Metamorfuoju

- Tai kaip tu cia jautiesi, ka manai apie si miesta?
- AAah. Tai... ... ... - visi tyli ir laukia, ka pasakysiu. Ikvepiau per daug oro atsakymui. Kodel tu klausineji tokiu baisiu dalyku? Kvept. - Ikvepianciai! - issoviau. Pokstauju mat.
Po pietu mane paleido pertraukon, ilgai nejau, nes dejausi norinti padeti sutvarkyti virtuve ir sudelioti viska i vietas. Is tikruju likau kalbetis pirma karta per 6 savaites - ne apie Johna Terry, ne apie Cheryl Cole ir kas ka pasake pirmadieni. Kaip tos pasaulio rinkos? Naujas budas gamtinems dujoms isgauti? Rusijos politika? Koki miesta tarp Londono Ir Cesterfildo patartum aplankyti? Muzikos ir literaturos festivaliai? Siaures Koreja? Foreign affairs, New Yorker? Kaip sekesi Meksikoje? Nafta? Jauciausi kaip maza mergaite gniauzanti suknytes krasteli - eikim pazaisti, ka.
Prisiminiau ir supratau, kaip nuosirdziai vaikai laukia sveciu, o kai jie atvaziuoja, nelabai zino ir ka sakyti, ir ka daryti. Taip pat supratau, kaip jauciasi senos mamos, laukdamos savo vaiku. Kaip jaudinasi, nors tarytum nera cia ko jaudintis. Bet isisega auskarus ir, kai pamato automobili, skubiai sukomis perbraukia plaukus. Buna laimingos tris valandas, skirtas pergyventi visas mamiskas emocijas - rupintis, aukleti, raminti, skatinti. O tada jie isvaziuoja ir trumpa akimirka, akimirksnio ilgio, atrodo, kad geriau isvis nebutu atvaziave.
Manau, noriu alternatyvaus knygyno-baro. Reikia nama nusipirkti. Ir baigti leidyba.