Deja vu

Atsimenu, kad bebaigiant iškraujuoti bakalauro darbą, tarp išvadų, grindžiančių aktualumą, parašiau, kad iš tiesų universitete jis neaktualus niekam, studentų darbų išvados nenaudojamos ir turėtum džiaugtis, o ne bausti, jei po kelių metų kas pamėgins tavo bakalauriniu remtis rašydamas ką nors "nauja". Džiaugiuos savimi, nors žinoma, kad išsireiškiau tada daug subtiliau ir niekieno neįžeisdama (norėjau pabaigti universitetą). Žinoma, kad niekieno, nes darbą skaitė tik dvi dėstytojos, abi sociologės, taigi nuovokūs žmonės, ir jis joms jokios naudos nedavė.
Šiandien buvau konferencijoje VGTU - maniau, sužinosiu ką įdomaus apie miesto architektūrą, naujus planus, problemas, būsimus statinius, kaip sprendžiamos senamiesčio bėdos, kaip kuriami, gražinami nauji rajonai ir kokią prasmę vilniečiams visa tai turi. Užsirašiau keletą sakinių - bet ne tuos įdomiuosius, o maždaug tai, ką spėjau: pirmasis pranešėjas, neabejotinai turįs ką pasakyti žmogus (galų gale, filosofijos daktaras) per visą pranešimą nuo popieriaus lapo akis į auditoriją pakėlė 1 kartą ir skaitė taip greitai, kaip aš šneku.
Antros pranešėjos prezentacija teikė daugiau informacijos nei tai, ką ji pati kalbėjo. Būtų puiku, jei aš būčiau jos skaidres savo pačios džiaugsmui iš anksto perskaičius. Bet skaidrių aš neturėjau, o sėdėdama paskutinėje eilėje (kitur nepriėmė) įžvelgti raidelių ekrane nesugebėjau.
Trečias intelektualas kalbėjo apie reikiamybę išlaikyti ir kurti Vilniaus savitumą (šalia sėdėjęs "Arklio galios" bosistas tyliai pasiūlė gatves nudažyti raudonai). Ketvirtasis teigė šnekąs tą patį jau 30 metų - kad ir koks patyręs puikus architektas jis būtų, kamooon, nejaugi jis pats neįžvelgia iššvaistęs marias laiko...
Daugiau nebesiklausiau. Vis tik konferencija mane privertė suvokti vieną dalyką - magistro laipsniui aš dar nesubrendau.