Sėdėdama lėktuve prisiekiau daugiau niekada neskristi su "Wizzair". Didžiausia mano pasipiktinimo priežastis - neįmanoma miegoti. Ką jie sau mano - sugrūsti tiek žmonių į kuklutį lėktuvėlį. Ak, neturite kur susėsti? Prikišim daugiau eilių, galėsit išsipirkinėti papildomą vietą kojoms.
Pačiame lėktuve apskritai nieko nerašiau, nors puikiai žinojau, kad jei ne ten, tai kur kitur? KFC? KFC. Mat nusipirkus bilietą į... pala, Ipswichių, liko £3,10 ir reikėjo kaip nors papusryčiauti. Kitose užeigose vien kava kaštuoja visą mano biudžetą, tad tenka nuleisti galvą ir tikėtis, kad nesutiksiu pažįstamų.
Dabar jau su santūria šypsena prisimenu, kaip stiuardams maistininkams mane ir šalia knapsinčią moterį pažadinus su "Gal norit ko nors?" (?!), praradusi pusiausvyrą trenkiausi į priekinę sėdynę ir labai raiškiai jiems pasakiau "Nu fuck", o kaimynei - "Neįsivaizduoju nepatogesnio lėktuvo."
Nei vienas man nieko neatsakė. Buvo 6.30, už lango dailiai brėško rytas, daug brėškesnis nei diena Londone.
...
Tai antri skraidintojai, ant kurių nepatogių sėdynių niekada nebesėdėsiu. Pirmi pasmerktieji - "BMI Baby", žinote, tie britiški maistininkai gerokai atkaklesni nei lietuviški: vardija visus "sandwiches available" ir per garsiakalbius, trankosi karučiu, labai kategoriškai liepia išsijungti ausinuką ir nuolat vėluoja.
Kai pagalvoji, tai nedaug Lietuvoje kas ir beliko - "Ryanair". To nedrįstu mest per petį, nes... nenoriu apsižioti per didelio kąsnio, nei galiu praryti.
Gerai, kai gali rinktis.
"Nu fuck"
ReplyDeleteLike! :)