Ankstų rytą Lazdynų seniūnijoje

Ankstų rytą Lazdynų seniūnijoje sėdėjau ant minkštasuolio ir laukiau, kol darbuotoja baigs dirbti su savo popieriukais ir imsis mano reikalų. Laukiau ir klausiausi, kaip kita darbuotoja, šalia pirmyn atgal dideliuose batuose besisupant "tarybos nariui", telefonu kaulija girininkus padovanoti 8 m eglutę Kalėdų šventei. Klausiausi jos smagaus tono ir stebėjau labai griežtu veidu dokumentus pildančią jos kolegę.
Aš vis dar mėginu išsiaiškinti, kas per dievo kūrinys yra lietuvis, ir turiu vieną teoriją (turiu daugiau, bet šįsyk tik apie šią):
* Į nepažįstamus žmones net nežiūri, nebent ko nors iš jų nori
Kadangi aš norėjau, kad kas nors mane priregistruotų prie seniūnijos, tai ir žiūrėjau. Vos tik moteris baigė ką dariusi, pasiėmė mano ID ir pradėjo ieškoti manęs kompiuteryje. Prikiknojęs tarybos narys pasiėmė popierius, kuriuos ji ką tik užpildė, ir paprašė dar kažkokių kitokių... Bet griežtoji neleido jam pabaigti:
- Pas mane žmogus, aš savo darbą dirbu dabar, - pradžiugino ji žmogų. Tarybos narys nei kiek nepasimetęs apsisuko ir toliau tęsė pokalbį su kita darbuotoja.
Britijoje vis bandydavau žmonėms paaiškinti, kuo tas lietuviškas bendravimas kitoks, nei angliškasis. "Palaukite minutėlę", - bent jau būtų britas pasakęs ar į kitą skyrių pasiuntęs. Tai buvo tobulas lietuviško tiesmukumo pavyzdys - su susižavėjimu žvelgiau į šią drąsią lietuvę, žinančią savo prioritetus, tokią, kokių ir ilgėjausi Britijoje.
Ji taip pat negriauna mano teorijos: tarybos nario jai nereikėjo 100 metų, o aš buvau 1) jos darbas, 2) dingstis nesiterlioti su tarybos nariu.
Priregistruota čiupau pažymą ir tiesiu taikymu - į polikliniką, ausų uždegimo gydyt. Poliklinikos, kiek pamenu, visada buvo mistiškos - neaišku, nei kaip ten pakliūti, nei kiek laukti, nei kur pasiųs. Juolab, be išganingojo talonėlio. Susimokėjus litą už pakartotiną registraciją kukliai pasibeldžiau į LOR gydytojos duris ir pasakiau savo bėdą. Gydytoja staigiai žvilgtelėjo man į ausį, pareiškė, ką ir taip žinojau, ir pasakė išrašysianti antbiotikų. Visas 2 minutes - tiek truko apžiūra - prie kompiuterio sėdėjusi jos seselė, o gal prokurorė, skalijo, kad man reikia šeimos gydytojo siuntimo, kad aš tik šiandien prisiregistravau, tai kurgi jos kompiuteris mane ras, kad gal aš netgi nedrausta - o čia ėmė barti ir gydytoja. Mat joms 100 metų manęs nereikia. Pasakiau, kad esu drausta, dirbu juk, bet, kažką dar patikrinusi internete, seselė džiaugsmingai pranešė, kad manęs ten tikrai nėra. Mojuok pažymom, sakyk, ką nori, o priverstinis mokestis neatsispindi jos kompiuteryje, ir viskas. Visa apskalyta negavau antibiotikų ir išvažiavau nelaiminga į darbą.
Po darbo nuėjau į parduotuvę (žodžiu, turiningai praleidau dieną). Pro mano jautrią korektorės akį nepraslydo tai, kad žmonės vieni į kitus žiūrėti vengia - net jei užstoji pieną. Jie tik eina į tave, kol instinktyviai nuo to pieno pasitrauki. Juk jiems pienas reikalingas, o ne korektorė.
Ir prie kasų susižvalgoma tik patikrinti, ar tas kitas žmogus taikys į tą pačią savitarnos kasą, ar labai daug prekių į krepšį prisidėjęs.
Bet tai juk smulkmena, ar ne?