Meksika ir Teksasas

Internete pasižiūrėjau rudųjų vorų įkandimų - labai ne kaip atrodo. Bet vieninteliai vorai, kuriuos teko matyti dykumoje, buvo plonakojai pilkieji mums pažįstami, bėginėjantys apie basas pėdas Meksikos pusėje. Perbridau su keliais žmonėmis upę, skiriančią Meksiką nuo JAV, kad paspausčiau ranką Victorui, 9-erius metus kasdien einantį iš gretimo kaimo Meksikos pusėje ir dainuojantį ant uolos amerikiečių turistams. Maniau, kad eiti dykuma reikės bent porą valandų, kol pagaliau visi sušutę - Bennas Jordanas, filmavimo grupė, kurianti dokumentinį filmą apie Benną, aš, Justė ir fotografė, Benno draugė - išgirsim stiprų meksikiečio balsą. Klausiausi Victoro netgi šiek tiek nusivylusi - teėjom 15 minučių, upė - čia pat, puikiausiai girdisi. Atrodė, nenusipelnėm. Bennui Victoras buvo pagrindinis kelionės tikslas, ir jis turėjo įrašymo įrangos.
Pereiti upę gali kainuoti 10 metų kalėjime, nes siena su Meksika toje dalyje yra uždaryta. Kalbama, ją vėl atidarys kitais metais, tuomet filmavimo grupė ir Bennas dar kartą ateis ir pabandys dainuoti su Victoru legaliai. Pastarojo svajonė yra prieš numirštant nors kartą padainuoti su muzikantais. Flashbulb - ne mariačiai, bet Victoras pažadėjo kitąmet laukti sugrįžtant, apie balandį. Jis ten ir toliau dainuos, sakė, o kai numirs, vylėsi, žmonės jo karstą atneš ant tos uolos ir sudainuos jam jo mėgstamiausią dainą.
Namo, kuriame apsistojome, terasoje turėjome šviesoforą.
Dykumoje gera kaip kalnuose, mintys švarios ir paprastos. Bet nuklydus nuo takelio prietemoj siaubas ima gniaužti mąstant apie viską, ko nematai. Ir net nežinau, kas man baisiau, liūtas ar gyvatė. Juokinga kažkiek - nei vienam manęs per daug ir nereikėtų, o vis taip neramu.