15 kartas nemeluoja

Namai yra tokia vieta, kur pasistatai įrėmintą nuotrauką su keliais balvonais, paplūdimyje žaidžiančiais aklą vištą. Prieš trejus metus kėlėmės į Užupį ir sumokėjusios dviejų mėnesių nuomą neturėjome nė cento, todėl Justė iš kaimo dviračiu į kalną vežė kopūstą, bulvių, varškės sūrio ir šaldytų uogų kuprinėje. Savo apytuščiame kambaryje išdidžiai sukabinau kelias nuotraukas, kurias tada mėgau, o pagrindinis baldas buvo "Bad Dog" atvirukais išklijuota dėžė, kurioje laikiau drabužius. Gražesnio pavasario niekad nemačiau, saulė rytais plieksdavo į veidą, pro šalį skraidė lėktuvai, sėdėdama ant palangės ir valgydama varškės sūrį su šaldytomis uogomis negalėdavau atsižiūrėti Vilniaus.
Kai po pusės metų "mūsų" namus palikome, pradėjau skaičiuoti kraustynes. Šiandien kraustysiuos 15-tą kartą.
Dabar įvairovės dėlei pasakysiu šį tą praktiška. Jeigu taip susiklostys, kad ieškositės buto su draugu-ne mylimuoju, bet priešingos lyties, žinokite, žmonėms tai kelia įtarimą. Ėjome apžiūrėti buto Rinktinės gatvėje. Dabar galvoju - gerai, kad nesusiklostė. Nežinau, kaip gyvenčiau tarp salotinių šviežiai tapetuotų sienų. Tačiau nesusiklostė todėl, kad šeimininkas, išgirdęs mūsų kiek neužtikrintą "taip", prisėdo ant sofos ir pasakė: "Ne. Tiesą sakant, man pačiam reikia dar pagalvoti. Nepykit, jūs man visai patinkate, bet... vaikinas ir mergina... Dar niekad taip nebuvo (pauzė). O jei vienas iš jūsų sugalvotų sukurti šeimą? Juk sukurti šeimą - kiekvieno žmogaus troškimas." Nelabai radome ką į tai atsakyti, myktelėjome. Vyriškis įsispitrijo į mane su šiokiu tokiu pasipiktinimu: "O kada bus laikas? Kada karjerą padarysit?" Pasvajojo, kad galbūt su laiku susieitume, tačiau, nematydamas jokių padrąsinimo ženklų, pažadėjo pagalvosiąs ir mums paskambinsiąs.
Ne, nepaskambino.
Todėl nutarėme kitą kartą nieko apie savo santykius neaiškinti, ir jei palaikytų pora - nesiginčyti.
Galiu pasidalyti: apsimetinėjimas - vieni niekai, tik tiek, kad išaiškėjo, jog nežinau savo draugo amžiaus, darbovietės, kelionių patirties ir vakaro planų.
Tiek apie praktiką. Pro langus matyti senas pasakų dvarelis ir vietinė parduotuviūkštė. Ant palangės vis dar telpu. Betrūksta itališko kavinuko (mm, ne, neturiu kavinukui pinigų) ar paprastos kavos (tiesą sakant, neturiu ir kavai), galų gale - karšto vandens ir šviežio laikraščio (tiks ir 2011 m. rugpjūčio "Verslo klasė"). Vėl išsidėsiu nuotraukas.