Down to Saint Louis

Na ir toliau, panašu, riedėsime Route 66, nes iš peties ieškomės kieno nors, kas pavežtų bent iki Oklahomos. Nuo ten tranzuotume į Teksasą. Manau, ieškomės iš peties, nes nugarą maudžia tarsi po ilgos kelionės nusiėmus kuprinę. O su kuprinėmis per daug nevaikštome.
Pasiekėme draugystės lygį, kai viena kitą, besistengiančią gulėti kuo tiesiau, kad nieko neskaudėtų, prieš pat užsnūstant pašokdina griausmingu kriuktelėjimu tiesiai į veidą ir po to - nesustabdomu kikenimu. Arba atsitiktiniu smūgiu alkūne į nosį - nei kiek po to neapgailestaujant. Šnekame visiškai vienodais sakiniais ir nervinamės, nes norime būti išskirtinos ir nenuspėjamos. Kita vertus, žinome, kada kuriai pastatyti sambukos, kad kas nors kūne pasitaisytų. Man atrodo, senstame. Tai tą skauda, tai aną.
Ačiū dievui, kvailiausias kvailybes padarėme 19-os, nes juk dabar zirztume - valgyt noriu, koją trina, dantenos kraujuoja... Iki Portugalijos tada tranzuodamos turėjome po 160 eurų ir vargo nematėme.
Įtariu, kai kuriuos domina mūsų finansinė padėtis. Kaip galima šitaip darkytis po Amerikes, neturint pinigų?
Negaliu sakyti, kad viskas paprasta it apsisisioti ranką. Dabar prieš nueidama miegoti Justė sakė: "Marta, o kada mes visko daug valgysime... kad visko daug būtų?" "Kai būsim biznierės", - atsakiau. Kita vertus, mes Saint Louise, mes klausomės traukinio pranešėjo repo, spoksom į architektūrinius/inžinerinius išmislus, švenčiam Švento Patriko dieną su vietiniais airiais ir valais, pasakojam apie Lietuvą juodukams metro stotyse, gyvenam pas prisiekusius keliautojus, na ir iš tiesų - valgome įvairių tautų restoranuose, kas kartą už tą patį patiekalą mokėdamos skirtingai, kemšam falafelius su meile, puntam itališkas sriubas. (Bet jeigu sugebėsiu pastorėti, tai taip ir žinokite.)
Kiekvienai dienai turime po 20 dolerių - daugiau išleisti nevalia, antraip gegužę teks įgyti karutį (nes visi valkatos turi po vieną). 20 dolerių yra gana daug, tiek man kasdien nė nereiktų, jei į muziejus ir parodas neičiau. O juk kas dieną ir neini. Dar pinigų tenka išleisti primetant už degalus, bet, tarkim, nuo Čikagos iki Saint Louiso teko duoti viso labo 13 dolerių, vadinasi, išleidus 4 dolerius falafelių sumuštiniui ir 2 dolerius karštam šokoladui prie Route 66 muziejaus, sutaupiau 1 dolerį.
Kas pavežtų susirandam per craigslist.com, kur gyventi, randame couchsurfing.com ir hospitalityclub.org. Tai yra tokia stipri virtuali visuomenė, kad susipažinęs su vienu žmogumi iškart gauni kur apsistoti kitoj valstijoj - nes visi turi draugų, tetų ir močiučių, užsiregistravusių šiuose puslapiuose. Ar šiaip mėgstančių keliautojus.
Norėjau parekomenduoti tinklaraštį azijato, nusprendusio išsilaisvinti iš tradicijų rėmų ir gyventi labai nepatogiai, bet žiūriu, kad naujausi parašymai šiek tiek ne kokie. Todėl parekomenduosiu kitą tinklaraštį - iamalithie.blogspot.com. Ten parašymai irgi ne kokie, bet jų autorė, ištikima jūsų bičiulė, stengiasi rašyti angliškai ir kartais parašo šį tą, ko į lietuvišką tinklaraštį nebeįdeda.