Tamsią naktį tamsiame skersgatvyje

- Kas yra skersgatvis? - paklausiau pakeliui į Šv. Patriko linksmybių vietą.
- Iš principo tai bet kuri gatvė, - filosofiškai atsakė Barbora*. Iki Užupio gatvių daug, ir jos tamsios. Gatvės kvepėjo nuotykiais.
Patirti nuotykių - tai buvo mano planas. Nors airiai Vilniuje atrodė nurimę (šiaip ar taip, vakar nebuvo Šv. Patriko diena), man tai buvo vienintelė proga šią savaitę šventę paminėti.
Užsienyje, o ypač JAV, Šv. Patriką žmonės gerbia be atokvėpio - rodos, vienoje valstijoje šventė baigiasi, žali dažai upėse susigeria į žuvis ir išplaukia į plačiuosius vandenis, palikdami drumstą rustelėjusią kasdienybę. Bet štai - nuvažiuoji kiek toliau į pietus ir žmonės tau vėl siūlo tradicinį greituką - "Fruity Irishman", bloody disgusting!
Mano įsitikinimu, dažyti upes yra blūdas. Tačiau jie dažo upes nepaisydami mano įsitikinimų - o kai jau nudažo, prie srovę nepapūsi.
Lietuvoje "Guinnesso" importuotojams nuspalvinus Vilnelę, nutariau bent į ją žvilgtelėti. Tiesiog žiūrėti į upę - menkas iššūkis, dariau taip nesyk. Todėl dar dardėdama iš Lazdynų sukau galvą, kaip tokį įvykį galėčiau paversti avantiūra - iš patirties žinau, kad kartais, nuotykio neprisiprašęs, gali jo ir nepatirti.
Į kokias kvapą gniaužiančias aplinkybes galėčiau save įstumti? Dėl visa ko mini persirengiau į džinsus.
Iš pradžių sustojome "Iki". Galbūt nuotykis bus susijęs su maistu, pagalvojau, apimta nerimastingo džiugesio.
Kas iš šių prekių galėtų priminti avantiūrą - actas? Tikrai ne bandelės. Kas dera prie fleškutės turinio? Sūris? Gaila, nepasiėmiau pinigų.
- Kodėl airiai švenčia Šv. Patriką? - naiviai paklausė Barbora.
- Nes Šv. Patrikas (lot. Patricius; senoji airių: Cothraige; airių: Pádraig) - Airijos globėjas, - būtent taip ir atsakiau.
- O kodėl mes švenčiam?
- ...

Visiems smagu gerti "Guinness" ir spiegte zuiti po gatves - turbūt tokia tiesa. Deja, sekmadienio vakarą - tylu ramu, Airijos globėją visi, regis, prisiminė ir išsyk pamiršo (God bless Ireland). Bet mes ūpo nepraradome, nupėdinome iki žaliosios Vilnelės.
- Kaip manai, ji žalia? - paklausiau persisvėrus per tiltą.
- M...ne.
- Bet jei įsivaizduoji, kad ji žalia, tada ji atrodo kiek žalia, ar ne?
- Taip, jeigu įsivaizduoji, tada taip. Tada tikrai žaliai žaižaruoja.

Perėjome ant labiau apšviesto tilto. Vis dar nenutiko nieko, ką pagal apibrėžimą pavadinčiau nuotykiu. Nukiūtino du žmonės. Šalia "Užupio kavinės" kiti du žmonės rūkė ir šnekučiavosi. Barborai kilo mintis užlipti pastoliais ant kavinės stogo - tada būtų nuotykis. Tačiau neišlaukėme, kol rūkantieji išsiskirstys, ir užlipome ant Bekešo kalno.
Nei gyvos dvasios. Nuotykiai?
- Nori? - paklausė Barbė, atsidarydama cigarečių pakelį.
- Nerūkau, - automatškai tarstelėjau ir krūptelėjau. Gal tai būtų nuotykis? - Noriu! Galėsiu pusę išmesti, jei nepatiks?
Barbei dvejojant, pasiūliau kitą mintį - leisti cigaretei susmilkti rankoje. Sutarėm. Paskutinį kartą rūkiau prieš 4 metus - tam, kad išmokčiau cigaretę laikyti natūraliai ir taip padidinčiau savo galimybes tręšti rūkalus draugams. Buvau labai jauna.
Nuotykis - užskaitau. Tačiau ant kalnų - kaip ir žemėje, tylu, ramu, jokių staigmenų. Pralindome pro tvorą į Gedimino kalno rezervatą - šioks toks nuotykis, bet tik tiek. Nuo kažko nušokom, ant kažko užlipom. Niekas neprisikabino, policijos neiškvietė. Pabandė Barbė lipti žaibolaidžiu, bet net ir žaibas neapsižiūrėjo, netrenkė.
Nusileidom.
- Ar Vilnelė žalia? - darkart pasilenkėm prie vandens. Kad nors kokią stiklinę būtume pasiėmusios. Vis dar nieko.
Gedimino prospektu ėjome per vidurinę liniją. Prašėmės. Nieko.
Praslinkome pro žmonių būrelį - net du kartus. Nieko.
Dar keli tamsūs skersgatviai. Nieko. Niekas net laikrodžio nepabandė parduoti.

Spaudoje tvirtinama, kad žaliai kasmet nusidažo visų didžiųjų sostinių upės, manau, kad tai PR blūdas. Viena iš dienraščių šįryt sužinojau: Vilnelė žalia buvo pusvalandį, o po to dažai išsisklaidė.
Nieko. Tamsią naktį tamsiame skersgatvyje nieko nevyksta.

*Taip jį būtų pavadinę tėvai, jeigu būtų mergaitė.