Cerpes, sniegas, trumpi kalnazmogiai, Kaledu giesmes

Stogo plyteles yra stogo plyteles, o ne cerpes, nes cerpes yra molines plyteles, o sios - is akmens.
Velsa uzklojo sniegas. Pirmiausia kelius aptrauke ledas, o tada kalvos apsidenge sniegu, taip grazu, ir tokios lengvos atrodo. Bendradarbiai neina i darba, knygas zmones perka telefonu ir neina pasiziureti, kaip Lynette Gallagher pasirasineja 'The Buggins', knygeles vaikams apie mazus zmogeliukus su kapisonais, gyvenancius kalvose uz penkiu myliu. Lynette irgi neatejo sudalyvauti pacios renginyje, nes leidejai neatsiunte 'Buggins'. Jiems irgi salta. Ir pastininkams slidu. Isspausdinau rasta 'CANCELED' ir priklijavau ant skelbimo apie rengini. Po 10 minuciu isspausdinau rasta 'CANCELLED' ir pakeiciau juo pirmaji. Niekas ne nepastebejo klaidos, nes nebuvo kam skaityti skelbimo. Tada atejo apsnigtas pastininkas ir dave 14 'Bugginsu'.
Atejo du zmones ir nusipirko 6. Tris paslepiau skambinusiems. Kol pardavinejau nepasirasytas knygeles, Kaledu Senis dazytojas Johnas paskambino ir pasiklause, ar jam verta ateiti - gal nebus nei vieno vaiko. Nutarem, kad Kaledu Seniui neateiti del sniego nedera.
Tylu, ramu. Siuksliu maisu, pupsanciu gatvese nuo ketvirtadenio, per sniega nematyti. Senus stogus sveria sniegas, retsykiais is miestelio atsargiai pajuda vienisas sutrikes vairuotojas, sniegui sliauziant nuo masinos stogo ant priekinio stiklo.
Vakar giedojome Kaledu giesmes.

I believe in miracles

Vieta yra labai svarbu. Bet iš kur galėjau žinoti, kad persikėlus 500 metrų į šiaurę viskas taip pasikeis. Viską sudėliojus į varneles išeitų, kad per dvi savaites išmokau:
> žaisti pokerį
> laimėti pokerį
> žaisti biliardą
> kalti stogo plyteles

Dar antrą kartą įlipau į kalną ir susiradau naują gitaristą naujoms kaimo muzikinėms aukštikalnėms, beveik prisijaukinau šunį, kuris patologiškai bijo moterų. Ir kaimynai - virėjai, todėl gauname valgyti.
Jeigu neatkreipėte dėmesį, plyteles išmokau gaminti.
Šitaip:



O Justė šitaip (šiek tiek didžiuojuosi nuotrauka):




Žinau, kad blogą reikėjo baigti, kai Dosė numirė, tad dabar nebeišmanau, ką daryti.

Naujienlaiškis

Rytas prasidėjo keistai - į Justės mobiliako rėkimą - it's 8 o'clock, time to get up! - sureagavau asmeniškai, nors man keltis reikėjo 10-tą. Valią aš turiu, tai neleidau sau pakilti iki paskutinės minutės, kad strimgalviais save pavaikyčiau su sausainiu burnoj po vonią - taip daug įdomiau. Atsipūčiau prie pusryčių stalo, manydama, kad jokio pareigingo kolegos darbe šiandien nebus, todėl galiu vėluoti, nustebau ant stalo radusi atverstą patiekalų knygą (niekaip neįsivaizduoju, kad kas nors atsikėlęs 8-tą galėtų imtis šitokio skaitalo) ir man paliktą tatuiruotę nuo kramtomos gumos. Užsilipdžiau juodai rausvus sparnus su užrašu 'rock' ten, kur visi pulkais tatuiruojasi drakonus, ir jau buvau beveik pasiruošusi išeiti, tik raktų 'jų vietoje' nesuradau.
Neradau ir ant stalo, dar paieškojau rankinėje ir kišenėse. Kur?! Jau penkias minutes vėluoju, neturiu laiko ropoti po grindis ir pakeliui grabalioti visus paviršius, bėgsiu, galvoju, buto neužrakinusi. Čia saugu.
Tik kad būtų dar saugiau, Justė mane užrakino. Užbėgau laiptais dar kartą pabandyti. Cukrinėje ir duše raktų nėra, atsitiktinėje dėžėje prie durų jų irgi nėra, ant naktinio stalelio - tik žuvų taukai, už fotelio - nieko panašaus į raktus ir į sausainių dėžę jų šįkart neįdėjau, maišelyje su skėčiu jų nėra, o vakarykštė suknelė kišenių neturi. Suknelės retai turi kišenes.
Parašiau draugei žinutę kaip į tyrus, neva skaitys. Pasiėmiau šaukštą ir pabandžiau išlaužti spyną. Žinau, kai kurie žmonės moka viską atrakinti su plaukų segtuku. Neužtikrintai pasukiojau šaukšto suimamąją dalį spynoje, nesijausdama pernelyg gudriai ar kažkaip ten. Žiūriu, varžto vieno nėra ir antras beiššokąs. Išsukau. Hm, galvoju, o kas bus, jei visus varžtus išsuksiu? Nukris rankena? O pasidarys geriau nuo to? Ką aš veiksiu viena su rankena gyvenime?
Nutariau paklausti tėčio.
Tėtis liepė išsikepti bulvinių blynų ir pažiūrėti Discovery belaukiant Justės.
Dar dėl visa ko patikrinau, ar įmanoma sėkmingai iššokti per langą (gyvenu antrame aukšte). Bet langai tokie siauri, baisu...
Taigi dabar laukiu ko nors, kas mane išlaisvintų, Justės arba Šreko, galbūt pamėginsiu išsviesti kasą per langą.

TuTuuuuuuuuuuuuuU!

Ryt tranzuojam į Pranzūziją. Mums jau 23-eji, bet lengvas kelias, žinia, - ne mūsų kelias.
Tetereteee
eee
eeee
e

Per karaliaus pietus

Mokiniai, suvežti į Hay, slampinėja paskui tėvus, ieškančius knygų cornish kalba arba apie medžioklę sakalais. Jiems dar gerai, dar atostogos, vėsu, ne per sausa, pats puikumas ilsinti galvas prieš grįžtant į suolus po 6 savaičių pertraukos. Nebylūs, nutįsusiomis iki žandikaulių akimis pasiprašo leidimo susmukti ant artimiausio gėlėto fotelio ir, vos tik tėvai nutolsta vartyti nepirksimų albumų, pamėgina draugą atrasti storoje katėje, atėjusiose atsiimti fotelio. Katė prieš puldama perspėja vieną kartą.
Miestelis gana guvus, bet vis dar pasižymi tik knygomis. Iš Herefordo, kuriame yra kino teatras, rodantis du filmus, paskutinis autobusas į Hay išrieda 17.50. Jei jau pradėjau su "bet", bet gi aš dirbu.
Lipdukai eina į pabaigą, mašina ėmė keistai burgzti. Sykį širdį sugriebė lipdukų kūrėjų išmonė ir protas. Paauglėlė pakeitė lipdukų juostą mašinoje ir viskas, ką mašina spausdino, buvo ta pati balta nepribarkoduota juosta. Tikrai ilgam surėmus keturias galvas atradome, kad ne kokia nors rašalo kapsulė mašinoje ištuštėjusi, bet lipdukų juosta netinkama įdėta, tokia juosta, kurios viduje nėra rašalo! Rašalas - popieriuje, todėl mašinai kaitinant ir spaudžiant juostą, jos paviršiuje išryškėja brūkšninis kodas! Žemai lenkiuosi ir spaudžiu ranką kūrėjams.
Matyt, tai buvo gera žadantis ženklas, ir kažkas, nužiūrėjęs, kaip sparčiai nulipinu lipduką nuo juostos ir prispaudžiu jį prie knygos, pasiūlė man užsiimti muzikos ir teatro departamentu. Turėti savo 24 lentynas ir rūšiuoti sau knygeles ir pirkti naujas ir sakyti klientams, kad neturiu varovų dainų knygos.
Ir dar mes užlipome į kalną.

Tokios tokelės

Prisigyvenau iki to, kad turiu tris pavaldinius, o šeštadienį, kai būsiu toli toli, gausiu dar tris vergelius. Visi daug jaunesni už mane, visais dvejais metais, todėl jaučiuosi kaip mama, tik kad savo vaikų nemyliu. Kaip ir derėjo tikėtis, tapau žymia kaimo daininke.
Šiaip ar taip, laiką leidžiu su drauge, prieš veidrodį jai besidažant, o man besilakuojant kojų nagus.

- Mano pėdos - kaip mano tėčio.
- Mano pėdos - kaip mano 80-mečio senelio.
- Tu nebeturi senelio, - apkabindama primenu.
Ahaha ahaha hahaha.
- Šiaip jam buvo 96.

- Kai man buvo kokie 7 metai, žiūrėjau, kaip mama lakavosi nagus, palikdama siaurus plyšelius šonuose, taigi paklausiau jos, ar ji juos palieka, kad nagai siauresni atrodytų. Aišku, ji juos palikdavo, nes labai sunku nulakuoti nagų šonus neišsitepant pirštų, bet kadangi ji nepaneigė siauresnių nagų idėjos, iškart pamaniau, kad visų mūsų tikslas turėtų būti itin siauri nagai. Tada pradejau kramtytis nagų odeles, nes šiaip jau labai makes sense, netekus gabalėlio piršto, jis turėtų būti siauresnis.
- Ar tau taip buvo internate?
- Ne, kai gyvenau pas močiutę.

- Mes tai anksti nepražilsim.
- Aš tai niekad nepražilsiu.

Taigi aš tuoj atvažiuosiu. Niekaip negaliu atrašyti Silvai, bet gal rasiu ką lauktuvių gėdai išpirkti. Žodis "lietuviškai" vaidenasi jau kelias dienas.

Lipdyte

Aš esu žmogus, linkstantis į keistus užsiėmimus - pirmiausia atvirukų ir mįslių būreliai, metalas, vėliau leidyba, žmonių karšinimas... Kiek laiko praleidau dėliodama kabutes ir besiaiškindama bei kitiems pasakodama, kokio dydžio viena stilizuota kabutė dera prie vienokio ar kitokio teksto.
Ir visa tai mane rengė svarbiausiai kovai, kad mažame miestelyje prie Anglijos-Velso ribos ryžtingai pakilusi apsiklijuočiau antpečiais ir patikrinusi, kiek knygų iš pusės milijono neturi lipduko su brūkšniniu kodu, tučtuojau jas jais aplipdyčiau.

Nieko neparašyta - nieko ant knygos neparašyta, sakau senajai Patricijai, kaip mes ją vertiname? Nejučiomis įklimpstu į pokalbį apie arbatą - Pat jos taip nemėgusi besilaukdama, kad po gimdymo reikdavę apie dviejų metų vėl po truputį grįžti prie angliškųjų tradicijų. Iki kol vėl pastodavo, visus penkis kartus. Viename lentynų rinkinyje yra 8 lentynos, antrame aukšte palei dešiniąją sieną yra 36 tokie rinkiniai, tai yra 288 lentynos, jei praktikantė gali aplipdyti 20 lentynų per dieną, Viešpatie Jėzau, kiek man reikia praktikantų? Bet ne, viskas po truputį, reikia grąžinti šią knygą į lentyną. Pala, kiek kainuoja? Reikia susirasti Pat ir pasiklausti. O taip, norėčiau puodelio arbatos, šiek tiek pieno, žinote, prieš tai į arbatą pieno išvis nesipildavau... Kokia netvarka vaikų skyriuje, aš buvau išrūšiavusi jas visas abėcėliškai ir pagal paveikslėlių dydį, kas čia leidžia vaikus? Vaikui praktikantei reikia daugiau etikečių, sykiu ir sau išsispausdinsiu. Kiek man reikia trijų svarų lipdukų vaikiškoms knygoms? 10 bus kaip tik, mat jau beveik pabaigiau.
Dig dig dig, štai vėl rūsyje. Mėgstu bėgti susirinkti lipdukų, nes tik nulipus laiptais užsibaigia visi žmonės. Lieku viena geltonoje lempų šviesoje ir fantastinių novelių nugarėlių akivaizdoje, pasvirus į dešinę ranka atsiremčiau į dulkiną Agatos Kristi kretalų rinkinį, bet aš nesvyru, esu labai atsargi, o ir perspėjamasis ženklas ant sijos primena nesusitrenkti galvos. Jei išnyra iš už romantinių knygelių apsiblausęs pirkėjas, apsikabinęs istorinę popierknygę, - nieko tokio, jis tik kaltai šyptels ir palauks, kol nueisiu savu keliu.
Už dvejų sunkių durų manęs laukia lipdukai. Tyliai nusiplėšiu nuo aparatėlio lipdukų juostą, atsirėmusi į buhalterės stalą neskubėdama peržiūrėsiu, ar visi išspausdintieji mano, planuodama kelią iki žmogaus, kurį galiu įtarti kelių lipdukų spausdinimu, išeisiu į dienos šviesą ir po minutės pasinersiu į grynąjį lipdymą.
Minčių plauksmą pertraukia realybė. Ant žemės driekiasi šimtai realių trijų svarų lipdukų, o aparatėlis tik spjauna, tik spjauna naujus. Liuokteliu per kambarį atidaryti mašinos dangčio - jai tai beveik kaip Achilui kulnas. Sustoja. Uf. Pradedu rinkti ir sukti juostą, klaikdama nuo minties, kokį panašų skaičių į 10 galėjau per skubą įvesti. Mašina sustojo - gerai, dangtis atvožtas, bėgu kieno nors pasiklausti, kaip atšaukti prašymą spausdinti tūkstantį lipdukų.
Pat lėtai krypuoja, bet eina drauge pasižiūrėti, kas darosi. Prasilenkdama linkteliu kolegai, išeinančiam iš rūsio. Kolegai, pamačiusiam atvertą lipdukų mašiną, nusistebėjusiam netvarka ir atgal užvožusiam dangtį.
Čia galėtų ši istorija ir baigtis, šiek tiek sužadinusi skaitytojo vaizduotės. Antra jos dalis skirta praktiškiems žmonėms, kurie renkasi ne mūšių aprašymus, o karų baigtį.

Ant žemės kovoti su vaikiškomis knygoms pasirengęs tūkstantis lipdukų. Dvidešimt metų galėsime naudoti tuos pačius lipdukus, jūs galėsite juos naudoti, na, tai yra, ateinančios kartos.
Tokios tad tokelės - po valandos išraudusi 17-metė prisipažįsta išspausdinusi begalę keturių svarų lipdukų mokslinėms knygoms. Kokią begalę, klausiu. Begalę. Begalę begalę. Žiūriu į ją, negaliu patikėti. Po kelių sekundžių mano veidą nutvieskia anaiptol ne savanaudiškas džiaugsmas.
Toliau aš tris dienas laukiau Haydono, kad išspręstų akivaizdžiai techninę problemą. Kad jis netekęs klausos viena ausimi niekad nebūčiau pasakiusi, maniau, kad tiesiog nesiklauso. Deja, šįkart nesusišnekėjimo nebūta, jis puikiai suprato, apie ką šneku. Ir puolė tvirtinti, kad čia ne technika, ha ha, o aš skenuoju brūkšninių kodų juostą per greitai, ir vienas kodas tenka lipdukui, o gretimas - lipdukų kiekiui.
Ten turėjo būti ne tūkstantis, o 9786000041304 lipdukai, jei mechanika ir paklaikusios moterys nebūtų įsikišusios.
Bet dar lipdyti ir lipdyti.
Jei kam nors pasirodė, kad šita istorija neįdomi, galėjote iškart susiprasti, pamatę apimtį. Elelele.

Keliais liežuviais šneki?

Ką čia beišprekiausi, jei viskas gūglėje. Latina lingue non utor.
Nelabai kam rūpi bežodės kalbos. Buvau Hereforde ir girdėjau daug lietuvių, mažiau nei lenkų. Polskie delikatesy, ir niekas sau nesuka galvos dėl integracijos. Aš ieškau bingo, į ką integruotis čia verta.
Kaip ieškai, tą rasi. Ieškojome paparčio žiedo ir, pradėjusios abejoti jo buvimu, užvertėme galvas į krūvelę jaunuolių, pamišėlišku greičiu uždūminusių ant tilto ir įvertusių į upę kažką sunkaus ir didelio. Sunkus ir didelis praplaukė pro mus, nurodydamas kelią musų skurdiems vainikams, ir kompanija, atsikračiusi naštos, nurūko tolyn. Be jokių abejonių tai buvo knygos.
Kalbos, ple ple ple, ple ple ple. Velsiečiai tvirtina, kad milijonai subrukti į valų kalbos gaivinimą yra dyki ir nenaudingi, geriau vaikai mokyklose būtų mokomi lietuvių kalbos, nes bent jau kas nors ta kalba šneka. Dvikalbiai kelio ženklai, dvigubai storesni pasai, o niekas vališkai nebeskaito. Nelinksma leisti kalbai užsidaryti universitetuose ir užsimerdėti, bet tokie dalykai vyko amžius amžinuosius, ir ką. Gal čia kaip su klimatu - visi gaili baltųjų meškų, niekam nerūpi gyvatės.
Teisingai pasisakiau, geriau išvis nešnekėti. Štai storos tingios knygyno katės visą gyvenimą čia praleido ir neišstena nė žodžio angliškai anei vališkai, ir puikiai supranta, kad pusę šešių reikia eiti paskui mane per visą parduotuvę į rūsį, nes kai ką duosiu. Kalba - nesusipratimų šaltinis, kaip maži princai sako. Prasižioji, ir pirmą kartą matomas pašnekovas tuoj pat mano, kad viską apie tave žino. Nieko jis iš tiesų nežino, ir Lietuva ne prie Kaspijos, o su Palestina irgi yra šiek tiek kitaip. Ir ką, dabar aš turiu grįžti prie gestų ir išmosikuoti įsivaizduojamus žemėlapius su šalimis, iš kurių tik Vokietija kažkur girdėta. Tai į ką čia integruotis? Kur tas bingo? Kodėl Anglija, ką?
Gal todėl, kad net šiais vartojimo laikais šalių pasirinkimas Žemėje yra gana menkas.
Ir čia integracija tereiškia mokėjimą kalbėti, o ne turėjimą ką pasakyti.
O šiaip kad ir kur būtum, kad ir kaip gražiai kalbėti mokėtum, tikrai reikiami žodžiai reikiamu metu ir nepasitaiko.

Punk rock parranda

Rabarbarai iš močiutės sodo tikrai patys rabarbariškiausi, o žemės kvapas primena pavasarį pas močiutę. Vasaros neprimena, nes gi šalta be proto.
Protestuoju prieš žiemą ir sėdžiu rūžavose kelnytėse iki kelių, blauzdos ima priminti mėlynąjį pelėsinį sūrį, tik kvapo dar neužuodžiu. Protestuoju ir apsimetu, kad tikros atostogos, todėl protesto vieta pasirinkau oro uostą. Tada protestuosiu prieš Angliją ir skrisiu į Europą, o kai grįšiu, vėl protestuosiu prieš Angliją ir važiuosiu į Velsą.
Velse protestuosiu prieš anglų kalbą ir gyvensiu su lietuve protestuodama prieš imigrantus, todėl kiek įmanydama kalbėsiu angliškai.
É sempre assim, em cima, cima, cima, cima cima
É sempre assim, baixo, baixo, baixo, baixo, baixo

Taip lengviau.

Dirbti yra varginantis darbas

Belieka užversti galvą į alksnio viršūnę ir paprašyti vėjo nunešti debesų keliu. Vėlu, bet giedra ir paukščiai dar neina miegoti. Turbūt vakarėlis jiems, labai jau daug maivosi. Kapsi vanduo iš kiauro medinio kubilo, kuriame kitą savaitę pliuškensis festivalio ir šių namų svečiai. Nes Teris prilipins silikono ir tada vanduo nebekapsės. Mes su Teriu nepasirinkom kartu gyventi, bet mes pasirinkom dirbti tai pačiai. Ir ji išvažiavo į Londoną palikusi mums iššūkių.
Šiandien mokiausi spręsti apie knygą pagal viršelį. Šimtametės knygos žmonėms neįdomios ir jų greičiausiai niekada niekas nenupirks, todėl mes iš jų statom stalelius ir dekoruojam sienas. Džonai, man reikia trijų mažų gražių knygelių. Čia yra keletas, tik nežinau, ar jos pakankamo gražumo, - palydi Džonas. Visos "Everyman's library" knygelės yra gražios. Bet dėl viršelių perku "Folio". Iš "Folio" mes baldų nerenčiam.
Yra mėlynos knygos, raudonos, žalios, auksuotom raidėm, plonos, aukštos, storos ir mažutės - tiek žinių. Ne, mes mokame abėcėlę, bet turėdamas kelis šimtus tūkstančių knygų požiūriu į jas papanašėji į spaustuvininką. Truputį.
Bet dirbi kaip statybininkas. Kaip lietuvių statybininkas Anglijoje.
O kodėl negalima nedirbti, o tik keliauti ir visada turėti pinigų? Ai, nesakykit.

Ain't no hill or mountain we can't climb

Tris menesius miegojau ne daugiau kaip po 6 valandas per para ir niekad nesikeliau veliau kaip 8.30, o 8.30 - gal tik karta ar du. Taigi as pavargau. Ir nors jau tuoj tuoj atvaziuosiu, zinokit, kad visus vakarus as eisiu miegoti 12-ta, ir man nerupi, kur tai bus:)
Nesvarbu. Dose numire ir paliko man du pakelius cigareciu. Liepe pasislepti mano kambaryje, kad jos vaikai nerastu, as pasislepiau, bet ji jau ju neberukys. Palaidosiu as Dose antradieni. Dar pries savaite ji kosciodama skundesi, kad nereikejo jai sokineti su bandzi guma be kelnaiciu. Bet jau nebesokines.
Klapsejau akimis, kai ji, vienisa motina, dukart tekejusi, dukart issiskyrusi, uztikrintai papsejo: visada bandyk laime, visada rizikuok. Dar ji mane ismoke visiems liepti uzsiciaupti draugiskai. Keeetvirtis po 11-os, ne 15 minuciu.
Nutranzavome i Penritha nusipirkti balionu. Justes kaima supa kalnai, vienas is ju - 4 pagal auksti saloje. Lipome i kita, anot Justes, apie 50 metru zemesni, devyni simtai kazkas ten. Lipome slaitu, tiesiog i virsu, nors aplink kalna vingiuoja ispuoseletas takelis, skirtas minimalaus lietuvisko atlyginimo vertus batus avintiems, kopinejimo lazdomis besiramsciuojantiems ir neprapuciama apranga devintiems keliautojams. Bet mes perlipome pynuciu tvora ir ropstemes, gal mano sijonas ir kiek platesnis galejo buti, medziaginiu bateliu uz 2 svarus padai kiek grubletesni, bet uzlipom. Juste jau trecia karta lipo ir ji yra kalnu Juste su klipsais.









Sunkios dienos baigesi.

Svajoniu mergina

Visus metus tai buvo nuo manes kruopsciai slepiama, bet man pavyko issiaiskinti. As - svajoniu mergina. Isitikinti galite siomis nuotraukomis.

Smaikstus pavadinimas su potekste

'Will you marry me?' - atsiklaupus ant keliu paklausiau 65 metu amziaus knygos berniukams. Knyga kiek susijaudinusi pasiule taip neskubeti (wisemen say only fools rush in) ir padejo ilipti atgal i moliuga. Stai as su Gvine ir Barkliu kaitinames pries saule vieni palikti Hay on Wye, kalvu suvystytame literaturos mieste, rytoj grisiu i knygyna ir pabandysiu dar karta - I can't help falling in love. Ir dirbsiu ten.
HH visiskai manim nesirupina, bobute mirsta ligoninej, jos marti ir anukes isvaziavo atsisveikinti. Teoriskai dabar tureciau vaziuoti auginti kito zmogaus, bet kad jau HH man nei atraso, nei atskambina, man visiskai patinka ideja uz ta pati atlyginima du kartus per diena pamaitinti sunis ir padeti knygyne.
Profesionaliai susidurti su mirtimi yra fucked up, reliatyviai lengva ir nejauku. Tai yra taip, kad, man rodos, tinka tas 'nenoriu apie tai kalbeti'.
As vis dar nezinau, kaip toliau gyvensiu, bet man tai visiskai netrukdo (zinoma, juk turiu pinigu). Zinau, kad rytoj padesiu knygyne, nezinau, kiek dienu gyvensiu viena su sunimis (labai myliu sunis), gal jie gris rytoj, gal bobute nenumirs, gal ji ilgai sveiks ligoninej ir as tuo metu gyvensiu jos namuose ir vazinesiu jos lankyt, gal gyvensiu siuose namuose (Velse dazniau saule sviecia, strikineja kereplos eriukai ir kieme teka upelis) ir padesiu knygyne, gal vaziuosiu i Londona ir auklesiu ju keturmete, gal susisieksiu su HH ir pasakysiu, kad noriu kokio trumpalaikio darbo - kelioms dienoms ar savaitems, laisvadienius leisiu netoli Penrith, gal bobute numirs ir as paprasysiu nuolatinio darbo knygyne - po atostogu, per kurias visus aplankyciau. Gal issinuomosiu buta Velse. O gal Amsterdame. Ne as viena viska sprendziu!
Zinau viena - einu pasivazineti dviraciu. As labai stengiausi ir daug vargau ir visko nusipelniau ;D
Tiesa, kelkrasciu cia nera ir visi vis dar vazineja bet kaip, tai jei mane kas partrenks, tai cia man uz sarkazma.

Taip

Inkersall-Chesterfield-Manchester-Preston-Birmingham-Chesterfield-Inkersall; per keturias su gabaleliu dienas.
Taigi: Juste moka sutranzuoti mums nakvyne pas muzikantus vegetarus, galima vaikscioti po miesta, kuriame groja Dohertis, ir net neiti jo klausytis, numberi gausiu tik po kokiu 6 savaiciu, vadinasi, dar dirbsiu ne maziau kaip du menesius, man reikia pinigu, nes jau sugalvojau, kaip juos noriu svaistyti - butu puiku apsilankyti Olandijoje, butu puiku darkart pasedet per nakti su draugais; po dvieju menesiu tylos uzkimstama per 10 minuciu, nebejauciama skirtumo tarp liudna ir juokinga, galima buti ne tik grozio isikunijimu, bet ir issikunijimu, geriau uz maza yra didesne taure baltojo vyno italiskoje kavineje Birmingeme, prie kanalo, uz viska atlygina galerijos, maistas, miestai, traukiniai, pokalbiai, kinas, meile begaline; I'd go the whole wide world.
Dabar, jau kai zinau viska pasaulyje, nelabai turiu ka ir pasakyti, nes viskas atrodo taip paprasta.

Jus man pasakykite, kas cia?

Radau virtuves stalciuje prie sauksteliu.

Pusku pusku. II dalis

Pries lipant i vonia, pilna vandens, butina ispildyti viena salyga, antraip niekaip neilipsi i vonia, pilna vandens. Reikia vonia uzkimsti. Manote, as moku uzkimsti vonia? O ne, jus klystate. As nemoku uzkimsti vonios. Bet as to nesureiksminciau, jei maudytis noreciau tik as viena. Sureiksminciau ciaupus ir deginanti vandeni, bet su kamsciu kaip nors susitarciau, kartkartemis isprausdama ji atgal. Kai as piluosi vonia sau, atsuku ir salto vandens ciaupa. Anglai mat megsta jo prisipilti tik pries pat ikeldami koja.
Man atrodo, kad tai fizika, nes magija tai negali buti - nieko magisko as cia nematau. Jei esant voniai tusciai kamstis nebuna gerai ispraudziamas, veliau kad ir kiek maigytum vanduo ji pats isstumia. Oi oi kaip metaforiska.
Ir stai klupau prie vonios ant vieno kelio ir tempdama lateksine pirstine i virsu mikliai kisu ranka i vandeni, grusteliu kamsti, vanduo subega i pirstine ir pasokdama traukiu ranka lauk - jau apvire. "Ar viskas gerai?" - saukia bobute visai neskubedama nusirengineti. Taip taip. Taip, zinoma, atsakau as ir besikratydama bandau darkart. Suprantate, vandeniui isbegus as tureciau nuoga pikta sena moteriske, o naujo vandens prisiltu tik per valanda. Imu niuniuoti Endriu Loido Veberio "Alright", nes zinau viena - nervais vonios neuzkimsi. Kisu ranka dar karta. Dar karta pasoku, atsuku kriauklej salta vandeni ir pakisu galune - atrodo, kad kraujas, sukepes i plokstaini, tingiai nuslenka i plastakos sona. Bandau dar karta, kamstis, ispaustas i anga, iskart slerpteli atgal. Uzverciu akis ir eidama i savo kambari naujos pirstines prisiekiu sau, kad priejus prie blogo ziuredama visiems i isivaizduojamas akis drasiai pasakysiu, ka turiu pasakyti, - blet.
Grizdama uzsuku pas bobule - ar jums kuo nors padeti (tik nesakyk, kad taip, nes visas vanduo isbegs, kol susitarsim). Taip, sako ji. Man reikia to, to ir ano. Greitai paciumpu ta, ta ir ana - ar tinka? Ji gal dar pasvarstytu, bet sunku susisneket, kai manes nera kambary. Vienas, du, keturi, devyni - jis nepasiduoda. As irgi nepasiduodu. Ir niuniuoju "Alright", kad visi suprastu - ak, atsipalaidaves zmogus vaikstineja po vonios kambari.
"Is my water alright?" - isgirstu klausima. O taip, ateik ir megaukis. Uzsuku ciaupa, pridengdama nuo svetimu akiu desiniaja nukiutinu i savo kambari ir padedu save saziningai kovojusio zmogaus sedesena ant lovos. Imu laukti. Tyla. Niekas neklykia. Niekas, po perkunais, neina i vonia! Gerai, nieko nebegaliu padaryti. Po 5 minuciu (tik isivaizduokit, ka neklusnus vanduo gali per tiek laiko nuveikti) isgirstu zingsnius. Ji pasiryzo.
Dar turetu buti siek tiek vandens, galvoju, jei ka, gal putos pataisys reikala. "Oh god", - gridziu. Ar kas negerai, priesmirtiskai amteliu is kambario. "Cia pritaskyyyta!"
KA? Tu ka, LIPK I VONIA, moteriee!!! "Oh", - atsakiau.
Daugiau lyg ir nebeturiu ka pridurti. As gyva, bobute gyva, vonios dar neismetem.

Metamorfuoju

- Tai kaip tu cia jautiesi, ka manai apie si miesta?
- AAah. Tai... ... ... - visi tyli ir laukia, ka pasakysiu. Ikvepiau per daug oro atsakymui. Kodel tu klausineji tokiu baisiu dalyku? Kvept. - Ikvepianciai! - issoviau. Pokstauju mat.
Po pietu mane paleido pertraukon, ilgai nejau, nes dejausi norinti padeti sutvarkyti virtuve ir sudelioti viska i vietas. Is tikruju likau kalbetis pirma karta per 6 savaites - ne apie Johna Terry, ne apie Cheryl Cole ir kas ka pasake pirmadieni. Kaip tos pasaulio rinkos? Naujas budas gamtinems dujoms isgauti? Rusijos politika? Koki miesta tarp Londono Ir Cesterfildo patartum aplankyti? Muzikos ir literaturos festivaliai? Siaures Koreja? Foreign affairs, New Yorker? Kaip sekesi Meksikoje? Nafta? Jauciausi kaip maza mergaite gniauzanti suknytes krasteli - eikim pazaisti, ka.
Prisiminiau ir supratau, kaip nuosirdziai vaikai laukia sveciu, o kai jie atvaziuoja, nelabai zino ir ka sakyti, ir ka daryti. Taip pat supratau, kaip jauciasi senos mamos, laukdamos savo vaiku. Kaip jaudinasi, nors tarytum nera cia ko jaudintis. Bet isisega auskarus ir, kai pamato automobili, skubiai sukomis perbraukia plaukus. Buna laimingos tris valandas, skirtas pergyventi visas mamiskas emocijas - rupintis, aukleti, raminti, skatinti. O tada jie isvaziuoja ir trumpa akimirka, akimirksnio ilgio, atrodo, kad geriau isvis nebutu atvaziave.
Manau, noriu alternatyvaus knygyno-baro. Reikia nama nusipirkti. Ir baigti leidyba.

Akiu lasai, kiskuciai, bulves, hm.

Grazus sestadienio vakaras, as nuo 21.30 kiutau lovoje ir studijuoju senatvine silpnaprotyste bei akiu lasinima. Tikrai nezinau, kodel tai darau - speju, tam, kad buciau zmonijai dar reikalingesne. HH siuncia daug mokymu medziagos su klausimais, neprivaloma i juos atsakineti, taciau... ai, pasikartosiu, nezinau, kodel tai darau. Speju, tam, kad buciau zmonijai dar reikalingesne. Taip. Ir kad ramia sazine nusikratyciau keliu daiktu nuo lovos, nes ji jau kuris laikas primena sandeliuka. Toks amzius, o guliu su trim "Training matters", poezijos knyga (gerai jau, Chajamu), sasiuviniu, segtuvu, dviem zodynais, dviem tusinukais, plakatu su Bon Scottu ir Classic Rock zurnalu (akivaizdu, nusipelniau trupucio porno), plauku gumytem, dovanu maiseliu, kitokiu maiseliu ir penkiom pagalvem. Kaskart pries uzmiegant ir ryte atsikelus turiu viska perkrauti ant/nuo grindu. Ir vis tiek nakti randu koki siurpriza.
Jos sveikata prasteja, nepavadinciau saves nustebusia, nes lyg ir nepamirstu, kad jai liko keli kubiniai centimetrai plauciu, o ruko bent po 5 cigaretes per diena. Sakosi galinti bet kada sustoti, nes ir dabar ji valdanti padeti - kartais nori vienos cigaretes, kartais praleidzia diena nerukydama, nes neuzsimano. Todel gali drasiai rukyti kasdien. Aisku, tai tas pats, kas as sakyciau, kad galiu nevalgyti sokoladiniu kiskuciu pries miega, aisku, galiu, bet na tai kas, jau 8 suvalgiau.
Bet siuo metu tai nesvarbu. Daug svarbiau siuo metu yra bulves. Ilgai galvojau, ar cia manyje pakastas suo, ar jose. Butu tikrai nemalonu, tad tikiuosi - bulvese. Lietuvoje jos greiciau isverda nei Anglijoje, nieko negaliu padaryti. Bandziau skirtingas bulviu rusis, skirtingas plyteles, dangcius, puodus - siaip koks skirtumas, kokia plyta ar puodas, jei vanduo nenuslepiamai verda. Badau bulve sakute ir akimis patiket negaliu - tu ka, uzmigai?! Skirtumas - apie 10 minuciu. Visaip galvojau - vienaip, antraip, bet turbut teks pripazinti, kad pasaulyje vyksta dalyku, kuriu negaliu paaiskinti.
Labai gaila, kad niekaip nesugalvoju temos sios dienos irasui, bet paskutinis dalykas, kuri noriu pamineti, irgi zadina pagarba nepaaiskinamai visatai. Juk kazkas ne taip, jei zmogus per valanda gryname ore isgyvena visas zinomas emocijas ir net ziuredamas i paprasciausia giedra dangu nuosirdziai mato ir zavisi dailininko, greiciausiai prancuzo, kurusio apie 1930 metus, darbu. Panasiai svarsciau, kai man bepjaustant arbuza buves bendradarbis (buvusi arbuza) pastebejo, kad kvepia arbuziniais kvepalais. Vadinasi, arba zmogus negali gyventi be ispudziu, arba negali patirti ispudziu be pasninko. Arba tai net ne arba.
Kita vertus, giedras dangus siose vietovese tikrai ne Balzako ir ne Zemaites rankai.
Zodziu, viskas, ka suprantu, - tai kiskuciai. Bet ir gerai. Geriau kiskutis rankoje, nei silpnaprotyste girioje.
Nelabai skanus, daugiau ju Justei nepirksiu.

Puiki diena bananzuvems vaikytis

Puiki ir turininga diena. Moters diena. Nuo 8 iki 10 ryto tvarkiau, ploviau, lyginau, patiekinejau maista ir vandeni. Ir arbata. 10 issigandau, kad dar tik 10, o as jau tarsi ir nuveikiau dienos darbus. Ir ka gi veikti iki pietu. Tad musiau dinderi gera pusvalandi, musiau, tusijau, kol nuejau skusti bulviu. Patiekiau pietus. Prisiminiau, kad tarsi ne viska nuveikiau. Tada gramdziau, valiau, ploviau ir skalbiau, krapstinejau tokias skalbimo masinos vietas, kad dabar nors i kina pakviesk.
Ir tada ejau begioti. Pirma isejau, o tada begau. Nepaisant keliu kalvu, buvo puiku, jauciausi jauna, stipri, neturinti kvepavimo problemu. Pirmas 15 minuciu. Antras 15 minuciu teko garsintis Rage Against the Machine ir nukelti kepure pries Rogeri Deana uz ta nuostabiai zydra dangu. Trecias 15 minuciu skyriau apmastymams.
Su jauduliu laukiu, ka dar si diena man atnes. Pries akis - visas pusvalandis pertraukos, net nezinau, kaip cia ji isnaudojus. Gal numigsiu. Su svente visas!

Neapleidzia jausmas, kad snekame apie nieka, kad tik aplinkybes vercia mus ieskoti aukso krislu sioje kasdienybeje ir juos apziurineti dirbtineje sviesoje, kad kiekvienas filosofiskai skambantis grudas tera ilgos vienatves ir rezistencijos derlius. Viena diena imi ir nustembi, kad plaukai nutiso - ir niekaip negali patiketi, kad gyvenimas stai eina ir net kunas turi savo eities linija ir niekas, sese, nuo taves nepriklauso. Plaukai auga, imi atsibusti anksciau, imi pritaikyti angliska akcenta kai kurioms frazems ir zodziams, susirandi nauja megstamiausia vaisiu ir bandai protingai klykti i popieriu kaip i kasete ir nieko neisiraso. Susigalvoji po nauja gyvenimo vizija kiekviena diena, pagrindi jos atejima kuo rimciausiais isvedziojimais ir labai nori tiketi, kad praeis si diena ir sutiksi ryta su garsia muzika ir sokio zingsiniu parlingavus is artimiausios kepykleles balkone tepsi sviesta ir agrastu dzema ant baguette riekiu, sypsosies praeiviams, jei matysi juos per savo laikrascio puslapius.
Viena diena as rasysiu knyga ir i absurdiskas aplinkybes isprausiu mazaskaitiska heroje, gyva zmogu i postniekadistiska sali, ir man labai pravers nyksmo pazinimas (labai tikiuosi, kad ta diena nebebus tokio zanro, kaip moteru autoriu romanai).
Manau, Chajamas turi ka apie tai pasakyti.

Dzamisido taure rast as dienanakt svajojau,
Skersai ir isilgai pasauli isklajojau,
Ir stai ismincius man pasake, jog taure
Yra manoj sirdy, ir veltui tiek ieskojau.

Po to, kai parasysiu knyga ir suprasiu, kad niekas nuo to nepasikeite, cituosiu va ka:

Jaunysteje maniau, kad jau visas slaptis
Istyriau ir zinau. Kaip klydo man sirdis!
Ir sako protas: "Tu nesuvokei nicnieko,
Tuscia ir be prasmes visa tavo butis."

:)
Bet juk kazkas lieka. Bet lieka. Jei pats lieki.
Ir dar bet pabandykit ilgam atsiriboti nuo bet kokios stimuliacijos ir kurkit. Ir tada as jusu paklausiu, kas naujo ir kodel nieko nerasot:)

Darbus pasiliksiu nakciai

O dabar pasisnekam. Airiai pralose brazilams, o as radau uztvanka. Nuotraukos nedesiu, nes man tiesiog nejauku fotografuoti gamtos vaizdus su mobiliuoju ir deti i tinklarasti, akivaizdu, zemiau nusiristi virtualioje erdveje galima tik emus mobiliuoju fotografuoti save.
Ar lietuviskas bruozas yra svarstyti, bandyti ir tikrinti pries pasirenkant draugus? Skaiciau vengres laiska ir ji taip mane pralinksmino, kad pakiknojus atsidusau "myliu as ja". Ir tada stop - ka? Ka tu cia pasakei dabar? Taip nesnekama. Pirma turi bendrauti su zmogum bent puse metu, tada kartu pakeliauti, tada tureti kokiu nors bendru reikalu ir jei viskas gerai - sutikti, kad turi visai gera drauga. Tada turi praeiti dar puse metu, o gal net metai, nes vis tiek negali buti tikras, draugyste tai ir meile ar tik palankios aplinkybes. Jeigu zmogus dar ir bernas, viskas dar sudetingiau. Ar mes jau geriausi draugai? Mums dar reikia laiko. Mylesiu tave pavasari. O gal po puses metu. Geriau kartu apsigyvenkim, tada pazinsim vienas kita geriau ir suzinosim, ar tai tikra. Ka jauti - ne, tu nesakyk, as saves klausiu.
Kas ismoke viso sito? Kvailute Tutute. Niekada taip nebegyvensiu. Ka noresiu, ta ir mylesiu. Kartais - is pirmo zvilgsnio.

Manau, rytoj istrinsiu sita teksta;D
Dossie nezinojo, kad as vakar visa diena svenciau pavasari. Pasirodo, jai pavasaris prasideda kovo 21. Svenciu pavasari prie upes, uztvankos, anciu, pievoje, tuoj nebeturesiu jokiu nedegintinu batu.

Jei sugrizo zemen pavasaris...

... tai ir gerai.

Radau upe! Is pradziu radau vieta, kur paaugliai geria, ir sirdis pasake, kad esu teisingam kely, bet paaugliai per kvaili gerti geresnej vietoj - vadinasi, reikia eiti misku siek tiek i prieki ir rasiu kur kas idomesniu vaizdu. Ir radau upe, na ne Temze tai, tai, ka radau, labiau primine ispilta asoti vandens. Bet pameslinejau palei srove tolyn ir netrukus vandens kiekis prilygo kibiro turiui, o veliau tai tapo kuo puikiausiu upeliuku.

Siaip labai dziaugiuosi, kad cia yra paaugliu - maciau tik kelis, bet miske yra irodymu, kad ju miestely tikrai gyvenama. Gerai neapsvarsciau sios minties, bet beziurinejant grafitus ant medziu toptelejo, kad kartais paaugliai buna tokie kvaili, kad gal net protingesni uz visus suaugelius. Gerai pagalvojus, greiciausiai ne;D Vis tiek labai dziaugiuosi, kad ju yra, sukuria atsvara paciam miestui.

7 savaites

Sakiau, kad jei rukyciau, tai butu puikiausias metas parukyti, gavus nauja gyvenimo pasiulyma. Neatskleisiu koki, nes as labai nemegstu viesumo. Taigi isejau i lauka, nes kaip tik tesesi mano pertrauka ir siaip ar taip buciau ejus. Ejau ir, kaip daznai pasitaiko, galvojau, zodziu, dariau du darbus vienu metu, kaip kad tik moterys moka.
Sudariau pokyciu sarasa.
> Galiu nuskusti vyro veida (moters, manau, irgi galiu)
> Galiu nugabenti alpstanti zmogu i lova ir tuo paciu metu ji aprengti
> Galiu anksti atsikelti
> Is gryno pasiputimo galiu pasakyti ka nors esperanto kalba. Ridetu:)
> Maziau gincijuos
> Negaliu priprasti prie eismo, bet ankstesni suvokima, kaip turi atrodyti automobiliai ir kuriomis kryptimis is kur jie vaziuoja, jau beveik pavyko istrinti. Dabar manau, kad automobiliai gali atrodyti bet kaip ir jie vazineja be jokios tvarkos.
> Ismokau kepti/virti/troskinti vista ir kazkoki ten mesos gabala
> Ir susidariau ispudi, kad anglams ne tiek svarbu, ka valgo, kiek is kokios lekstes ir is kurio puodo maistas pakliuvo i lekste
> Galiu priplikyti pilna puoda kremo
> 8 ryte geriu arbata su pienu (nera taip blogai, kaip atrodo, - kava geriu puse 10)
> Sypsausi kiekvienam sutiktajam gatveje, kartais net pasakau "Areyoualright?", bet tik jau siek tiek pazistamiems zmonems. Kartais sitai pasakau service user'ei (supraskit, bobutei), bet ji reaguoja kaip lietuve.
> Atradau save kaip gerokai svelnesni, kantresni ir geranoriskesni zmogu nei maniau
> Ir vis tik nualpau du kartus pirma darbo ryta vien nuo minties, kad tai mano darbas;D

Atejo metas pasiklausyti Sex Pistols. 7 savaites Anglijoje, what do you know.

Spalvu terapija

Dancing with myself

Crisis for a child

Kiek mums metu buvo, kai pries miega pristatem zvakiu ir klausemes "Jezaus Kristaus Superzvaigzdes" kol uzmigom, issijunge magnetofonas, sudege ir prilipo prie kilimo zvakes? Bendras vidurkis turbut 11.
Labai grazu yra The last supper, Hosanna, What's the buzz ir kaip Judas numire.
As irgi nezinau, kaip myleti sita gyvenima. Tai reiskia kassavaitine krize, nuo siol taip ir gyvensiu. Treciadieniais-ketvirtadieniais man krize, oficialiai. Kitom dienom as begiosiu, mokysiuos, skaitysiu spauda... daugiau pramogu lyg ir nematau.
Bet viena ketvirtadieni as isvaziuosiu i Australija.

Pusku pusku

Galvojau nekalbeti apie buitiska buiti, bet kai as matau neteisybe, as negaliu tyleti.
Vonios be dusu. Kodel?! Ar tai ilgaamzio plano "Sekmadienis - diena nusiplukti prie plytos" preliudas? Sakau preliudas, nes zinau toki zodi, ir mano santykiai su vonia buvo intensyviausi penktadienio vakara, o tai yra pries sekmadieni. Galvojau nekalbesiu, tebunie, kankinkit budeliai, bet ka tik pastebejau ant mano puikios blauzdos kraupia beda, kuri mane istiko - taip, penktadienio vakara angliskoje vonioje. Pastebejau tik dabar, vis tik mano pasaukimas yra rupintis kitais, tik ne savimi, bet melyne su dviem akutem tarsi vampyro iskasta matyti kaip diena.
As nesuprantu, maza to, kad ciaupu yra dvigubai per daug kiekvienoje kriaukleje, tai dar reikia issidirbineti. Ne, kam mums dusas, juk vonioje galima nardyti. 7 kulversciai ir plaukai issiskalauja. Jau maniausi ivaldziusi vandens aerobikos technika - matote, as jau ir pries tai esu praususis vonioje, - ir stai nuo lentynos tiesiai i mane lekia pasiutusi kriaukle, isivaizduoja, kad cia vandenynas. Tai ir buvo tai. Issitraukiau senole is kojos ir nepaisydama saves emiau galvoti, kur ja cia ir ant kurio sono paguldyti, kad atrodytu, lyg nieko nebutu atsitike - zinojau, kad bobute nieku gyvu nepatikes, kad kriaukle pirma pradejo. Is pasimetimo jau ieskojau mintyse visa para dirbancio kriaukliu guldymo eksperto telefono, bet staiga pati isvedziau teorema, lygti ir pagal sinusoide ivedziau jaja tarp kitu begal reikalingu daiktu vonioje - tusciu stikliniu buteliuku, mazesniu kriaukliu, stikliniu buteliuku ir kriaukliu.
Kita ryta pakilau sklidina kuo nuosirdziausio meilumo, budingo toki kilnu darba dirbantiems zmonems. Bet Dossie pakilo asaru pilnomis akimis. Kazka snopavo is serijos "geriau iskart man virve pakabink", po to, ka tu padarei vakar. Sakau, ee, ka turite galvoje (tyla) ee kad maudziausi? "Taip! - susunka Dossie. - Nepranesus is anksto! Ir DAR as girdejau BANG!" (...) "As miegojau tik dvi valandas", - vebleno ji. "Aaar..del to, kad as maudziausi nepranesus is anksto? ... Po to...nuo tos minties uzmigt negalejot?" - tikslinausi. "Taip, - nusibrauke asara. - Negalima sitaip elgtis."
Nenoriu kalbeti apie buiti ir juolab remontus, bet galvoju, gal tos vonios isvis ten nereikia...

Nudiena

Siaip as gana uzsiemes zmogus. Kelias savaites atideliojau "zaliosios papkes" klausimyno pildyma, mat labai dirbau, tad dabar, kai liko kelios dienos atsakyti i visus klausimus, pasiziurejau, kaip gi jie atrodo. Klausimai kaip klausimai, visus atsakymus galima rasti duotoj medziagoj, bet puslapiu kiekis kaip bakalauro darbo.
Tai siuo metu as jauciuosi kaip jauna namu seimininke, studijuojanti vakariniame, tik mano nesantuokinis vaikas labai senas ir daug burba.
Beje, po truputi mokausi esperanto kalbos. Manau, man labai pravers gyvenime.

Gyvenviete

Vis dar uzsispyrusiai teigiu, kad tai slykstus miestas, bet nufotkinau ji su mobiliaku.

Broliai rumunai

Buvau labai sunerimus, kur dingo Rumunija. Nieko apie ja negirdeti jau visa amzinybe.
Bet isgirdau. Atvaziavo rumunai zaisti futbolo su anglais ir Face Control ju neileido i naktini kluba. Zodziu, jiems nieko neatsitiko.

Triumfo valanda

Jauciau, kad laimejau pries visa sistema. Emiau garseti kaime kaip puiki vireja, Lietuvoje man taip turbut niekad nebutu nutike, nes ten niekas nesistebi, kad kas nors gali gaminti sriubas ir salotas, o ne pirkti jau pagamintas. Taigi sriubom ir salotom galiu pasigirti tik truputi - siaip ar taip reikia tureti galvoje, kad Dossie nevalgo puses darzoviu, nevartoja druskos, pipiru, baziliko, tad reikia pasukti galva, kaip ta maista pagaminti skanu. Bet siandien prasisukus virtuvej surengiau tikra mesiska puota, ir tai gana idomu - gaminti maista, kurio skonio net neisivaizduoju. Ir man labai pavyko, spalvos buvo grazios ir derejo tarpusavy:) Ir Dossie visoms kaimynems isvardino visus "lovely" patiekalus, kuriuos jai gaminu, kaimyne Tracy nori receptu ir patarimu, kita kaimyne kiurkso kasdien per pietu meta svetainej, bet Dossie man neleidzia jai nieko siulyti, nes tada ji niekada neiseis. Uz tai noriu nusijuokti giminaiciams i veidus - CHA CHA CHA, zinau, kad nieko panasaus is manes nesitikejot;D
Kai pergalingai sutvarkiau virtuve, as, makiazas ir oranzine suknele isejom i pasta nusifotografuoti, kad galeciau pasigaminti viena is dokumentu. Uzsimeciau Oasis ant ausu ir visi trys per valanda sutikti zmones sypsojosi ir zinojo, kad cia eina rokenrolo zvaigzde. Supratau, kaip reikia cia gyventi, kad nustociau ieskoti gelezinkelio begiu pailsinti galva. Nepasakysiu, kaip butent, bet tai susije su pasiklydusio proto suturejimu, egzistenciniu minciu kratymusi - paprastai tariant, nereikia mastyti apie tai, kad tobuleju srityje, kuri man is principo visiskai neidomi. Reikia susitelkti i esama buti, laukti pavasario, kai tik geriau pazinsiu kelius, pradeti begioti, susitvarkyti dokumentus, ismokti egoistiskiau isnaudoti diena, kad savo reikalu neatideciau nakciai - juk keliuos vienaip ar kitaip apie 7-ias. Zodziu, buti. Visi sia tiesa zino is zurnalu ir draugu, skaitanciu zurnalus, bet praktiskai - nelengva tai. Bet ir sia tiesa visi zino.
Pagerejimas buvo uzvakar, kai, matyt, pazadinta is labai gilios meditacijos pries televizoriu, atradau save neriancia salika kazkokiam Anglijos kaime, kurio buvimo vietos net zemelapy dar nepatikrinau, salia senos moters, kurios gerai net nepazistu, ir ziurincia seriala kaip ir kiekviena vakara ir vis dar neisimenancia nei vieno veikejo, tada pagalvojau kazka apie leidyba ir universiteta ir taip juokinga pasidare, kad emiau sau viena kvatoti tame kokciame zalsvos spalvos fotelyje. Sugrizo nesveikas lietuviskas humoro jausmas, ir dabar jau gerai.
Paste nebefotografuoja zmoniu, tad reikes vaziuoti i koki nors kita miesta vien del fotkes. Nusipirkau pyrageliu ir su labai nusivylusiu makiazu ir suknele atkulniavom namo. Tai negi dabar praustis reik.

Reklama

If you've been looking to put funeral arrangements in place but don't know where to start, then Simple Choice Funerals could be the answer.
Visus su sventem;D

Dig Lazarus, dig

... galvojau sau, sukdama i kaire identisku gatviu labirinte. Miestelis - ne Londonas. Ir vis tik reikia sugalvoti sistema, ismokti keliu gatviu pavadinimus ir gal pasiziureti i zemelapi, nes jei ryt dvieju valandu pertrauka praleisiu greitai eidama, galiu neberasti kelio atgal:) siandien sukau daugmaz vien i kaire, bet ir tai atgal eidama nemaciau jokiu skiriamuju bruozu, patvirtinanciu mano buvimo vieta. Net uzuolaidos vienodos. Nepasimesti padejo tik atrasta parduotuvele kaip atskaitos taskas ir kakutis ant saligatvio.
Einu gi sau ir galvoju. Bandau negalvoti, kad jauciuosi kaip namu seimininke (housewife) kitos namu seimininkes valdose. Ir siukstu neprisiminti, kaip ji kone su asaromis baisejosi, kodel koses i lekste idejau su sakute, o ne su saukstu. Ir kaip eme cypti, kai jai sviesa vonioj ijungiau. Ne, einu ir negalvoju apie tai;D Galvoju, kad lyg ir ne daug laiko praleisdavau namuose. Ir kad maniau, kad Londone truputi pavargsiu nuo tempo ir nejimo miegoti, todel cia dziaugsiuos ramybe ir grynu oru. Tai pirmoji dziaugsmo banga atslugo, kai issimiegojau, pavalgiau ir geriau pazinau bobute, o kada bus tikrasis atoslugis - gal po pirmos algos?:)
Bandau isivaizduoti save cia tris menesius. EEe, nuu.. hm.

Kaip as ejau i Hyde parka

Jau beveik moku viena pati pereiti gatve. Lietuvoje as labiau jauciau, kaip reikia elgtis keliuose, nei zinojau, o dabar as nelabai ir jauciu, ir zinau. Zinau viena - zmones nevaiksto kaire puse. Nezinau kodel, gal del to, kad cia nera anglu.
Ir masinos kartais sustoja praleisti per gatve, net jeigu aplinka net neprimena perejos. Del to kaskart artedama prie gatves planuoju, ka darysiu: sustosiu, paziuresiu i... desine, taip, desine. Visai lengva, einu, einu, stai gatve, dabar dirst i desine - o VIESPATIE, is kur cia tos masinos geriaugrisiunamo?! Bet svarbiausia visada eiti tiesiai, niekada neiti atgal ir i sona, todel as nepasiduodu. Ziuriu i desine ir einu per gatve. Tada reikia labai greitai persiorientuoti ir pasiziureti i kaire, nes anglai kartais vaziuoja ir is kaires. Galiausiai nutariu pereiti i zingine ir i kaire bei desine dekodama automobiliu vairuotoju keleiviams, pasiekiu saugu saligatvi.
Bet siandien procesas patobulejo, nes as ejau i Hyde parka. Paskaiciavau, kad pesciomis vienu labai aiskiu keliu parka pasieksiu per 40 minuciu (mhm, zmogaus ejimo greitis, mano ejimo greitis, 1 cm zemelapyje - 250 m ir t.t.). Ir kadangi as labai gerai suprantu zemelapius ir apskritai miestus, syki dirstelejau zemelapin ir isejau.
Po 30 minuciu pamaciau gluminanciai grazu juoduka ir nutariau pasitikslinti kelia. Juodukas nusibrauke asara ir paaiskino, kad man reikia sukti stai ten - i Fulham road ir tada ilgai ilgai eiti. Tada as nusibraukiau asara, nes as Fulham road ir ejau. Zodziu, nusibodo pletotis, supraskit, ne i ta puse nusukau isejus is namu;D
Ir turejau tik pusantros valandos pertrauka. Teko grizti namo ir isgelbeti bobules gyvybe.
O Hyde parka nuo siol vadinsiu Hide parku. Gal ryt ji pasieksiu, nes po siandienos ismeginimu gatves man nebaisu. Gal net per autobana pereiciau.

Vengre, turinti tris diplomus, 4 metus dainavusi su dziazo grupe ir piesusi multikus, dirbusi vadovaujama darba Vengrijoje, jauciasi daug laimingesne Anglijoje valydama tualetus. Cia ji gali sypsotis - tiesiogine prasme, o namie negali. Ten nepriimta.
Po poros dienu ji vaziuos i savo pirma "Live in" darbo vieta, as vaziuosiu i Chesterfieldo apylinkes (vel pamirsau kur), tai buvo viena is priezasciu, kodel nutareme mano nedideles virtuves ploto lovoje paziureti "Grazuole ir babaisa". Kadangi Ana yra profesionali multiku pieseja ir "Beauty and the Beast" yra jos megstamiausias, galiu dar tvirciau teigti, kad GERAS tai multikas, beje, ji kuriant buvo pirma karta istorijoje animacijoje panaudoti 3D elementai:) Taigi lietuve ir vengre, besisnekuciuodamos angliskai, ziurejo filma rusu kalba (ir joms tikrai ryte nereikejo "Ibumetino"). Tuose civilizacijos pakrasciuose, kuriu link vaziuosim, pavasaris turetu atsiskleisti visomis spalvomis ir kvapais. Bet tai buvo viena is paskutiniu galimybiu socializuotis. Ir vis tik darbas "Live in" cigoniskesnis, nei gali pasirodyti is sono.

Apie ratukus ir simpatijas

Kai busite ministrai ir partiju nariai (tpfu tpfu tpfu), sutvarkykite gatves. Neuztenka, kad slaugai siaip nesuvokia invalido vezimelio ribu bei pralandumo ir vis bando vezamojo dantu stipruma trinkteledami ratus i kokia negamtine kliuti (gamtines britai susirenka), bet dar saligatviai kur bevaziuotum kilnojasi ir pradurineja padangas. Neigaliuju vezimeliai turi padangas. Net nepastebetum, jei neprakiurtu.
Mano neigalioji, mirstanti nuo rukymo (plauciai isnykti turetu po puses metu), ka tik isejo i kiema parukyti. Danguje visiska betvarke, sunims, ir taip nelabai protingiems, stogas ciuozia. O ji sau ruko lietuje ir smaikstauja, tarsi galetu pati uzsiristi batus.
Ah, gera mano Dossie. O is sunu labiau megstu Gwiny, ji paprastesne, bet man nuspejami gyvunai labiau patinka nei... Barkeley (pasitikslinciau jo vardo rasyba, bet reikia paziureti i pakabuka ant jo kaklo, tai ne dabar, gal kita savaite).

Pradzia

Renkuosi srifta, spalvas, bet daug pastangu nedesiu. Sapnavau, kad dirbu laikrastyje ir gana laisvai bendrauju esperanto kalba. Gal cia del tu bulvyciu, burgerio ir puses pyrago it nightcap'o.
Dossy apsimeta miegancia, tad nejudinsiu dar 10 minuciu. Veliau zadejom eiti apsipirkti, tai reiskia, kad valgysime nesveika maista ir rukysime uz kampo. Dossy issirinks vieta supesti cigaretei, as uzblokuosiu jos invalido vezimelio ratukus, atsistosiu ne pavejui ir kalbesiu su ja nutaisius mina "as tau nepritariu, bet neturiu jegu priestarauti".
Tada ji pasakys, kad jauciasi naujai gimusi ir grisime namo, siaip jau labai gerai praleidusios laika. Aisku, as galiu pamirsti uzblokuoti ratukus arba mus ir be mano pagalbos gali partrenkti psichas prie Chelsea stadiono ir visiskai sugadinti nuotaika. Tai tokios tokeles, nebijokit, pizamas jau islyginau, valgomojo kilima issiurbiau, svarstau, ijungti indaplove dabar ar veliau:)