Tekstas apie šparagus. Paskambinu vienam restoranui ir nutariu neprisistatyti, na, tesie aš normalus žmogus, kuriam tiesiog įdomu, ar meniu neatsirado daugiau šparagų.
- Laba diena, e, - rimtu tonu pradedu aš, žmogus. Ką toliau reikia sakyti, jei neprisistatinėji? - Norėjau pasiklausti, ar turite šparagų?
- Aš tuoj pasitikslinsiu. (Agne, pss, čia skambina, klausia, ar šparagų turim!??) Na, turime tiek, kiek visada ir turėjome.
- Ačiū, viso gero.

Antras pokalbis

- Laba diena, norėjau pasiteirauti dėl jūsų restorano, ar ten pataikiau? - pagaliau prabylu kaip normalus žmogus.
- Laba diena, o ko būtent apie restoraną norėtumėte sužinoti?
- Jūs dažnai turite sezoninių naujienų, pagalvojau, gal būsite susikūrę ir sezoninį šparagų meniu.
- Reikėtų pasitikslinti. Su kuo jus geriau sujungti - restoranu, barmenais, ar... - jau tuoj pasakys "atstove spaudai", - restorano vadove?
- E... barmenai gal užsiėmę. Bet vadovė irgi turbūt užsiėmusi, - nesusigaudau, su kuo žmogus norėtų kalbėtis. - Junkit su bet kuo!

(sujungia su baru, šparagų patiekalų neturi. Padėjusi ragelį pusę minutės šypsausi.)

Polėktuvinis priešlėktuvinis gimimėlis

Meluoju. Šiandien svarsčiau - ar dar kada nors gyvensiu užsienyje, ir toptelėjo, kad jau nebe. Akivaizdu - galiu daryti tokias išvadas, kadangi jau nugyvenau ketvirtį amžiaus.
Pernai gegužės 14 d. parašiau į "draft" tokią eilutę: "Aš pamirštas klajoju su Juustee ir nežinau, kieno esuu, kažkas nedžiūgaus šiandien dieną, sulaukęs metų 24-ių." Nenuostabu: per Ajovą tranzavome į Pensilvaniją, (ten sukūrėme puikų posakį "Iowa-faced"), krapnojo. Policininkai atėmė ženklą ir liepė susirasti darbus. Justė norėjo man gimtadieniui padovanoti motelio lovą, tačiau, nuėjusios iki motelio, supratome, kad niekaip nei ji, nei mes abi bendromis jėgomis tų lovų sau negalime leisti. Nebyliai stovėjome tuščiame kelyje, temo, Justė kartais pasakydavo "atsiprašau" ir mes, kelias sekundes pakikenusios, ūmai nutildavome.
Tada nuėjome į degalinę, aš į Justės sąskaitą išsirinkau tortuką-keksiuką, o degalinės darbuotoja (iš pradžių pakrikštyta "Iowa-face") pasirodė esanti labai mielas žmogus: pasiūlė naktį praleisti degalinei priklausančiame, tačiau nebeveikiančiame restoranėlyje. Taip pat padovanojo keksiuką.
Po valandos mes įsėdome į gyvenimo suluošinto žmogaus džipą ir įsitempusios klausėmės jo priekaištų pasauliui ir moterims.
Vėliau Justė man vis tik nupirko lovą - trims valandoms! Išaušus 15-ai dienai, labai stipriai lijo, o mes ėjome Čikagos priemiesčiu. Ėjome, ėjome, ėjome, kol įėjome į "Grayhound" autobusą. Nukakusios į Čikagos autobusų stotį, kito autobuso laukėmė šokoladiniu tortu užsikąsdamos baisiai nelegalų vyną iš termuso. Atradome "nuliukų-kryžiukų" variaciją: užuot žymėjusios "0" ir "x", rašėme žodžius, ir išėjo tokie posakiai kaip kad "mankurtui-atsilupo-galva".
Taigi, sulaukusi 25-erių aš džiūgauju. Gal dėl to, kad Velse į kalną lipau ir į purvą čiuožiau, nuo 10 bulių bėgau. Į kalną lipi – iš savęs lipi. Nuo Čikagos bėgi - ant buliaus užšoki:)
Bet nieko, nes juokiasi kelias, kad nemesk žvirblio nuo briedžio ant meškos.

Tradicinis lėktuvinis

Sėdėdama lėktuve prisiekiau daugiau niekada neskristi su "Wizzair". Didžiausia mano pasipiktinimo priežastis - neįmanoma miegoti. Ką jie sau mano - sugrūsti tiek žmonių į kuklutį lėktuvėlį. Ak, neturite kur susėsti? Prikišim daugiau eilių, galėsit išsipirkinėti papildomą vietą kojoms.
Pačiame lėktuve apskritai nieko nerašiau, nors puikiai žinojau, kad jei ne ten, tai kur kitur? KFC? KFC. Mat nusipirkus bilietą į... pala, Ipswichių, liko £3,10 ir reikėjo kaip nors papusryčiauti. Kitose užeigose vien kava kaštuoja visą mano biudžetą, tad tenka nuleisti galvą ir tikėtis, kad nesutiksiu pažįstamų.
Dabar jau su santūria šypsena prisimenu, kaip stiuardams maistininkams mane ir šalia knapsinčią moterį pažadinus su "Gal norit ko nors?" (?!), praradusi pusiausvyrą trenkiausi į priekinę sėdynę ir labai raiškiai jiems pasakiau "Nu fuck", o kaimynei - "Neįsivaizduoju nepatogesnio lėktuvo."
Nei vienas man nieko neatsakė. Buvo 6.30, už lango dailiai brėško rytas, daug brėškesnis nei diena Londone.
...
Tai antri skraidintojai, ant kurių nepatogių sėdynių niekada nebesėdėsiu. Pirmi pasmerktieji - "BMI Baby", žinote, tie britiški maistininkai gerokai atkaklesni nei lietuviški: vardija visus "sandwiches available" ir per garsiakalbius, trankosi karučiu, labai kategoriškai liepia išsijungti ausinuką ir nuolat vėluoja.
Kai pagalvoji, tai nedaug Lietuvoje kas ir beliko - "Ryanair". To nedrįstu mest per petį, nes... nenoriu apsižioti per didelio kąsnio, nei galiu praryti.

Gerai, kai gali rinktis.