Važiuojam

Automobilyje trumpam užmigau, o atsibudusi pamačiau, kad lietų pakeitė sniegas. Balta balta, kur pažvelgsi. Netrukus išvažiuosime iš Pensilvanijos į Ohajų, visi nori kuo greičiau, bet Ohajuje, sako, nesinori nė į dėgalinę užsukti. Nes labai lipšnūs ir sumanūs žmonės, įvairus kultūrinis gyvenimas, išsiskleidę menai ir klestinti pramonė. Pravažiuoti Ohajų užtruks apie 6 valandas. Keliai čia visur vienodai geri, bet, panašu, kad Ohajus niujorkiečiams tai kaip lietuviams Lenkija, jeigu nori kur nukakti.
Mūsų mašinytės stogas languotas ir prislėgtas į maišus suvyniotomis mano ir Justės kuprinėmis, nepaisant pastangų išsaugoti lietaus permerktomis ir šalčio sustingdytomis. Per craigslist.com susirasti berniukai mus ir dar vieną ekologinę pusiausvyrą išlaikančius namus statantį vyruką veža į Čikagą. Mes jiems sumetam degalams ir išeina pigiau nei autobusu važiuoti, ir linksmiau, ir greičiau, ir tranzuoti šaltyje nereikia. Ir muzikos geros klausomės. Tik alkūnėms vietos stinga.
Šitaip vakar aplankėme Brukliną – nes norėjome susipažinti prieš kelionę. Pirmiausia išlipome belen kur. Pavaikštinėjome, nuėjome į visokių daiktų parduotuvę slėptis nuo sutrikimo, kad nelabai jauku atrodo. Mums tai nieko tokio būti vienintelėmis baltosiomis gatvėse, bet gi yra prisakyta, kad nesaugu. Ir labai neturtu kvepėjo.
Bet ir pačiam Manhattane neturtu kvepia. To kvapo tai aiškiai apibūdinti negaliu, bet atsiduoda dešrainiais. (Paskutinį kartą dešrainį valgiau prieš 15 metų ir tai atrodė didelė laimė – spėju, kad dar nepamiršau to laimės įspūdžio ir vieną dieną Amerikoj suvalgysiu vieną tikrą dešrainį (be dešrelės daugumoje vietų tai tik neskani bandelė su kečupu; bet aš vegetarė.) Lieka didelis nevilties įspūdis, labai skurdžių žmonių, šmirinėjančių tarp turtuolių ir nesulaukiančių jokios sėkmės nei amerikietiškos svajonės išsipildymo. Išprotėję paklaikę valkatos pamokslauja gatvėse ieškodami pasekėjų ir nurimę pasirėmę lazda gailiai žiūri į tortų kepyklos vitrinas.
Brukline lipome ant stogo žiūrėti miesto. Miesto švieselės to gal ir neatskleidė, bet susidariau įspūdį, kad šis rajonas daug įdomesnis – gyvenamesnis – nei Manhattanas su savais ne taip šokiruojančiais kontrastais, studentais, neišgalinčiais gyventi Manhattane, gerom vietom nueiti, klubais su gyva muzika už dyka, nelegaliomis cigaretėmis ir pigiu maistu.
Mona, moteris, mus maitinusi ir auklėjusi keletą dienų, penktą ryto veždama mus į traukinių stotį kalbėjo, kad Bruklinas tampa vis populiaresnis tarp menininkų ir jei kada nuspręstume likti JAV, dirbti kūrybinį darbą, susirasti vyruką, gaunantį šiokių tokių reguliarių pajamų, butą pirkti nuspręstume Brukline.
O kaip su Bronksu, paklausiau. Absoliučiai, nieko gera nėra apie Bronksą, atsakė Mona. Kas penktas žmogus yra teistas ir viskas yra labai liūdna, juoda ir skurdu.
Kuprinėje turiu 'Maus' abi dalis, labai keista dovana, bet išvažiuodama neturėjau ko kita prigriebti. Susipažinusios su vaikinais, vežančiais mus į Čikagą, sužinojome jų pravardes. Vienas iš jų yra vadinamas Žydu, nes iš tiesų yra žydas ir jam nieko tokio iš to juoktis. Labai džiaugėmės atradusios dar vieną Žydą, nes mūsų Žydas už jūrų marių. Tad, pagalvojom, jam ir atiduosim 'Maus'ą'. Labai baisus humoras. Bet gera knyga. Tad vis dar svarstom.