Kaip vegetarė, vargstu su vegetarais

Kažkada Vilniuje, Play klube, susipažinome su miestą lankančiais vokiečiais. Justė jiems akivaizdžiai patiko, o aš vis šnekėjau belenką, tai jaučiau, kad nelabai patinku. Tada vienas jų paklausė Justės, ar ji vegetarė (vokiečiai buvo tokie popankiai). Sužinojęs, kad ji vis tik pakerta mėsos, jei kas ją paruošia, pridūrė, kad ji atrodo kaip vegetarė, o tai man pasirodė juokinga - kokia turėtų būti vegetaro išvaizda? Ji tiesiog atrodo vegetarė, atsakė jaunuolis išdidžiai, naudodamas toną "vis tiek nesuprasi".
Visi sutikti Phoenixe žmonės yra vegetarai arba veganai, arba buvo tokie anksčiau. Ir tai, pasak jų, yra nuobodus miestas, pilnas red-neck'ų ir netolerancijos. Bet šiandien dalinom su "Food not bombs" maistą vargšams, važiavom i kalnus su buvusiais pankais, buvusiais veganais, o vėliau su krūva žmonių ėjom į gėjų klubą dainuoti karaokė. Nepaisant to, atrodo, kad Lietuvos pankai yra daug radikalesni ir įdomesni - jei esi toks va su tavim dažniausiai įdomu šnekėtis ir patirčių turi visokiausių. Čia vis, atrodo, įkliūni į išlepusių 20-keliamečių paauglių kompaniją ir gana greitai norisi eiti miegoti. "Food not bombs" - geriausias dalykas, kurį mačiau.

Every little thing gonna be alright

Mane auklėjant kažkur padaryta esminė klaida – negaliu viešai nusimauti triusikų. Aš tikra, kad visi mano šeimos nariai gali, net nekalbu apie giminę, o man užtrunka 30 minučių paplūdimyje po suknele apsirengti maydymosi kostiumėlį, kai niekas pernelyg (anot Justinos) nekreipia į mane dėmesio. Aha, taip jau ir nekreipia – tokia moteris. Ir ką ten tie keturi bernai upėj sustoję veikia – nei per centimetrą nepajudėjo, bent narkotikus valgytų, tai viskas aišku būtų.
Prisiminėm, kad kadaise keliaudamos nuolat pieną gerdavome, ir šįkart nepadoriai brangioj nusususioj parduotuvėj įsigijom litrą. Šaltas, daug skaniau ir – dėl šito nesu tokia tikra – sveikiau už alų. Kita vertus, nežinau, kiek pieną reikia prieš saulę laikyti, kad nereiktų bristi su suknele į seklų vandens telkinį ir sisiojančių vaikų ir šunų būryje pritūpus persirengti. Bet ne, nedariau šitaip.
„I remember when we used to sit... near the springs down in Austin“, „I wanna give you some looove“, „This-is-my-message-to-you“, „I wanna love you and treaaaat you right“ - tokių dainų dabar reikia klausytis (bet verčiau nedainuoti). Dabar, kai šviečia saulė, imu atsipalaiduoti ir nebebijoti be penso likti. Liksiu, tai ai, pasiimsiu paskolą;D

Meksika ir Teksasas

Internete pasižiūrėjau rudųjų vorų įkandimų - labai ne kaip atrodo. Bet vieninteliai vorai, kuriuos teko matyti dykumoje, buvo plonakojai pilkieji mums pažįstami, bėginėjantys apie basas pėdas Meksikos pusėje. Perbridau su keliais žmonėmis upę, skiriančią Meksiką nuo JAV, kad paspausčiau ranką Victorui, 9-erius metus kasdien einantį iš gretimo kaimo Meksikos pusėje ir dainuojantį ant uolos amerikiečių turistams. Maniau, kad eiti dykuma reikės bent porą valandų, kol pagaliau visi sušutę - Bennas Jordanas, filmavimo grupė, kurianti dokumentinį filmą apie Benną, aš, Justė ir fotografė, Benno draugė - išgirsim stiprų meksikiečio balsą. Klausiausi Victoro netgi šiek tiek nusivylusi - teėjom 15 minučių, upė - čia pat, puikiausiai girdisi. Atrodė, nenusipelnėm. Bennui Victoras buvo pagrindinis kelionės tikslas, ir jis turėjo įrašymo įrangos.
Pereiti upę gali kainuoti 10 metų kalėjime, nes siena su Meksika toje dalyje yra uždaryta. Kalbama, ją vėl atidarys kitais metais, tuomet filmavimo grupė ir Bennas dar kartą ateis ir pabandys dainuoti su Victoru legaliai. Pastarojo svajonė yra prieš numirštant nors kartą padainuoti su muzikantais. Flashbulb - ne mariačiai, bet Victoras pažadėjo kitąmet laukti sugrįžtant, apie balandį. Jis ten ir toliau dainuos, sakė, o kai numirs, vylėsi, žmonės jo karstą atneš ant tos uolos ir sudainuos jam jo mėgstamiausią dainą.
Namo, kuriame apsistojome, terasoje turėjome šviesoforą.
Dykumoje gera kaip kalnuose, mintys švarios ir paprastos. Bet nuklydus nuo takelio prietemoj siaubas ima gniaužti mąstant apie viską, ko nematai. Ir net nežinau, kas man baisiau, liūtas ar gyvatė. Juokinga kažkiek - nei vienam manęs per daug ir nereikėtų, o vis taip neramu.

And Oklahoma City Looks So Pretty

Mes dar ne pačiame mieste, bet gana gražu ir šilta. Ryt bus 30 laispnių - žinau, šlykštu ir žema.
Visą dieną važiavome ir sėdėjau priekyje, nes man neva nugarai patogiau. Ryt tikrai sėdėsiu gale, nes, kaip Justei sakiau, man nusibodo taip išsamiai šnekėti apie tai, ką šnekėjau jau daugybę kartų (nes per kelias savaites mano žinių bagažas įspūdingai nepasikeitė), bet jai nežinoti, kad mūsų pašnekovas vairuotojas, labai įdomus pašnekovas, tardamas 's' švilpteli tarp dantų ir sukuria tokį garsą, nuo kurio man dantis gelia.
Pervažiavom Misurį, dalį Oklahomos, apsistojom 'niekur' mieste pavadinimu Mcalester, įsikūrėmė motelyje su šildomomis vonios kambario grindimis. Vorų paieškojome, bet kol kas dar neradome.





- Tu žinai, kas man bus, jei iš bato iškratysiu skorpioną ar vorą?!
- Žinau, žinau, širdies smūgį gausi.

O žinojote, kad Čikagoj tėra vienas elektros tiekėjas, vienas interneto tiekėjas ir vienas šilumos tiekėjas? Negaliu patikėti savomis ausimis.

Down to Saint Louis

Na ir toliau, panašu, riedėsime Route 66, nes iš peties ieškomės kieno nors, kas pavežtų bent iki Oklahomos. Nuo ten tranzuotume į Teksasą. Manau, ieškomės iš peties, nes nugarą maudžia tarsi po ilgos kelionės nusiėmus kuprinę. O su kuprinėmis per daug nevaikštome.
Pasiekėme draugystės lygį, kai viena kitą, besistengiančią gulėti kuo tiesiau, kad nieko neskaudėtų, prieš pat užsnūstant pašokdina griausmingu kriuktelėjimu tiesiai į veidą ir po to - nesustabdomu kikenimu. Arba atsitiktiniu smūgiu alkūne į nosį - nei kiek po to neapgailestaujant. Šnekame visiškai vienodais sakiniais ir nervinamės, nes norime būti išskirtinos ir nenuspėjamos. Kita vertus, žinome, kada kuriai pastatyti sambukos, kad kas nors kūne pasitaisytų. Man atrodo, senstame. Tai tą skauda, tai aną.
Ačiū dievui, kvailiausias kvailybes padarėme 19-os, nes juk dabar zirztume - valgyt noriu, koją trina, dantenos kraujuoja... Iki Portugalijos tada tranzuodamos turėjome po 160 eurų ir vargo nematėme.
Įtariu, kai kuriuos domina mūsų finansinė padėtis. Kaip galima šitaip darkytis po Amerikes, neturint pinigų?
Negaliu sakyti, kad viskas paprasta it apsisisioti ranką. Dabar prieš nueidama miegoti Justė sakė: "Marta, o kada mes visko daug valgysime... kad visko daug būtų?" "Kai būsim biznierės", - atsakiau. Kita vertus, mes Saint Louise, mes klausomės traukinio pranešėjo repo, spoksom į architektūrinius/inžinerinius išmislus, švenčiam Švento Patriko dieną su vietiniais airiais ir valais, pasakojam apie Lietuvą juodukams metro stotyse, gyvenam pas prisiekusius keliautojus, na ir iš tiesų - valgome įvairių tautų restoranuose, kas kartą už tą patį patiekalą mokėdamos skirtingai, kemšam falafelius su meile, puntam itališkas sriubas. (Bet jeigu sugebėsiu pastorėti, tai taip ir žinokite.)
Kiekvienai dienai turime po 20 dolerių - daugiau išleisti nevalia, antraip gegužę teks įgyti karutį (nes visi valkatos turi po vieną). 20 dolerių yra gana daug, tiek man kasdien nė nereiktų, jei į muziejus ir parodas neičiau. O juk kas dieną ir neini. Dar pinigų tenka išleisti primetant už degalus, bet, tarkim, nuo Čikagos iki Saint Louiso teko duoti viso labo 13 dolerių, vadinasi, išleidus 4 dolerius falafelių sumuštiniui ir 2 dolerius karštam šokoladui prie Route 66 muziejaus, sutaupiau 1 dolerį.
Kas pavežtų susirandam per craigslist.com, kur gyventi, randame couchsurfing.com ir hospitalityclub.org. Tai yra tokia stipri virtuali visuomenė, kad susipažinęs su vienu žmogumi iškart gauni kur apsistoti kitoj valstijoj - nes visi turi draugų, tetų ir močiučių, užsiregistravusių šiuose puslapiuose. Ar šiaip mėgstančių keliautojus.
Norėjau parekomenduoti tinklaraštį azijato, nusprendusio išsilaisvinti iš tradicijų rėmų ir gyventi labai nepatogiai, bet žiūriu, kad naujausi parašymai šiek tiek ne kokie. Todėl parekomenduosiu kitą tinklaraštį - iamalithie.blogspot.com. Ten parašymai irgi ne kokie, bet jų autorė, ištikima jūsų bičiulė, stengiasi rašyti angliškai ir kartais parašo šį tą, ko į lietuvišką tinklaraštį nebeįdeda.

Šv. Patriko diena

Šiandien jie dažys upę žaliai. Argi ne keista, juk ji ir taip žalia. Airiai stiprūs šitam mieste.
Kalbant apie airius, buvau šaltą dieną į tokią piceriją užsukus. Sakau, ar galėčiau gauti kavos su šiek tiek "Baileys". Barmenas nustemba, sako, o kaip įdomu, aš taip niekad kavos negėręs, būtinai reikės pabandyti. Iš kur esi, klausia. "Aš iš Lietuvos, bet, man atrodo, tai labiau airiškas dalykas... - kiek suglumus, bet išdidžiai atsakau. - Kiek bus už "Baileys"?"
"O, - papurto galvą, - nemokamai bus, akimirką, tuoj atnešiu." Ir atneša lauro lapų indelyje - bay leafs.

Bay leafs - Baileys, niekad daugiau į tą piceriją neisiu. Gana nesunku tai įgyvendinti, nes ryt išvažiuosime į Saint Louisą - jis kaip tik palei senovinį Route 66. Susiradome Couchsurferį, kuris kaip tik atvažiuoja į Čikagą savaitgaliui, ir sekmadienį primesime degalams - už 200 mylių išeis po 20 dolerių - ir kartu važiuosime į Saint Louisą.
Ne tai, kad kas nors tame Saint Louise ypatingai trauktų - tiesiog miestelis yra pakeliui, ir jei mes norim JAV praleisti 2.5 mėnesio, nelabai yra kur skubėti. Šiaip kuo greičiau trauktume į Teksasą, nes po kelių dienų ten prasidės vienas didžiausių festivalių šalyje "South By South West". Į patį festivalį greičiausiai neitume, bet pats Austinas, šnekama, žavingas, daug geros muzikos, įdomių atvykėlių. Ir ten dangus labai žydras ir šilta.
O šiandien Šv. Patriko diena, didelis dalykas. Eisime į zoologijos sodą.

Važiuojam

Automobilyje trumpam užmigau, o atsibudusi pamačiau, kad lietų pakeitė sniegas. Balta balta, kur pažvelgsi. Netrukus išvažiuosime iš Pensilvanijos į Ohajų, visi nori kuo greičiau, bet Ohajuje, sako, nesinori nė į dėgalinę užsukti. Nes labai lipšnūs ir sumanūs žmonės, įvairus kultūrinis gyvenimas, išsiskleidę menai ir klestinti pramonė. Pravažiuoti Ohajų užtruks apie 6 valandas. Keliai čia visur vienodai geri, bet, panašu, kad Ohajus niujorkiečiams tai kaip lietuviams Lenkija, jeigu nori kur nukakti.
Mūsų mašinytės stogas languotas ir prislėgtas į maišus suvyniotomis mano ir Justės kuprinėmis, nepaisant pastangų išsaugoti lietaus permerktomis ir šalčio sustingdytomis. Per craigslist.com susirasti berniukai mus ir dar vieną ekologinę pusiausvyrą išlaikančius namus statantį vyruką veža į Čikagą. Mes jiems sumetam degalams ir išeina pigiau nei autobusu važiuoti, ir linksmiau, ir greičiau, ir tranzuoti šaltyje nereikia. Ir muzikos geros klausomės. Tik alkūnėms vietos stinga.
Šitaip vakar aplankėme Brukliną – nes norėjome susipažinti prieš kelionę. Pirmiausia išlipome belen kur. Pavaikštinėjome, nuėjome į visokių daiktų parduotuvę slėptis nuo sutrikimo, kad nelabai jauku atrodo. Mums tai nieko tokio būti vienintelėmis baltosiomis gatvėse, bet gi yra prisakyta, kad nesaugu. Ir labai neturtu kvepėjo.
Bet ir pačiam Manhattane neturtu kvepia. To kvapo tai aiškiai apibūdinti negaliu, bet atsiduoda dešrainiais. (Paskutinį kartą dešrainį valgiau prieš 15 metų ir tai atrodė didelė laimė – spėju, kad dar nepamiršau to laimės įspūdžio ir vieną dieną Amerikoj suvalgysiu vieną tikrą dešrainį (be dešrelės daugumoje vietų tai tik neskani bandelė su kečupu; bet aš vegetarė.) Lieka didelis nevilties įspūdis, labai skurdžių žmonių, šmirinėjančių tarp turtuolių ir nesulaukiančių jokios sėkmės nei amerikietiškos svajonės išsipildymo. Išprotėję paklaikę valkatos pamokslauja gatvėse ieškodami pasekėjų ir nurimę pasirėmę lazda gailiai žiūri į tortų kepyklos vitrinas.
Brukline lipome ant stogo žiūrėti miesto. Miesto švieselės to gal ir neatskleidė, bet susidariau įspūdį, kad šis rajonas daug įdomesnis – gyvenamesnis – nei Manhattanas su savais ne taip šokiruojančiais kontrastais, studentais, neišgalinčiais gyventi Manhattane, gerom vietom nueiti, klubais su gyva muzika už dyka, nelegaliomis cigaretėmis ir pigiu maistu.
Mona, moteris, mus maitinusi ir auklėjusi keletą dienų, penktą ryto veždama mus į traukinių stotį kalbėjo, kad Bruklinas tampa vis populiaresnis tarp menininkų ir jei kada nuspręstume likti JAV, dirbti kūrybinį darbą, susirasti vyruką, gaunantį šiokių tokių reguliarių pajamų, butą pirkti nuspręstume Brukline.
O kaip su Bronksu, paklausiau. Absoliučiai, nieko gera nėra apie Bronksą, atsakė Mona. Kas penktas žmogus yra teistas ir viskas yra labai liūdna, juoda ir skurdu.
Kuprinėje turiu 'Maus' abi dalis, labai keista dovana, bet išvažiuodama neturėjau ko kita prigriebti. Susipažinusios su vaikinais, vežančiais mus į Čikagą, sužinojome jų pravardes. Vienas iš jų yra vadinamas Žydu, nes iš tiesų yra žydas ir jam nieko tokio iš to juoktis. Labai džiaugėmės atradusios dar vieną Žydą, nes mūsų Žydas už jūrų marių. Tad, pagalvojom, jam ir atiduosim 'Maus'ą'. Labai baisus humoras. Bet gera knyga. Tad vis dar svarstom.

Tu kažką sakei traukiniui prazvimbus

- Tu kažką sakei, - traukiniui prazvimbus priminė Justė.
- Ką, aš kažką sakiau ir tu nori išgirsti tęsinį? Tu manęs klauseisi?
- Taip, aš tavo auditorija, - džiaugsmingai linkteli, - ir aš maldauju daugiau. Daugiau papasakok!
- Ak, ir apie ką gi kalbėjau... ar apie šuolį ant gyvulinio vagono, ar apie amerikietiškas manieras?..
- A, sakei, kad pasivilkai apatinę maikutę. O kas toliau buvo, o kas toliau?!

Šiandien nebe taip šalta. Paltus palikom Velse, nes nutarėm, kad jau nebegali būti žiema (ir aš su šituo paltu po Ameriką nevažinėsiu). Nusipirkom patogius negražius batus ir užsimetusios languotus švarkelius atvykome į sniege įšalusį Niujorką. Vakar dar norėjau būti graži ir rūbų sluoksniais žieminio palto nepakeičiau. Bet šiandien šilčiau ir graži būti visiškai nenoriu, anei kultūringa, kaip kad prekijas vakar pagyrė, o skruostai jau ir taip nušalę, gabalais kritinėja. Taigi viskas paprasčiau.
Per vieną dieną teko išleisti 90 dolerių, o pagal planą derėtų išleisti 16. Reikėjo nusipirkti telefoną, pigų fotoaparatą, ir susimokėti už kelionę iš ir į Rye, turčių miestelį, kuriame esame apnakvindintos. Nejučiomis prisimenu, kaip noriu rašyti už pinigus.
Mona, pas kurią gyvename, tvirtino Valstijas esant labai pavojingas tranzuoti. Neva žmonės, ypač vidurio valstijose, valgo labai daug narkotikų ir yra pamišę. Žmogus, gyvenantis Rye, apie tranzavimą gali šnekėti tiek pat, kiek Kubilienė apie važinėjimą zuikiu, bet vis tik privertė susimąstyti apie ieškojimą craigslist.com važiuojančiųjų reikiama kryptimi ir galinčiųjų mus prigriebti.
Rye pilnas didelių namų, privačių mokyklų ir paplūdimio klubų (Monos klubui priklausė ir Amelia Earhart kol buvo nedidukė!). Šalia esančio Port Chesterio gyventojus Rye žmonės globėjiškai vadina pagalba. Čia gyvena pagalba. Namų tvarkytojai. Mūsų nuostabai turtingi žmonės važiuoja į Port Chesterį apsipirkti - perka pigiau, ir didesniais kiekiais, kad dar pigiau išeitų.
Ir ragauti Mona viską mėgsta, o parduotuvėse pilna maisto degustacijų. Taip galima ir maitintis, tik kad porcijos mažokos. Kita vertus, argi ne toks ir turėtų būti mitybos pagrindas?
Prie pat didžiulio supermarketo, manytinai už Port Chesterio, stūkso ir raudonų plytų namas, kuriame prasidėjo visa derivatyvų sumaištis.
Ir dar yra visokių dalykų pačiame Niujorke.