Kas mėnesį

Galėčiau garbės žodžiais ir nesišvaistyti, juolab žadėdama tokį absurdišką dalyką - niekuomet neberašyti apie mitybos įpročius. Grįžtu į šnekorių gretas ir pasakoju apie naują projektą.
Turiu tokį draugą, pavadinkime jį Mitu, kuris mėsą valgo tris kartus per dieną. Jam gerokai per anksti išgyventi sunkesnę asmenybės raidos krizę, tačiau Mitas mėgina imti raidą į rankas ir keičia po vieną dalyką per mėnesį. Šio mėnesio planas - nevalgyti mėsos. Mėnesiui praėjus, imsis ko nors kita (ir be abejonių, grįš prie senų įpročių), pavyzdžiui, šnekėdamas lietuviškai nevartos jokių anglicizmų. Paaavyzdžiui, antrame šio įrašo sakinyje pavartotą žodį keis "sumanymu".
Praėjo jau 4 dienos - šiandien eina penkta. Vakar su Mitu kalbėjomės apie įspūdžius.

- Man kavinėse ir taip gana sunku išsirinkti, o nevalgant mėsos, pasirinkimų skaičius sumažėja iki trijų, - šakute stumdydamas brokolius pasakė Mitas.
- Taip, todėl labai lengva išsirinkti, - padrąsinau.
- Bet jei "Kompanijos" valgiaraštyje - trys pasirinkimai (o specialiame vegetariškame meniu - nei vieno "antro") ir ešerio kepsnio jie nebeturi, lieka du pasirinkimai: ungurio kepsnys arba troškinys. O aš kaip tik kad troškinio išvengčiau, einu iš namų valgyti į kavinę.
- Tai valgei ungurį.
- Valgiau, - atsiduso Mitas. - Bet ungurys... Ne mėsa...

Kad neatsilikčiau, aš irgi ėmiausi naujos veiklos vienam mėnesiui. Ėmiau daryti mankštą rytais. Kai kurie pasakytų - kas čia ypatinga, bet jie nesupranta, kad mankštai reikia atsikelti. Praėjo trys dienos, šiandien eina ketvirta.
Pirmą rytą, po 3 valandų miego, jogą dariau visą pusvalandį.
Antrą rytą nebereikėjo skaityti asanų aprašymų, tad užtrukau 15 min.
Trečią rytą reikėjo pabaigti tekstą, tad tris minutes pamojavau rankomis ir pakilnojau dešinį kelį.
Šiandien pramiegojau.

Kokio sumanymo griebtis kitą mėnesį? Minčių?

Dėl SOPA šis tinklaraštis laikinai uždaromas ir jo autorė, saugodama žinių, interneto ir asmens laisvę, visą dieną nieko doro neparašys.

Paskutinį kartą apie tą valgymą

FB pamačiau nuorodą į Daumanto Liekio straipsnį "Darosi bloga nuo šmikių, kurie save vadina vegetarais". Kadangi man kartais taip pat bloga nuo šmikių, kurie apie vegetarystę per daug šneka, nuorodą spustelėjau. Ir iki šiol dūmai iš ausų rūksta, nes net artimieji prie Velykų stalo taip užgauliojamai ir nepagrįstai šnekėti nesumotų.

"Tegul pakelia ranką tie vegetarai, kurie taip nori išgelbėti mūsų planetą, kad gali vadintis džainistais. Jei savo galvoje, žarnyne ir bute nenaikinate parazitų, valgote tik Lietuvoje užaugusius vaisius, o po dvylikos metų atsisakysite gyventi vardan motulės gamtos, aš tikrai jus gerbiu. Turite teisę savo socialiniame tinklapyje užsirašyti "šioje planetoje neparazituoju". Juk daugelio "vegetavimas" (kai kalbu apie šią žmonių grupę, žodis vegetavimas tinka labiausiai), tai būdas tapti išskirtiniu ir pretekstas pasigirti", - rašo p. Liekis.

Galiu daržovių tiekimą duot nukirsti, kad pareiškus, jog vadinu save džainiste, parazitų negalabiju, o pasaulį atlaisvinsiu po 12 m., p. Liekio pagarbos nesukelčiau. Jis manęs negerbtų, nes žmonės, kurie asmeniniu įžeidimu laiko kieno nors valgymo įpročius, gerbti iš principo nelinkę, ir nors galva į sieną.

Ar žmonėms ego skauda, jei kažkas jaučiasi gelbstįs pasaulį? O ką, jei apie pasaulį nė nemąstai ir negali paaiškinti, kodėl vienus produktus valgai, o kitų ne?
Mane visada stebino, kaip kai kuriems palengvėja sužinojus, kad valgai žuvį - ačiū dievui, tu netikras vegetaras. Arba pamatys, kad kokio nevalguolio diržas odinis - tai džiaugsmas, tai apsišaukėlis. O koks skirtumas?
Neapykanta vegetarams yra tokio paties pobūdžio kaip ir rasizmas ar homofobija - nuo kuo moksliškesnių argumentų einama iki paprastų rėkaliojimų ir apsivardžiavimų, bet tai vis tiek tas pats jausmas, apie kurį, pvz, Donskis kalbėjo kaip apie baimę. Bet ką aš čia pati teorijomis įrodinėsiu...

Garbės žodis, šia tema daugiau nerašysiu ir ligoniams, psichams ir debilams nervų tampyti nebeleisiu :)

Keturios socialijos

Penkios miestietės liko nakvoti kaime. Absento kokteilius užsikąsdamos mėlynuoju pelėsiniu su čiabata, kartkartėmis pereidamos prie silkės ir mišrainių, kalbėjomės apie socialiai atsakingą elgesį. Išgirdau keturias istorijas, nesu tikra dėl pasakotojų nuomonės apie citavimą, tad naudosiu pseudonimus ir truputį pagražinsiu.

Vienas Žydo draugas įstojo mokytis Vilniuje - ko mokėsi, vienas draugas težino, bet jam studijoms reikėjo nuspirkti fanieros. Ir sako jam dėstytojas: sėsk į 1 austobusą ir važiuok iki galo, ten daug fanieros, nebrangu. Draugas įsėdo - nieko nežinodamas apie tą Vilniaus vietą, į kurią važiuoja. Privažiavo miškus, atėjo laikas lipti lauk, o jis žiūri - pilnas miškas narkomanų. Tie į išlipusįjį blausiai dėbtelėjo, prislinko, parvertė ant žemės, pasiėmė piniginę ir telefoną. Guli žmogus, nepasimeta. "Jums juk mano SIM kortelės nereikia?" - pasiklausė jis. Nereikia, sutiko plėšikai. "Gal atiduokit", - atsargiai pasiūlė vaikinas. Plėšikai pamąstė ir atidavė SIM kortelę.
"Bet jums ir piniginės nereikia, tik pinigų, ar ne?" - dar kartą pasidomėjo vaikinas. Nereikia, sutiko plėšikai ir atidavė piniginę.
Studentui įlipus į autobusą, vairuotojas jam paaiškino, kad reikėję važiuoti stotele toliau - esą ten tik taboras ir taip akivaizdžiai žmonės atvykėlių nepuldinėja. Tegul pirmas meta į mane nesunkų akmenį, kas žino, kaip yra iš tikrųjų.

Štai Goto draugas yra kilęs iš Klaipėdos. Įstojo mokytis Vilniuje aviacijos ir jam kiekvieną dieną reikėjo važiuoti panašiu maršrutu, kaip Žydo draugui. Praėjus keliems mėnesiams, jis nebeištvėrė, metė aviaciją ir grįžo pas mamą į Klaipėdą.

Sykį du žmonės, studijų priversti, turėjo semtis leidybinių žinių iš "Nieko rimto": du mėnesius tvarkė jų sandėlį Naujojoje Vilnioje. Kartą laukiant autobuso važiuoti namo, prie Dados iš nugaros prikiūtino apsvaigęs vyriškis ir įkišo ranką į jos rankinuką. Dada apsisuko ir griebė vyriškį už pakarpos. "Atiduok piniginę, blogas žmogau", - sušnypštė ji. Stotelėje stovėjo keli vyrai, bet jie tik ėmė dar įdėmiau tyrinėti reklamas, lempas ir laikrodžius. Dada prisikišo veidu prie apsvaigėlio ir jėgas sukaupusi išplėšė, kas jai priklausė. Apsvaigėlis sukikeno ir nubidzeno šalin.
Verta prisiminti, kad piniginė ir taip buvo tuščia.

Gotas tapo kraujo donoru. Nesėkmingai - sėdėdama stotelėje ir laukdama autobuso prarado sąmonę ir nuvirto nuo suolo. Šalia stovėję žmonės nepaliko jos gulėti - iškart pasodino atgal. Sėdi Gotas, be kraujo lašo vedeliuose ir be jėgų rankose, ir mato, kaip prieina suzombėjęs valkata, paima jos rankinę, apverčia ir iškrato visą turinį ant žemės. Moterys apsisuko, sugrįžo prie nukentėjusiosios ir nieko nesakydamos ėmė rinkti daiktus ir krauti atgal į rankinę.
Ir štai vis dar bejėgė ji stebi, kaip valkata, pasinaudojęs proga, pasiima jos mobilųjį ir įsideda į kišenę. Nieko padaryti ji negali, tik tyliai sumurma: mobilų pasiėmė. Stotelėje stovėjęs vyriškis priėjo prie plėšiko ir pareikalavo grąžinti - nebuvo kur dingti, valkata atidavė telefoną ir nupėdino šalin.

Visos istorijos turi smurto motyvų ir visos gerai baigiasi. Gražios ir optimistiškos jums dienos.

Poetiški pamąstymai apie gyvenimo prozą

Pusė žodžių vartojama be reikalo, o kita pusė - iš tuštybės (išvada, prieita su B., jai redaguojant mano tekstą).

Užrašius žmogaus mintis taip, kaip jis jas išsako, ribos žmogiškajai kvailybei nutolsta dar sprindį už neegzistavimo ribų.

Sėdžiu sau darbo vietoje, anksti kėlusi, turiu laidinį telefoną, du mobiliuosius, diktofoną, stalinę lempą, kompiuterį, oro drėkintuvą, sūrių pavadinimų žodynėlį, anglų kalbos žodyną, 6 rašiklius, 4 pieštukus, trintuką, atsarginių baterijų, lipukų, sąvaržėlių, žymeklį, 3 skirtingų dydžių užrašų knygeles, kalendorių, šūsnį laikraščių ir vizitinių, o veikiu tai tą patį, ką iki šiol veikdavau triukšmingose maitinimo įstaigose. Rašau, suprantama.