Penkios miestietės liko nakvoti kaime. Absento kokteilius užsikąsdamos mėlynuoju pelėsiniu su čiabata, kartkartėmis pereidamos prie silkės ir mišrainių, kalbėjomės apie socialiai atsakingą elgesį. Išgirdau keturias istorijas, nesu tikra dėl pasakotojų nuomonės apie citavimą, tad naudosiu pseudonimus ir truputį pagražinsiu.
Vienas Žydo draugas įstojo mokytis Vilniuje - ko mokėsi, vienas draugas težino, bet jam studijoms reikėjo nuspirkti fanieros. Ir sako jam dėstytojas: sėsk į 1 austobusą ir važiuok iki galo, ten daug fanieros, nebrangu. Draugas įsėdo - nieko nežinodamas apie tą Vilniaus vietą, į kurią važiuoja. Privažiavo miškus, atėjo laikas lipti lauk, o jis žiūri - pilnas miškas narkomanų. Tie į išlipusįjį blausiai dėbtelėjo, prislinko, parvertė ant žemės, pasiėmė piniginę ir telefoną. Guli žmogus, nepasimeta. "Jums juk mano SIM kortelės nereikia?" - pasiklausė jis. Nereikia, sutiko plėšikai. "Gal atiduokit", - atsargiai pasiūlė vaikinas. Plėšikai pamąstė ir atidavė SIM kortelę.
"Bet jums ir piniginės nereikia, tik pinigų, ar ne?" - dar kartą pasidomėjo vaikinas. Nereikia, sutiko plėšikai ir atidavė piniginę.
Studentui įlipus į autobusą, vairuotojas jam paaiškino, kad reikėję važiuoti stotele toliau - esą ten tik taboras ir taip akivaizdžiai žmonės atvykėlių nepuldinėja. Tegul pirmas meta į mane nesunkų akmenį, kas žino, kaip yra iš tikrųjų.
Štai Goto draugas yra kilęs iš Klaipėdos. Įstojo mokytis Vilniuje aviacijos ir jam kiekvieną dieną reikėjo važiuoti panašiu maršrutu, kaip Žydo draugui. Praėjus keliems mėnesiams, jis nebeištvėrė, metė aviaciją ir grįžo pas mamą į Klaipėdą.
Sykį du žmonės, studijų priversti, turėjo semtis leidybinių žinių iš "Nieko rimto": du mėnesius tvarkė jų sandėlį Naujojoje Vilnioje. Kartą laukiant autobuso važiuoti namo, prie Dados iš nugaros prikiūtino apsvaigęs vyriškis ir įkišo ranką į jos rankinuką. Dada apsisuko ir griebė vyriškį už pakarpos. "Atiduok piniginę, blogas žmogau", - sušnypštė ji. Stotelėje stovėjo keli vyrai, bet jie tik ėmė dar įdėmiau tyrinėti reklamas, lempas ir laikrodžius. Dada prisikišo veidu prie apsvaigėlio ir jėgas sukaupusi išplėšė, kas jai priklausė. Apsvaigėlis sukikeno ir nubidzeno šalin.
Verta prisiminti, kad piniginė ir taip buvo tuščia.
Gotas tapo kraujo donoru. Nesėkmingai - sėdėdama stotelėje ir laukdama autobuso prarado sąmonę ir nuvirto nuo suolo. Šalia stovėję žmonės nepaliko jos gulėti - iškart pasodino atgal. Sėdi Gotas, be kraujo lašo vedeliuose ir be jėgų rankose, ir mato, kaip prieina suzombėjęs valkata, paima jos rankinę, apverčia ir iškrato visą turinį ant žemės. Moterys apsisuko, sugrįžo prie nukentėjusiosios ir nieko nesakydamos ėmė rinkti daiktus ir krauti atgal į rankinę.
Ir štai vis dar bejėgė ji stebi, kaip valkata, pasinaudojęs proga, pasiima jos mobilųjį ir įsideda į kišenę. Nieko padaryti ji negali, tik tyliai sumurma: mobilų pasiėmė. Stotelėje stovėjęs vyriškis priėjo prie plėšiko ir pareikalavo grąžinti - nebuvo kur dingti, valkata atidavė telefoną ir nupėdino šalin.
Visos istorijos turi smurto motyvų ir visos gerai baigiasi. Gražios ir optimistiškos jums dienos.
Vienas Žydo draugas įstojo mokytis Vilniuje - ko mokėsi, vienas draugas težino, bet jam studijoms reikėjo nuspirkti fanieros. Ir sako jam dėstytojas: sėsk į 1 austobusą ir važiuok iki galo, ten daug fanieros, nebrangu. Draugas įsėdo - nieko nežinodamas apie tą Vilniaus vietą, į kurią važiuoja. Privažiavo miškus, atėjo laikas lipti lauk, o jis žiūri - pilnas miškas narkomanų. Tie į išlipusįjį blausiai dėbtelėjo, prislinko, parvertė ant žemės, pasiėmė piniginę ir telefoną. Guli žmogus, nepasimeta. "Jums juk mano SIM kortelės nereikia?" - pasiklausė jis. Nereikia, sutiko plėšikai. "Gal atiduokit", - atsargiai pasiūlė vaikinas. Plėšikai pamąstė ir atidavė SIM kortelę.
"Bet jums ir piniginės nereikia, tik pinigų, ar ne?" - dar kartą pasidomėjo vaikinas. Nereikia, sutiko plėšikai ir atidavė piniginę.
Studentui įlipus į autobusą, vairuotojas jam paaiškino, kad reikėję važiuoti stotele toliau - esą ten tik taboras ir taip akivaizdžiai žmonės atvykėlių nepuldinėja. Tegul pirmas meta į mane nesunkų akmenį, kas žino, kaip yra iš tikrųjų.
Štai Goto draugas yra kilęs iš Klaipėdos. Įstojo mokytis Vilniuje aviacijos ir jam kiekvieną dieną reikėjo važiuoti panašiu maršrutu, kaip Žydo draugui. Praėjus keliems mėnesiams, jis nebeištvėrė, metė aviaciją ir grįžo pas mamą į Klaipėdą.
Sykį du žmonės, studijų priversti, turėjo semtis leidybinių žinių iš "Nieko rimto": du mėnesius tvarkė jų sandėlį Naujojoje Vilnioje. Kartą laukiant autobuso važiuoti namo, prie Dados iš nugaros prikiūtino apsvaigęs vyriškis ir įkišo ranką į jos rankinuką. Dada apsisuko ir griebė vyriškį už pakarpos. "Atiduok piniginę, blogas žmogau", - sušnypštė ji. Stotelėje stovėjo keli vyrai, bet jie tik ėmė dar įdėmiau tyrinėti reklamas, lempas ir laikrodžius. Dada prisikišo veidu prie apsvaigėlio ir jėgas sukaupusi išplėšė, kas jai priklausė. Apsvaigėlis sukikeno ir nubidzeno šalin.
Verta prisiminti, kad piniginė ir taip buvo tuščia.
Gotas tapo kraujo donoru. Nesėkmingai - sėdėdama stotelėje ir laukdama autobuso prarado sąmonę ir nuvirto nuo suolo. Šalia stovėję žmonės nepaliko jos gulėti - iškart pasodino atgal. Sėdi Gotas, be kraujo lašo vedeliuose ir be jėgų rankose, ir mato, kaip prieina suzombėjęs valkata, paima jos rankinę, apverčia ir iškrato visą turinį ant žemės. Moterys apsisuko, sugrįžo prie nukentėjusiosios ir nieko nesakydamos ėmė rinkti daiktus ir krauti atgal į rankinę.
Ir štai vis dar bejėgė ji stebi, kaip valkata, pasinaudojęs proga, pasiima jos mobilųjį ir įsideda į kišenę. Nieko padaryti ji negali, tik tyliai sumurma: mobilų pasiėmė. Stotelėje stovėjęs vyriškis priėjo prie plėšiko ir pareikalavo grąžinti - nebuvo kur dingti, valkata atidavė telefoną ir nupėdino šalin.
Visos istorijos turi smurto motyvų ir visos gerai baigiasi. Gražios ir optimistiškos jums dienos.
No comments:
Post a Comment