Ankstų rytą Lazdynų seniūnijoje

Ankstų rytą Lazdynų seniūnijoje sėdėjau ant minkštasuolio ir laukiau, kol darbuotoja baigs dirbti su savo popieriukais ir imsis mano reikalų. Laukiau ir klausiausi, kaip kita darbuotoja, šalia pirmyn atgal dideliuose batuose besisupant "tarybos nariui", telefonu kaulija girininkus padovanoti 8 m eglutę Kalėdų šventei. Klausiausi jos smagaus tono ir stebėjau labai griežtu veidu dokumentus pildančią jos kolegę.
Aš vis dar mėginu išsiaiškinti, kas per dievo kūrinys yra lietuvis, ir turiu vieną teoriją (turiu daugiau, bet šįsyk tik apie šią):
* Į nepažįstamus žmones net nežiūri, nebent ko nors iš jų nori
Kadangi aš norėjau, kad kas nors mane priregistruotų prie seniūnijos, tai ir žiūrėjau. Vos tik moteris baigė ką dariusi, pasiėmė mano ID ir pradėjo ieškoti manęs kompiuteryje. Prikiknojęs tarybos narys pasiėmė popierius, kuriuos ji ką tik užpildė, ir paprašė dar kažkokių kitokių... Bet griežtoji neleido jam pabaigti:
- Pas mane žmogus, aš savo darbą dirbu dabar, - pradžiugino ji žmogų. Tarybos narys nei kiek nepasimetęs apsisuko ir toliau tęsė pokalbį su kita darbuotoja.
Britijoje vis bandydavau žmonėms paaiškinti, kuo tas lietuviškas bendravimas kitoks, nei angliškasis. "Palaukite minutėlę", - bent jau būtų britas pasakęs ar į kitą skyrių pasiuntęs. Tai buvo tobulas lietuviško tiesmukumo pavyzdys - su susižavėjimu žvelgiau į šią drąsią lietuvę, žinančią savo prioritetus, tokią, kokių ir ilgėjausi Britijoje.
Ji taip pat negriauna mano teorijos: tarybos nario jai nereikėjo 100 metų, o aš buvau 1) jos darbas, 2) dingstis nesiterlioti su tarybos nariu.
Priregistruota čiupau pažymą ir tiesiu taikymu - į polikliniką, ausų uždegimo gydyt. Poliklinikos, kiek pamenu, visada buvo mistiškos - neaišku, nei kaip ten pakliūti, nei kiek laukti, nei kur pasiųs. Juolab, be išganingojo talonėlio. Susimokėjus litą už pakartotiną registraciją kukliai pasibeldžiau į LOR gydytojos duris ir pasakiau savo bėdą. Gydytoja staigiai žvilgtelėjo man į ausį, pareiškė, ką ir taip žinojau, ir pasakė išrašysianti antbiotikų. Visas 2 minutes - tiek truko apžiūra - prie kompiuterio sėdėjusi jos seselė, o gal prokurorė, skalijo, kad man reikia šeimos gydytojo siuntimo, kad aš tik šiandien prisiregistravau, tai kurgi jos kompiuteris mane ras, kad gal aš netgi nedrausta - o čia ėmė barti ir gydytoja. Mat joms 100 metų manęs nereikia. Pasakiau, kad esu drausta, dirbu juk, bet, kažką dar patikrinusi internete, seselė džiaugsmingai pranešė, kad manęs ten tikrai nėra. Mojuok pažymom, sakyk, ką nori, o priverstinis mokestis neatsispindi jos kompiuteryje, ir viskas. Visa apskalyta negavau antibiotikų ir išvažiavau nelaiminga į darbą.
Po darbo nuėjau į parduotuvę (žodžiu, turiningai praleidau dieną). Pro mano jautrią korektorės akį nepraslydo tai, kad žmonės vieni į kitus žiūrėti vengia - net jei užstoji pieną. Jie tik eina į tave, kol instinktyviai nuo to pieno pasitrauki. Juk jiems pienas reikalingas, o ne korektorė.
Ir prie kasų susižvalgoma tik patikrinti, ar tas kitas žmogus taikys į tą pačią savitarnos kasą, ar labai daug prekių į krepšį prisidėjęs.
Bet tai juk smulkmena, ar ne?

Osaka

Sėdėjau sau japoniškų patiekalų restorane ir skaičiau meniu. Viename simpatiškų paveiksliukų - ryžiai, prislėgti orandžiniu maisteliu. Parašyta "Tamago (japoniškas omletas)". Klausiu padavėjos:
- O japoniškas omletas... tai čia kas?
- Tamago, - man, nemokančiai skaityti, atsako.
- O tamago kas yra?
- Japoniškas omletas.

Po kelių sekundžių spoksojimo vienos į kitą atsiprašydama sumurmėjau pati pasigūglinsianti.

Deja vu

Atsimenu, kad bebaigiant iškraujuoti bakalauro darbą, tarp išvadų, grindžiančių aktualumą, parašiau, kad iš tiesų universitete jis neaktualus niekam, studentų darbų išvados nenaudojamos ir turėtum džiaugtis, o ne bausti, jei po kelių metų kas pamėgins tavo bakalauriniu remtis rašydamas ką nors "nauja". Džiaugiuos savimi, nors žinoma, kad išsireiškiau tada daug subtiliau ir niekieno neįžeisdama (norėjau pabaigti universitetą). Žinoma, kad niekieno, nes darbą skaitė tik dvi dėstytojos, abi sociologės, taigi nuovokūs žmonės, ir jis joms jokios naudos nedavė.
Šiandien buvau konferencijoje VGTU - maniau, sužinosiu ką įdomaus apie miesto architektūrą, naujus planus, problemas, būsimus statinius, kaip sprendžiamos senamiesčio bėdos, kaip kuriami, gražinami nauji rajonai ir kokią prasmę vilniečiams visa tai turi. Užsirašiau keletą sakinių - bet ne tuos įdomiuosius, o maždaug tai, ką spėjau: pirmasis pranešėjas, neabejotinai turįs ką pasakyti žmogus (galų gale, filosofijos daktaras) per visą pranešimą nuo popieriaus lapo akis į auditoriją pakėlė 1 kartą ir skaitė taip greitai, kaip aš šneku.
Antros pranešėjos prezentacija teikė daugiau informacijos nei tai, ką ji pati kalbėjo. Būtų puiku, jei aš būčiau jos skaidres savo pačios džiaugsmui iš anksto perskaičius. Bet skaidrių aš neturėjau, o sėdėdama paskutinėje eilėje (kitur nepriėmė) įžvelgti raidelių ekrane nesugebėjau.
Trečias intelektualas kalbėjo apie reikiamybę išlaikyti ir kurti Vilniaus savitumą (šalia sėdėjęs "Arklio galios" bosistas tyliai pasiūlė gatves nudažyti raudonai). Ketvirtasis teigė šnekąs tą patį jau 30 metų - kad ir koks patyręs puikus architektas jis būtų, kamooon, nejaugi jis pats neįžvelgia iššvaistęs marias laiko...
Daugiau nebesiklausiau. Vis tik konferencija mane privertė suvokti vieną dalyką - magistro laipsniui aš dar nesubrendau.

Troleibuse

... šovė mintis, kad korektorės(-iaus) dienoraštis būtų daug įdomiau, nei žurnalistės(-o). Nes tai, ką žurnalistė(-as) rašo tinklaraštyje, tėra tai, ko niekas nenori spausdinti.
Tikiuosi, atkreipėte dėmesį į lyčių (skliausteliuose) nurodymo seką. Revoliucija.

Rašliavos belaukiant traukinių ir lėktuvų

Nuo pat aušros galvoje zvimbia "You're so vain... I bet you think this song is about you, don't you", aš vis įklimpstu į asmeninę diskusiją su galva - nagi kaip galima nemanyti, kad šita daina apie ką nors; tai imu mąstyti apie ką nors be galo vain arba nusprendžiu, kad pati tokia esu. O paskutinį kartą dainą girdėjau Sietle, karaoke bare. Sakyčiau, kvepia emociniais lūžiais.
Grįžtu su tiek pat nešulių, su kiek išvažiavau. Ir tada važiuodama į Britiją, ir dabar grįždama vežuosi kvapnių žvakių (!). Važiavau su viena pagalvėle - grįžtu su dviem, mandresnėm. Suknias mėčiau iš krepšių iki pat apsaugos vartelių, kol liko daug mažiau, nei prieš 20 mėnesių, aną šaltą sausį. Maišą daiktų atidaviau labdarai - tegul neturtingi žmonės skaito Niką Keivą. Lietuviškai.
Ne tiek jau daug pasaulyje vietos teužima mano turtas. Geriausia yra manyje, be abejo, - viskas, ką neišmainomo įgijau per šį laiką: akiniai, kišeninis laikrodis ir tikrai neblogai sukirpti džinsai.
Esu Niuporte, Velso skilvelyje - apleistame ir išjuoktame, tačiau nuostabiai vališkame. Traukinys manęs į Londoną atvyks po 15 min. Šalia sėdinti moterytė riebalingais plaukais nėrė rausvą pūkuotą šalikėlį, ir tai privertė nepažįstamą įkyrų vyrą prie mūsų klestelėti.
"Ką čia mezgi? - palinkęs virš pobaisio kūrinio pasiteiravo ir nesulaukęs atsakymo pridūrė: - Ar čia vadinasi nėrimas?"
"Taip", - tyliai atsiduso moteriškė, ir jis nesiliauja kalbėti.
O aš tik spoksau į lagaminą - dievaži, jei kas jį pavogtų, nieko nenutiktų. Dar Hay bemąstant apie tai, ko pasisėmiau beveik per dvejus metus, ir niekaip jokiame daikte nieko neįžvelgiant, Sarah Putt padovanoja man mano pačios portretą.
You're so vain... Ta tarata tatataaa.