkas iššūkis, dariau taip nesyk. Todėl dar dardėdama iš Lazdynų sukau galvą, kaip tokį įvykį galėčiau paversti avantiūra - iš patirties žinau, kad kartais, nuotykio neprisiprašęs, gali jo ir nepatirti.
Į kokias kvapą gniaužiančias aplinkybes galėčiau save įstumti? Dėl visa ko mini persirengiau į džinsus.
Iš pradžių sustojome "Iki". Galbūt nuotykis bus susijęs su maistu, pagalvojau, apimta nerimastingo džiugesio.
Kas iš šių prekių galėtų priminti avantiūrą - actas? Tikrai ne bandelės. Kas dera prie fleškutės turinio? Sūris? Gaila, nepasiėmiau pinigų.
- Kodėl airiai švenčia Šv. Patriką? - naiviai paklausė Barbora.
- Nes Šv. Patrikas (lot. Patricius; senoji airių: Cothraige; airių: Pádraig) - Airijos globėjas, - būtent taip ir atsakiau.
- O kodėl mes švenčiam?
- ...
Visiems smagu gerti "Guinness" ir spiegte zuiti po gatves - turbūt tokia tiesa. Deja, sekmadienio vakarą - tylu ramu, Airijos globėją visi, regis, prisiminė ir išsyk pamiršo (God bless Ireland). Bet mes ūpo nepraradome, nupėdinome iki žaliosios Vilnelės.
- Kaip manai, ji žalia? - paklausiau persisvėrus per tiltą.
- M...ne.
- Bet jei įsivaizduoji, kad ji žalia, tada ji atrodo kiek žalia, ar ne?
- Taip, jeigu įsivaizduoji, tada taip. Tada tikrai žaliai žaižaruoja.
Perėjome ant labiau apšviesto tilto. Vis dar nenutiko nieko, ką pagal apibrėžimą pavadinčiau nuotykiu. Nukiūtino du žmonės. Šalia "Užupio kavinės" kiti du žmonės rūkė ir šnekučiavosi. Barborai kilo mintis užlipti pastoliais ant kavinės stogo - tada būtų nuotykis. Tačiau neišlaukėme, kol rūkantieji išsiskirstys, ir užlipome ant Bekešo kalno.
Nei gyvos dvasios. Nuotykiai?
- Nori? - paklausė Barbė, atsidarydama cigarečių pakelį.
- Nerūkau, - automatškai tarstelėjau ir krūptelėjau. Gal tai būtų nuotykis? - Noriu! Galėsiu pusę išmesti, jei nepatiks?
Barbei dvejojant, pasiūliau kitą mintį - leisti cigaretei susmilkti rankoje. Sutarėm. Paskutinį kartą rūkiau prieš 4 metus - tam, kad išmokčiau cigaretę laikyti natūraliai ir taip padidinčiau savo galimybes tręšti rūkalus draugams. Buvau labai jauna.
Nuotykis - užskaitau. Tačiau ant kalnų - kaip ir žemėje, tylu, ramu, jokių staigmenų. Pralindome pro tvorą į Gedimino kalno rezervatą - šioks toks nuotykis, bet tik tiek. Nuo kažko nušokom, ant kažko užlipom. Niekas neprisikabino, policijos neiškvietė. Pabandė Barbė lipti žaibolaidžiu, bet net ir žaibas neapsižiūrėjo, netrenkė.
Nusileidom.
- Ar Vilnelė žalia? - darkart pasilenkėm prie vandens. Kad nors kokią stiklinę būtume pasiėmusios. Vis dar nieko.
Gedimino prospektu ėjome per vidurinę liniją. Prašėmės. Nieko.
Praslinkome pro žmonių būrelį - net du kartus. Nieko.
Dar keli tamsūs skersgatviai. Nieko. Niekas net laikrodžio nepabandė parduoti.
Spaudoje tvirtinama, kad žaliai kasmet nusidažo visų didžiųjų sostinių upės, manau, kad tai PR blūdas. Viena iš dienraščių šįryt sužinojau: Vilnelė žalia buvo pusvalandį, o po to dažai išsisklaidė.
Nieko. Tamsią naktį tamsiame skersgatvyje nieko nevyksta.
*Taip jį būtų pavadinę tėvai, jeigu būtų mergaitė.
Thursday, 15 March 2012
Išvietinimai / Graži tu mano
- Jade?
- Alexander?
- Do you remember that day you fell out of my window?
- I sure do, you came jumping out after me.
- Well, you fell on the concrete and nearly broke your ass and you were bleeding all over the place and I rushed you off to the hospital.
Do you remember that?
- Yes, I do.
- Well, there’s something I never told you about that night.
- What is it, tell me?!
- While you were sitting in the backseat smoking a cigarette you thought was going to be your last, I was falling deep, deeply in love with you and I never told you ‘til just now.
"Vasario 16 d.; prisiverčiau išeiti iš namų, fejerverkams jau išpoškėjus. Skuodžiau prospektu, vengdama laužų dūmų bei itališkų žvilgsnių ir stabtelėjau tik išgirdusi darnų trijų balsų "graži tu mano, brangi tėvyne". Stabtelėjau ir mikliai, nors su akivaizdžia nedrąsa, prisišliejau prie dainuojančių žmonių.
Jaučiu pareigą minėti šventes, tačiau kartu bijau įsisukti į valstybinį tūsą - gaila pražiopsoti arba sumenkinti tuos retus prasmės grūdelius, kuriuos galiu išskirti. (...)
Galbūt taip jaučiasi žmonės, aplinkiniams dainuojant himną: nei dainuoti esi nusiteikęs, nei tylėti patogu. Himną traukti aš mėgstu, štai su "Lietuva brangia" visuomet buvo kitaip - tarsi daina kalbėtų ne Lietuvos, o pasipūtusios bobutės lūpomis. Tačiau bestovint ratelyje ir besiklausant ramaus dainavimo viskas sugijo, pasirodė teisinga ir lietuviška", - parašiau vasario 17 d. Praėjus trim dienom, iškritau iš mašinos su tortu rankose, bet šį faktą miniu daugiausia dėl to, kad savotiškai juo didžiuojuosi.
Krytis iš mašinos su pastaresniais įvykiais ir brangia Lietuva dar susijęs tuo, kad Kovo 11-tąją išgijo paskutinė (gerai - vienintelė) žaizda, o Kovo 11-osios išvakarėse su būreliu žmonių Suvalkų kraštovaizdžio parke kaip tik dainavau "graži tu mano, brangi tėvyne".
Kita daina
Iš šių dviejų linkų (pirmasis viršuje; aišku, nesakau, kad linkai geri, tiesiog sentimentalūs) jau jau jau turėtų būti aišku, kur link aš suku: Lietuvos valstybinės šventės yra draugai, gyvenantys užsienyje. Suprask: jei kiekvienam aišku, kad namai ten, kur širdis, o draugų nemylėti nepadoru, kiekvieną kartą artimam žmogui išsikrausčius į užsienį, pats tampi benamiu.
Prakeikti egoistai.
- Alexander?
- Do you remember that day you fell out of my window?
- I sure do, you came jumping out after me.
- Well, you fell on the concrete and nearly broke your ass and you were bleeding all over the place and I rushed you off to the hospital.
Do you remember that?
- Yes, I do.
- Well, there’s something I never told you about that night.
- What is it, tell me?!
- While you were sitting in the backseat smoking a cigarette you thought was going to be your last, I was falling deep, deeply in love with you and I never told you ‘til just now.
"Vasario 16 d.; prisiverčiau išeiti iš namų, fejerverkams jau išpoškėjus. Skuodžiau prospektu, vengdama laužų dūmų bei itališkų žvilgsnių ir stabtelėjau tik išgirdusi darnų trijų balsų "graži tu mano, brangi tėvyne". Stabtelėjau ir mikliai, nors su akivaizdžia nedrąsa, prisišliejau prie dainuojančių žmonių.
Jaučiu pareigą minėti šventes, tačiau kartu bijau įsisukti į valstybinį tūsą - gaila pražiopsoti arba sumenkinti tuos retus prasmės grūdelius, kuriuos galiu išskirti. (...)
Galbūt taip jaučiasi žmonės, aplinkiniams dainuojant himną: nei dainuoti esi nusiteikęs, nei tylėti patogu. Himną traukti aš mėgstu, štai su "Lietuva brangia" visuomet buvo kitaip - tarsi daina kalbėtų ne Lietuvos, o pasipūtusios bobutės lūpomis. Tačiau bestovint ratelyje ir besiklausant ramaus dainavimo viskas sugijo, pasirodė teisinga ir lietuviška", - parašiau vasario 17 d. Praėjus trim dienom, iškritau iš mašinos su tortu rankose, bet šį faktą miniu daugiausia dėl to, kad savotiškai juo didžiuojuosi.
Krytis iš mašinos su pastaresniais įvykiais ir brangia Lietuva dar susijęs tuo, kad Kovo 11-tąją išgijo paskutinė (gerai - vienintelė) žaizda, o Kovo 11-osios išvakarėse su būreliu žmonių Suvalkų kraštovaizdžio parke kaip tik dainavau "graži tu mano, brangi tėvyne".
Kita daina
Iš šių dviejų linkų (pirmasis viršuje; aišku, nesakau, kad linkai geri, tiesiog sentimentalūs) jau jau jau turėtų būti aišku, kur link aš suku: Lietuvos valstybinės šventės yra draugai, gyvenantys užsienyje. Suprask: jei kiekvienam aišku, kad namai ten, kur širdis, o draugų nemylėti nepadoru, kiekvieną kartą artimam žmogui išsikrausčius į užsienį, pats tampi benamiu.
Prakeikti egoistai.
Wednesday, 7 March 2012
Dar vienas anonsas
Tekstą, kurio paskutinis sakinys - "Dabar turime svajonę – paragauti karaimės močiutės keptų kibinų, įdarytų už tvoros besiganiusių avių mėsa, su meile suvyniotų ir karštų – tiesiai iš krosnies", skaitykite... Bet galite ir neskaityti penktadienį :)
Manau, kad tai išskirtinis tekstas mano gyvenime. Kartu ir prarasta proga parašyti ką nors smalsumą žadinančio - iš totorių moterų gyvenimo.
Manau, kad tai išskirtinis tekstas mano gyvenime. Kartu ir prarasta proga parašyti ką nors smalsumą žadinančio - iš totorių moterų gyvenimo.
Subscribe to:
Posts (Atom)