Neapleidzia jausmas, kad snekame apie nieka, kad tik aplinkybes vercia mus ieskoti aukso krislu sioje kasdienybeje ir juos apziurineti dirbtineje sviesoje, kad kiekvienas filosofiskai skambantis grudas tera ilgos vienatves ir rezistencijos derlius. Viena diena imi ir nustembi, kad plaukai nutiso - ir niekaip negali patiketi, kad gyvenimas stai eina ir net kunas turi savo eities linija ir niekas, sese, nuo taves nepriklauso. Plaukai auga, imi atsibusti anksciau, imi pritaikyti angliska akcenta kai kurioms frazems ir zodziams, susirandi nauja megstamiausia vaisiu ir bandai protingai klykti i popieriu kaip i kasete ir nieko neisiraso. Susigalvoji po nauja gyvenimo vizija kiekviena diena, pagrindi jos atejima kuo rimciausiais isvedziojimais ir labai nori tiketi, kad praeis si diena ir sutiksi ryta su garsia muzika ir sokio zingsiniu parlingavus is artimiausios kepykleles balkone tepsi sviesta ir agrastu dzema ant baguette riekiu, sypsosies praeiviams, jei matysi juos per savo laikrascio puslapius.
Viena diena as rasysiu knyga ir i absurdiskas aplinkybes isprausiu mazaskaitiska heroje, gyva zmogu i postniekadistiska sali, ir man labai pravers nyksmo pazinimas (labai tikiuosi, kad ta diena nebebus tokio zanro, kaip moteru autoriu romanai).
Manau, Chajamas turi ka apie tai pasakyti.

Dzamisido taure rast as dienanakt svajojau,
Skersai ir isilgai pasauli isklajojau,
Ir stai ismincius man pasake, jog taure
Yra manoj sirdy, ir veltui tiek ieskojau.

Po to, kai parasysiu knyga ir suprasiu, kad niekas nuo to nepasikeite, cituosiu va ka:

Jaunysteje maniau, kad jau visas slaptis
Istyriau ir zinau. Kaip klydo man sirdis!
Ir sako protas: "Tu nesuvokei nicnieko,
Tuscia ir be prasmes visa tavo butis."

:)
Bet juk kazkas lieka. Bet lieka. Jei pats lieki.
Ir dar bet pabandykit ilgam atsiriboti nuo bet kokios stimuliacijos ir kurkit. Ir tada as jusu paklausiu, kas naujo ir kodel nieko nerasot:)