Nuo pat aušros galvoje zvimbia "You're so vain... I bet you think this song is about you, don't you", aš vis įklimpstu į asmeninę diskusiją su galva - nagi kaip galima nemanyti, kad šita daina apie ką nors; tai imu mąstyti apie ką nors be galo vain arba nusprendžiu, kad pati tokia esu. O paskutinį kartą dainą girdėjau Sietle, karaoke bare. Sakyčiau, kvepia emociniais lūžiais.
Grįžtu su tiek pat nešulių, su kiek išvažiavau. Ir tada važiuodama į Britiją, ir dabar grįždama vežuosi kvapnių žvakių (!). Važiavau su viena pagalvėle - grįžtu su dviem, mandresnėm. Suknias mėčiau iš krepšių iki pat apsaugos vartelių, kol liko daug mažiau, nei prieš 20 mėnesių, aną šaltą sausį. Maišą daiktų atidaviau labdarai - tegul neturtingi žmonės skaito Niką Keivą. Lietuviškai.
Ne tiek jau daug pasaulyje vietos teužima mano turtas. Geriausia yra manyje, be abejo, - viskas, ką neišmainomo įgijau per šį laiką: akiniai, kišeninis laikrodis ir tikrai neblogai sukirpti džinsai.
Esu Niuporte, Velso skilvelyje - apleistame ir išjuoktame, tačiau nuostabiai vališkame. Traukinys manęs į Londoną atvyks po 15 min. Šalia sėdinti moterytė riebalingais plaukais nėrė rausvą pūkuotą šalikėlį, ir tai privertė nepažįstamą įkyrų vyrą prie mūsų klestelėti.
"Ką čia mezgi? - palinkęs virš pobaisio kūrinio pasiteiravo ir nesulaukęs atsakymo pridūrė: - Ar čia vadinasi nėrimas?"
"Taip", - tyliai atsiduso moteriškė, ir jis nesiliauja kalbėti.
O aš tik spoksau į lagaminą - dievaži, jei kas jį pavogtų, nieko nenutiktų. Dar Hay bemąstant apie tai, ko pasisėmiau beveik per dvejus metus, ir niekaip jokiame daikte nieko neįžvelgiant, Sarah Putt padovanoja man mano pačios portretą.
You're so vain... Ta tarata tatataaa.
tai į Buenos Airius ar ne?
ReplyDelete