Pokytis. Pokyčio pradžia

Tuoj bus baigta su tututėm, tuoj prasidės
tokeles.blogspot.com.

Dar neprasidėjo, bet jeigu užmestumėte jį akį, pamatytumėte, kad beveik.
Jis niekuo nesiskirs nuo tututės, tiesiog vadinsis orėliau ir nusimes akivaizdžiai matomą praeities naštą ir susikurs naują.

Ekstremaliai ir ekskremaliai pasibaigti

Šią savaitę galima pavadinti poprasčių bajeriukų apie pasaulio pabaigą savaite. Aš prie juokelių lavinos neprisidėsiu, verčiau papasakosiu apie tikrąją baisiąją pabaigą, tokią, kokia ji galėjo nutikti, ir tokią, kokia nutiko arba tiksliau - nenutiko.
Mano gyvenime nutiko trys įsimenantys dalykai. Vieną sykį man teko perlipti namą, kitą sykį iškritau iš mašinos su tortu rankose, o štai vakar išspyriau duris.
Skamba linksmai, ar ne? Gal ir taip, jei kalbėsime apie namą ir tortą - jie liko sveikutėliai, o durys - anaiptol.

Kepu varškėčius. Kepu, ir laisvesnę akimirką turėdama, sumanau užsukti į tą kambarėlį su širdele. O kai sumanau iš jo išeiti, sugenda spyna ir durys nebeatsidaro.
"Hahaha", - nelinksmai pasakau žiūrėdama į baltą durų dažą. Kitą akimirką užšoku ant durų rankenos ir imu pasiutusiai ją klebenti. Po akimirkos dar pasiučiau - spyną. Prisimenu svarbų dalyką. Panika - nei šis nei tas, per ją ir Titanikas turbūt nuskendo.
Todėl suimu pirščiukais spynos sukaliuką ir sukinėju labai švelniai, pamanytum - su meile. Sukinėju, sukinėju, vėl užpuolu rankeną, pašokinėju vietoje. Vis garsiau čirškia varškėčiai. Sakyti, kad susimąstau apie galimus padarinius - pvz., sudegusią keptuvę, pajuodusį garų surinkiklį, netikslu, nes galvoju tik apie kankinančią mirtį ir tai, kaip mane tualete randa pajuodusią, prisidengusią chalato nuotrupomis.
Prisimenu vaikystėje matytus filmus ir trenkiuosi pečiu į duris. Nepadeda nei man, nei niekam. Tada prisimenu, kad reikia reikšmingai liepti visiems pasitraukti nuo durų ir labai smarkiai spirti. Spiriu. Atrandu, kad spyris (na tai kas, kad paskutinįkart spyrių technika naudojausi prieš 19 metų) yra gerokai veiksmingesnis negu durų tvatijimas petimi.  Nieko nepasidaro, bet garsas gerokai reikšmingesnis.
Varškėčiai šnypščia, tuoj sprogs.

O dabar galima pagalvoti apie pabaigą, kuri neatsitiko, bet galėjo atsitikti kitam žmogui. Žmogui, kuriam neteko lipti per namą arba kristi su saldžiu kepiniu rankose. Žmogui, paslydusiam ant nevalytų laiptų ir išsisukusiam čiurną. Galima pagalvoti, bet kažin ar ką sugalvosi. Jeigu jis gyventų vienas, jo niekada niekas neišlaisvintų, nebent prasidėtų tikras gaisras. O gal gaisras neprasidėtų, tik prirūktų namai. Prirūktų, o žmogus, nuvargęs nuo dūmų, alkio (varškėčius juk kepa ne be reikalo) ir klaustrofobijos, numirtų, sukniubęs prie klozeto. Su chalatu. Ir neplautais plaukais. Taip ir atsitiktų.

Bet pabaiga, kuri išties atsitiko, buvo laiminga, tik ne linksma. Po kokių 10 minučių intensyvaus spardymo išspyriau  tas prakeiktas duris, atšoko stakta, nulūžo spyna, išlūžo medienos gabalas, ištryško dėkingumo ašara. Pasigaminau angliukų.

Būkite atsargūs, mielieji, ir niekada neikite į kambarėlį su širdute, kai ką nors kepate. Gražių švenčių.  

Apie dvasią ir nedvasią

Noriu papasakoti apie Vilniaus senamiesčio Kalėdų dvasią ir nedvasią.
Pirma apie dvasią.
Jeigu eini pėsčiomis į darbą, jeigu gyveni Užupyje, - tai labai gerai. Gerai, nes:
1. gali eiti pro Dailės akademiją. Pati akademija, žinia, niekuo neypatinga, tačiau šalia jos justi Kalėdų dvasia, gali patikėti jaunuoju talentu ir Lietuvos ateitimi. Jaunuoliai valo medinį taką, nutiestą per kiemą iki balto ilgo namo, visuomenėje nepagarbiai vadinamo (tikrai ne baraku, o kažkaip kitaip; kaip tikra sandūrinės kartos atstovė, nemoku pusės populiariojo suaugusiųjų žargono). Vienas dalykas - medinis takas - kažkieno sąmoningumo ir darbštumo įrodymas, jo ten tikrai reikėjo, nes žemė prie negarbaus namo - nuolat pažliugusi. Antras dalykas - jaunuoliai irgi panašūs į tokius, kurie ne už 10 Lt tą taką valo, o dėl taurių paskatų (neslėpsiu, aš valyčiau už 10 Lt).
Kieme, o iš pažiūros - sniege, sustatytos rausvai baltos "palangiškės" persirenginėjimo būdelės. Gal ir nereikėtų šito pranešti, verčiau jas aptikti pačiam, juk nuostaba - vis rečiau aplankantis jausmas... Kita vertus, žavios būdelės ten stovi jau kuris laikas, turbūt ir persirengti kas nors jose spėjo.
Taigi, ten slypi Kalėdų dvasia.

2. Jeigu ties šia vieta dar nesiliovėte skaityti "Apie dvasią ir nedvasią", galime drauge keliauti iki kitos dvasingos vietos. Norite tikėkite, norite - ne, bet tai katedra.
Vėlgi - pati katedra savaime neypatinga (neturiu nieko prieš Stuoką Gucevičių, asmeniškai - ir prieš Koršunovą, bet Marcinkevičius man nelabai). Ar dažnai einate Gedimino kalno papėdės parku prie Katedros aikštės? Atsakysiu už jus - ne, nes kelionės jis visai nepagreitina, ir atrodytų - nėra ko juo eiti (nei tai parkas, nei tai kelias, nei jūrų kiaulytė). Bet žiemą nesi vienintelis čia suglumęs, - prieš tave einantis žmogus irgi nežino kur bestis iš netikėto gražumo ir puola apsnigusias šakas fotografuoti mobiliuoju. Negali jo kaltinti, prieš Kalėdas visi vaiktelėjame.

3. Kalbant apie vaikus - ar esate matę juos bėgančius paskui važiuojančius automobilius? Jeigu esate, vadinasi, jūs senas. Aš esu mačiusi, tačiau pati niekad nebėgau (esu iš tų, kurie sėkmingiau bėga ilgas distancijas, taigi man netinka pati koncepcija). Įtariu, bėgimas reiškia džiaugsmą, polėkį...
Eidama Katedros aikšte pamačiau Kalėdinį traukinuką. Jei atvirai, šį maršrutą pasirinkau kaip tik dėl jo. Žinojau, kad 8.15 jis turėtų dardėti pro šalį, ne tik šiaip sau žinojau, o apie parą mąsčiau ir svajojau apie tai.
Kai žybsintis ryškiaspalvis traukinukas išsuko iš baltutėlės Pilies gatvės, netekau žado, stryktelėjau ir pabėgėjau porą žingsnių į priekį.
Tada susigėdau, sustojau ir apsidairiau, ar niekas nepastebėjo. Pasitikrinau, ar tikrai neturiu 4 Lt (tiek kainuoja pasivėžinimas). Tikrai neturėjau. Turėjau litą. Jei tai būtų baras, ką nors už tokią sumą gal ir pavyktų sulygti, tačiau kaip į tai pažiūrės Kalėdų vairuotojai ir elfai, nežinojau.
Kaip ant sparnų lėkiau į darbą, šypsodamasi į kairę ir dešinę, ir į priekį, pakeliui nusipirkau kavos "Coffee Inn'e", ir buvau maloniai bei greitai aptarnauta. Dažniau šioje įstaigoje besilankantieji turėtų suprasti, kad tai įvykis, vertas atskiro paminėjimo*.

Apie nedvasią
Vakare, salančia širdimi, įpuoliau į gretimą parduotuvę, kad pasismulkinčiau pinigų ir nebereikėtų tverti "neturiu 4 Lt, turiu litą" problemos. Nuskubėjau prie Seimo. Išgąstingai ieškojau stotelės, baimindamasi praleisti traukinuką.
Kaip švyturys mirgėdamas, jis išsuko į Gedimino prospektą. Iškėliau ranką (senas įprotis), traukinukas sustojo.
Atsidarėme mielas jojo dureles. Iššoko elfas ir surinko iš mūsų po 4 Lt. Dureles užsidarėme.
O tada pasijutome kaip autobuse (gal dėl to, kad tai ir yra autobusas, tik kad sudurtas iš kelių vagonų), užgrojo "Pūko" ar tai "Lietaus" muzika - Starošaitė su tekstais "kūriau rankos rašymo greičiu", žymi daina "Ajaja kukudžiambo ajajaee" ir kitos baisybės, ėmė tarpusavyje diskutuoti priešais sėdintis maumai, jų negirdėti negalėjai, o praeivių veidai už lango - išskyrus poros vaikų - atrodė taip arti ir taip nesužavėti.
Staiga užgriuvo tuštybės, beprasmybės ir klaikaus banalumo nuotaika - tarsi per Gedimino prospektą negalėtum eiti pėsčias. Ne, man geriau sumokėti 4 Lt ir su keista chebryte pasėdėti žibančiame pustuščiame autobuse.
Išlipę prie Rotušės nusprendėme niekam apie tai nepasakoti.



*Važiuojantiems į darbą automobiliu arba iš principo nesilankantiems "Coffee Inn" įspūdžiui susidaryti turėtų patekti pavyzdinio kavinės darbuotojo klausimo: "Neturite centų, ar tingit ieškot?"

Kai sugenda ausinukas. I dalis

Jau kuris laikas neturiu ausinuko. Parašiau - "kai sugenda", bet kūdikiui aišku, kad aš jį tiesiog pamečiau. Jį, įsigytą po darbo mėnesio skambučių kompanijoje, kai 6 val. per dieną sukdavau žmonėms ir sakydavau: "Laba diena, ar su ponia... Austryte kalbu? Labai malonu, mano vardas Marta, skambinu Jums iš banko "Snoras". Norėjau Jūsų paklausti, ar jau spėjote aktyvuoti naująją "Maximos" kortelę? Ne? Matote, Jūsų turima "Saulutės" kortelė nuo sausio 1-os nebegalios, tad nebegalėsite naudotis nuolaidomis. Labai rekomenduoju naująją aktyvuotis kuo greičiau, kol prie "Snoro" bankiukų dar nesusidarė eilės. Taip, Jums tiesiog reikia nueiti į "Snoro" bankiuką su kortele ir Jūsų asmens dokumentu... Taip, neprivalote imti kredito. Taip, 14.99% palūkanos. Mtaip. Sakykite - nenoriu kredito, noriu tik aktyvuoti kortelę. Sakote, pirkote siurblį? Na, žodžiu, ir Jums tiesiog aktyvuos tą kortelę ir galėsite... Ne, aš už tai gausiu tik 40 ct."
Žodžiu, ausinukas sugedo. Ir aš jį tada pamečiau. Jis nebuvo labai geras ar brangus ausinukas.
Tačiau šis praradimas, kaip ir visi praradimai gyvenime, parodė, kad galima šokti per langą, jei uždarytos durys, kitaip tariant - atradau daugiau nei tikėjausi.
Pradėjau girdėti pokalbius autobusuose.

Balžio žiedas
Spalį teko lankytis labai įdomiame Balžio regione už Vilniaus. Negaliu pasakyti, kur konkrečiai jis yra, bet jei Antakalnio žiede įliptumėte į 39 autobusą, po 28 min. jau būtumėte ten. Jeigu mėgstate nuotykius, nebesuprantate, kur slypi kasdienybės prasmė, gąsdinatės, kad netobulėjate taip greitai, kaip norėtumėte, ir jums nuolat stinga pinigų, apsilankykite Balžio regione! Ne tik apsilankykite, geriausia - atsigulkite arba paguldykite Jums artimą žmogų į prie pat vilniečių pamėgto užteršto Balžio ežero įsikūrusią reabilitacijos kliniką. Pamatysite, kad iš tikrųjų esama kitokio gyvenimo, elgesio kodų, žmonės iš tikrųjų susiduria su kitokiais kasdieniais iššūkiais, ir egzistencinės problemos sumažėja ar išauga iki daug apčiuopiamesnio egzistavimo lygmens - kur radai šituos grybus?

- Nai nai nai, - pasakė ji prieš užmigdama. Kitą rytą ją rado nebegyvą.
Reabilitacijos klinikoje vienas po kito ėmė mirti senukai. Tarp jų pasitaikydavo ir jaunesnių moterų. Sustingusius jų kūnus personalas rasdavo tai ant laiptų, tai prie šiukšliadėžės šalia pagrindinio įėjimo, tarp pušaičių ar kokių užkaborių. Per kelis mėnesius išmirė visi klinikos pacientai.
Ar visi? Ne. Vienam išmintingam senukui, buvusiam kariui, pavyko išgyventi. Jis iškart įtarė piktdarių klastą, todėl dienas Dalžio mūruose jis leisdavo su dujokauke, o miegodavo ne klinikos ribose. Prie ežero, melduose, kaip žuvis.
                                                 Iš M. ir Anonymous "Detektyvo" (2012)


Sūpuojuosi basketėse rankas sukišus į apybalčio palto kišenes, kas 3 min. prieinu prie autobusų tvarkaraščio - gal kas pasikeitė. Iš pradžių stengiuosi nežiūrėti į trijulę kairėje - blaivi, tačiau iš pažiūros gyvenimo nuvėtyta moteris orų pranešėjos balsu skaito žurnaliuką su rusiškais anekdotais, o du nebeblaivūs ir nuvėtyti džiūsnos sutartinai pažvengia kiekvieno anekdoto pabaigoje. Vėliau imu juos paslapčia fotografuoti mobiliuoju.

Идет себе мужик, вдруг ― лягушка, он ее хвать и в банку. Лягушка взмолилась:
― Отпусти меня, мил человек, я вокруг три раза обернусь, красной девицей стану, буду любить тебя как захочешь.
― Знаешь, милая, в моем возрасте меня больше интересуют говорящие лягушки.

- Ihahah, - pasako vyrukai ir staigiai nutyla, laukdami kito pokšto.
- Ką skaitot? - iš miško išnyra grybautojas. Juokai liaujasi, visi supuola prie grybų krepšio ir įsispokso.
- Aha, gražūs, ane? - diržą pasitempia grybautojas. - Pamatytumėt, kokių vakar pririnkau!
- Aš irgi vakar! Aš irgi! - vienas per kitą paantrina žiūrovai. Per autobuso aikštelę atkrypuoja moteris ilgu juodu sijonu ir kedais, irgi nešina pintine grybų. Vėdindamasi dirbtinių gėlių puokšte prabyla.
- Mano vyras sako, kad mano silkė su grybais - pati geriausia...
- O, aš irgi darau silkę su grybais! - pamačiusi atriedantį autobusą anekdotų žurnalą į rankinę susikiša moteris ir pasikelia nuo suolo.
- Na, aš VISKĄ darau su grybais, - nukerta pirmoji.

Sulipame vidun. Pasižymėjusi bilietą sumanau pasitikslinti, ar autobusas tikrai vyks į Antakalnį, o gal dar sukiosis po man nežinomus regionus.
- Atsiprašau, o autobusas į Antakalnį dabar važiuos? - paklausiu dviejų senukų, nebūdama tikra, ar taktiška kreiptis į žmogų užsienio (t. y. lietuvių) kalba. Vienas iš senukų linkteli - taip.
- Ką pasakė? - lenkiškai klausteli antras senukas linktelėjusiojo.
- Paklausė, ar į Antakalnį važiuos, ką, ką.
- Chichichichi, o kodėl paklausė? Aišku, kad į Antakalnį, kur daugiau jis gali važiuoti? Chichichichi... - nusivalo ašarą, atsidūsta ir jau kitu tonu priduria:
- Žinai, paskutiniu metu... Kai išgeriu alaus...
- Nu?
- Paskutiniu metu, kai išgeriu alaus... Tai man kažkaip negerai...
- Ane? - nusistebi bičiulis. - Tu ką, alaus turi?!

Kita stotelė - Miškas. 

Kaip alus tapo istorija

Panūdusi šį tą parašyti, rinkausi iš trijų temų - kelionės iš Piterio į Vilnių, dviejų festivalių apybraižos - dalykų, kurių patys festivaliai kažkaip neakcentuoja pranešimuose spaudai, ir kvietinio alaus.
Pasirinkau alų.

Vieną kartą, seniai seniai, septynmyliais batais nuėjau į alaus degustaciją. Ją organizavo merginos, itin susijusios su UAB "Didžiausias šalies alaus gamintojas", ir jų alaus parduotuvėje, kur pasisuksi, šmėžavo tos UAB logotipai, skelbimai ir gaminiai. Nepaisant to, merginos tikrai žinojo, ką šneka ir ką siūlo gerti, ir joms esu dėkinga, kad pavedėjo į alaus teorijos kelią.
Degustacijos metu teko grumtis su kai kuriais įsitikinimais. Prisivertusi užuodžiau žemės aromatus, sklindančius nuo, asmeniniu vertinimu, prasto ir plokščio "Carlsberg", gėlių aromatą - nuo UAB "..." "Extros". Sutelkus dėmesį į anglišką kartųjį elį „Fuller's ESB“, Didžiojoje Britanijoje tikrai nepervertintą alų, šis pakvipo žolelėmis, medumi, riešutais, lengvais duonos tonais. Uosdama belgišką šviesų elį „Grimbergen Blonde“, jaučiau citrusus, gėles.
Tai man buvo didelė staigmena - nesitikėjau, kad kada nors prabilsiu tokiais žodžiais.

Bedegustuojant, į pasaulėžiūrą įsirėmė viena atklydusi mintelė: neretai baruose alaus pasirinkimas apsiriboja UAB "..." ir kiek brangesne užsienine produkcija. Kai kurios tų užsieninių įmonių keleriopai didesnės už mūsiškę, tad kokios aš filosofijos laikausi, atsisakydama lietuviško koncerno produkcijos ir griebdamasi užsieninio?
Vidinę sumaištį kėlė ir tai, kad sužinojau, kas į Lietuvą importuoja "Grimbergen". Kaip manote, kas jį importuoja, užtikrina tiekimą į daugelį barų ir dar gana brangiai parduoda? Taip...

Belgai alui naudoja kone viską, kas lieka po maisto gaminimo - prieskonių, žolelių, žievelių, sirupo. XVI a., kuomet belgiški eliai pradėjo populiarėti aplinkinėse šalyse, Vokietijoje buvo išleistas alaus grynumo įstatymas. Jis teigė, kad nesalyklinių dedamųjų aluje gali būti tik iki 10%, pvz., šiek tiek ryžių, kukurūzų. Belgai nesalyklinių medžiagų kartais naudoja ir iki 70%. Lietuviai – iki 30%.   Ir man visai patinka lietuvių ar vokiečių grynumas. Nepatinka, kad "Grimbergenas", pilnas ingredientų, kvepia kaip saldainis. Čia mane patikina, kad UAB "Didžiausias šalies alaus gamintojas" kvietinį verda iš 4 tradicinių dedamųjų ir jo kvapas - bananų, gvazdikėlių - yra toks tik dėl salyklo ruošimo būdo.
Ragauju trijų kvietinių - "Baltas" geriausias. Suprantama, į degustaciją nebuvo įtraukta "Gubernijos", Vilniaus, Kauno ir kitų gamintojų kvietinio.

Vėliau sužinau, kad viena degustacijos vadovių prieš kokius 9 metus (tiek daug?) užsiėmė "Balto" rinkodara. Jos užduotis buvo padaryti taip, kad per tris mėnesius alaus pardavimai išaugtų, antraip UAB būtų išėmusi jį iš prekybos. Tada ji važinėjosi po parduotuves ir barus, mokė barmenus, kokį kvietinį reikia pateikti, kokios temperatūros, iš kokios taurės, aiškino, kad rūgštelė, tirštumas - gerai.

Tuo pat metu vyko kita istorija. Įdomesnė, su romantine linija.
Vienas juodaplaukis rašė istorijas. Skaičiau jas su dideliu susidomėjimu, net ir tas, kurios neturėjo nė mažiausio ryšio su mano interesais. Aš savo ruožtu rašiau eilėraščius ir juos skaitė maždaug tiek pat žmonių, kiek ir Tokeles (trys keturi). Vienas sėkmingiausių eilėraščių, kurių net "rasyk.lt" nepaniekino, buvo su akrostichu - jo pavarde. Kad anas to nesuprastų, eilučių struktūrą pasirinkau modernią, išmėtytą.
Šis eilėraštis ir kvietinis alus yra tai, ką man davė ta pažintis.
Tada girdėjau kelias drauges lyginant "Baltą" su supuvusiom braškėm, bet jaunuolis sakė, kad galėdamas rinktis, visada renkasi kvietinį. Neužtruko nė pusantro mėnesio, ir pakeičiau savo draugaičių nusistatymą. Kone 8 metus mes perkame tik kvietinį. Tik nebe "Baltą", nes UAB "Didžiausias šalies alaus gamintojas" yra lebedos.
Užsiminusi apie mergaites, norėjau grakščiai ant kurio nors sakinio žodžio užkabinti nuorodą į Leymah Gbowee pranešimą "Unlock the intelligence, passion, greatness of girls", bet turiu tai padaryti negrakščiai, nes ką tik pati įrašą pasižiūrėjau, ir tai, ką ta moteris šneka, daug svarbiau už šnekas apie alų. 

Priėjau tokią išvadą - pirkti UAB "Didžiausias šalies alaus gamintojas" kvietinį galima tada, kai pasirinkimas ribojasi šiuo, "Grimbergenu" ir kitų užsieninių koncernų verdamu, bet nebūtinai geresniu alumi.

Kita vertus, tai, kad yra didesnių koncernų už UAB "Didžiausias šalies alaus gamintojas" ir prastesnio, negu šio, alaus, dar nepadaro UAB nevertos kritikos.

Piteris. A-ja-i-ja-i-jaaai

Igorio vakar nereikėjo, toliau filmavome mano kančią. Sėdėjau "kino klube", t. y. pas Nastią (tą, kuriai mano miegamasis butas nepriklauso, jai ir nereikia, nes ji nuomojasi puikią vietelę kiek prastesnėje gatvėje). Kas savaitę ji rengia pasisėdėjimus kino mylėtojams ar šiaip nuobodžiaujantiesiems, kartu jie pasižiūri kokį filmą.
Vėlavau valandą, nes iki šiol mano filmavimo grupė visur vėluodavo apie pusantros. Žinoma, niekas (anei filmas, anei filmavimas) nebuvo prasidėję, ir dar pusvalandį neprasidėjo.
Akimirką pasijutau liūdnai, nes kaipgi galima taip šūdinai organizuoti reikalus. Vienintelis pagarbos vertas žmogus man pasirodė Nastia, nes jos reikalai vėlavo vien dėl to, kad... nebuvo jokių reikalų. Pasisėdėjimas su filmu ar be vis tiek yra pasisėdėjimas.
Planas buvo toks: likus 15-ai minučių iki filmo baigties turėjau palikti kambarį, nueiti į kitą, ten persirengti ir apsiverkti. Tada į kambario duris turėjo pabelsti filmavimo grupė, man reikėjo jas atidaryti nuverktu veidu, o pamačius, kas už jų stovi, supykti. Close-up.
Paleido filmą. Kokie 4 žmonės užsišampanino, kad jį jau matę, ir visai neseniai, tad Kolia filmą staigiai pakeitė į kitą. Nastiai pildant mano stiklinę vynu (tradicinę, rusišką, briaunuotą, o vyno iki viršaus), pamačiau subtitrus - rodys "Withnail and I".
Ėmiau krykšti ir ploti katučių, nes "it's Britain of its best". Vėl mylėjau žalius, pasruvusius slėnius ir klonius, pretenzingas replikas, sarkazmą kiekvienu atodūsiu. Withnailą, elegantiškai kliūstelintį pigaus vyno į porcelianinį arbatos puodelį. Galvojau - verksiu, bet neverkiau, džiaugiausi.
Hm. Prarėplioju po projektoriumi iki ypatingojo kambario. Persirengiu. Nusitrinu blakstienų tušą į paakius. Apsišlakstau veidą vandeniu. Atsisėdu ant lovos krašto. Galvoju apie tragiškiausius gyvenimo įvykius.
Galvoju.
Blem, nieko neprisimenu.
Na, gerai, vaikystė. Mirkt mirkt - nieko. Paauglystė - mirkt, jokių emocijų. Aha, Velsas, bėdos - nulis. Meilės kančios - vienodai rodo. Pradėjau sau tyliai dainuoti Cave'o "Into my arms", ištryško viena ašara.
"Gde vy?!" - atsidarius duris ėmiau šaukt. Filmas jau seniai pasibaigęs, praleidau paskutines minutes, o jų kaip tik ir neprisimenu. Filmavimo grupė stringa, kažkas negerai su atminties kortele, be to, prieš filmuojant mane, reikia nufilmuoti sceną su Nastia.
Grįžtu į kambarį laukti. Sėdžiu ant lovos krašto, plekšnojuosi skruostus, vis mąstau apie baisius dalykus. Gailumą nustelbia įsiūtis - kur jūs, bjaurybės, taip ilgai.
Tuo pat metu vyksta mažiausiai trys kitos įdomios linijos: iš Maskvos atvyko pora dailioškės studentų, abu išsimaudę dažuose. Nastios vaikinas Kirilas, intravertas, kūrybinis naktinio klubo direktorius, nemėgsta žmonių ir pyksta ant Nastios, kam ji jų prisikvietė. Amerikietė rumunė Alex pučiasi nelaiminga, nes... velnias žino. Su mano videošedevro kūrėja ji susipažino traukinyje, nuo to laiko tarsi nori bendrauti, bet lieka nepatenkinta ir bendravimu, ir nebendravimu.
Taigi, verkiu. Bandau kūkčioti fiziškai, ir emociškai šis tas prasimuša. Filmavimo grupė vis nesibeldžia. Vėl atsidarau duris, pašūkauju, Nastia mane ramina, esą tuoj - ją jau beveik filmuoja.
Galiausiai, žinoma, viskas susiklosto. Pasižiūriu filmuotą medžiagą, ji lyg ir įtikina, bet labiausiai tuo, kad liūdesys man netinka prie veido. Nosis kažkaip susiaurėja.  

Kita scena
Visi - kino klubas, spalvoti maskviečiai, filmavimo grupė - einame ant Piterio stogo. Negali lipti ant bet kurio, nes į "stoginę" laiptinę pateksi tik iš butų, todėl einame pas kažkieno draugę namo. Skubame, nes ji grasinasi užmigti. Pakeliui būrys tampa trimis grupelėmis: garsistas Denisas pasimeta su Alex, tai juokinga, nes Denisas nešneka angliškai, Alex rusiškai, ir šiaip abiejų charakteriai ne iš lengvųjų. Dar viena grupelė atskyla sąmoningai - kad vyno nusipirktų. Taip, naktis, jo parduoti nelegalu (vis tik stipresnis gėrimas nei 8%), bet viens ir nusiperkame. Tiesa, reikia šypsotis ir gėrimus iškart slėpti maišeliuose. Kol žvalgomės po parduotuvę, kasininkas valkatai padovanoja kepalą duonos.
Pakeliui ant stogų matome žmones, bet jie ne mūsiškiai.
Maniau, bus taip - užlipsi kopetėlėmis ir štai - ant plyno stogo kaip ant delno. Tačiau išlipam į stogą, tai yra jo vidų, "palėpę". Atidarome langelį. Stogas nuožulnus - visai nepanašu, kad juo galima vaikštinėti. Iškišu koją - slidu, baisu. Ilja, peterburgietis, paaiškina: įsikibk tokio metaliuko lango išorėj, kad ir čiuoši, toliau, negu rankos siekia, nenučiuoši. Iščiuožiu. Jis teisus. Imu keberiotis iki gretimos aukštikalnės. Štai aukštikalnėj yra ir plokštumos, ten susėdam ir uždainuojam. Mus supa visokių soborų ir šiaip XVIII-XIX a. statinių viršūnės.
Režisierei reikia nufilmuoti tikrą liūdesį, tad sudainuoju jai "Strazdą".
Kurį laiką matau Kirilo siluetą - sėdi atokiai nuo visų ir liūdi. Vėliau siluetas pradingsta.
"Jis vis tiek turės grįžti namo, nes ten jo linzių konteineris", - nuramina Nastia. Galvoju, vargšas Kirilas, tikrai grįš. Grįžo. Parsirado ir Alex su Denisu. Nežinau, kas atsitiko, nes visi buvo draugingi, ir angliškai karts nuo karto prabildavo, bet Alex sukliko "I don't need this, I don't want this" ir išėjo.
Vėliau sėdėjau atokiau nuo paskutinių dviejų gyvų žmonių ir rašiau va visą šitą, o jie, išsilavinę, jauni, diskutavo apie moterų prievartavimą ir abu turėjo skirtingas nuomones.

Piteris. Dar nuotykis

Igoris vis dėl to atėjo. Stoviniavau metro, persirišinėjau plaukus, tikrinausi mobilų, o tada prisistatė jaunuolis žydrarėmiais akiniais, nors laukiau visai ne jo, o filmavimo grupės. Prisistatė ir puolė klausinėti - kasgi vyksta, kiek jau nufilmuota ir kodėl jam niekas nieko nepaaiškina. Manė, kad filmuosimės nuo pat ryto, jis pats režisierei paskambino 3 popiet, ir šiaip ne taip susitarė susitikt pusę 9.
Štai mes ir čia. Nežinau, kiek jam sakyt, kiek nesakyt, nes ir taip nemano prasidėjęs su stipria komanda. Tačiau darosi linksmiau - atsirado dar vienas šiek tiek vyksmu nepatenkintas žmogus, aš nebe viena karo - filmavimo - aikštelėj.
Kokioj dar aikštelėj - vidiniam kieme, gatvėj, kabake.
Filmavome vidinį kiemą. Ida, t.y. aš, žavisi Piterio vidiniais kiemais, grafičiais ir visokia neformalia statyba, žmonių saviraiška. Valiai, Valentinui (Igoriui), patinka puošnūs senamiesčio statiniai. Konfliktas (!). Atrodo, nebūtų sudėtinga, bet aš moju ranka į kiemo kampą (purviną, ištaguotą ir išpurkštą baisiais grafičiais, ant supynių geria du geziukai) ir šaukiu - tai yra tai, ko ieškojau, tai tikra, nejaugi tau nepatinka? Valia atsako (gana profesionalia vaidyba) - "O tau ką, patinka?" ir mane juokas suima. Close-up - nebyliai žiūrim vienas į kitą, man graudu. Tada nueinu prie baisaus garažo sienos. Tubūt turėčiau remtis į ją, bet aš nesiremiu, nes manau, viena ranka į ją remiamasi kas valandą. Igoris juokauja - uosk tikrą miestą.
Būnu labai liūdna. Close-up.
Viso filmavimo metu su Igoriu vaipomės dėl trūkumų - hm... operatorius neatėjo. Tiesa, numirė jo teta. Nėra fotoaparato - o Valia turėtų nuolat pyškinti. Tenka pyškinti mobiliuoju. Nėra aiškaus scenarijaus - t.y. konkrečius pokalbius reikia kurti ekspromtu (Ida pajuokauja, Valia nesupranta). Režisierė nemoka paaiškinti, ko iš mūsų tikisi - šneka apie scenos idėją, jausmus ir metaforą, tačiau kiek paeit, kur sustot, į ką žiūrėt ir ką pasakyt - negali. Per kelis dublius pataikom į jos viziją. Pagaliau, pagrindinė veikėja - neprofesionali aktorė, negali garsistui pakvatoti.
Dabar čia apie pusę 3 popiet, filmavimo grupė vis dar pusryčiauja. Aš ir Nastia (ta, kuriai butas vis dėlto nepriklauso) mėginam klausinėti apie filmavimo planus, tačiau niekas rimtai neatsako. Panašu, pagrindines scenas su Igoriu filmuosime ryt, kelios valandos prieš mano kelionę namo. Paties filmo trukmė - 40 min.
Dar apie  Piterį - kai sakiau, kad žmonės geria elegantiškai, nebuvau dagyvenusi iki penktadienio vakaro.
Tačiau prisigėrę jie cituoja klasikus ir stipriai filosofuoja (vėlgi absoliutinu - dagyvenusi iki šeštadienio vakaro gal turėsiu kitokių įspūdžių). Miestas pritrenkiantis - jau imi manyti, kad senamiestis liko už nugaros, pasuki už kampo ir - pyst, katedra. Rūmų kompleksas. Aikštė, paminklas, garintų kukurūzų pardavėjai, muzikantai. Parkas. O tame parke pusnuogiai žmonės drybso prieš saulę, priešpiečiauja, žaidžia gaudynių.
Sako, Maskvoj taip gulinėti negalima - jei šalia paminklas. Nesu tikra kaip ir kodėl, bet režisierės brolį milicija susėmė ir privertė mokėti baudą už tai, kad vaikštinėjo aplink Bolotnaya aikštėje stūksančius paminklus.
Šiąnakt sapnavau, kad man paskambino Piteris Andre ir pasakė, kad elgiuosi šiek tiek netaktiškai, jo vardą klijuodama miestui.   

Nuotykis. Piteris

Eilėraštį tarsi išmokau, o tada įtikinau visus, kad mokėti man jo nereikia - užteks perskaityti iš užrašų knygutės. Perskaičiau. O dabar, išaušus naujai dienai, pildamasi 0% riebumo pieną į tirpią kavą, suvokiu, kad eilėraštis susigulėjo, ir sudeklamuočiau jį be jokių užrašų pagalbos. Deja, per vėlu.
Vaidinau, vaidinau, kaip bergždžiai  laukiu klube, kad ateitų Igoris. Kalbant apie Igorį - jis vienintelis šioks toks aktorius šiame diletantų būrelyje. Vakar pamiršau paminėti, kad negaunam aparatūros (negaunA - prie ko čia aš, aš tik kaip angelas žemėj laukiu Igorio apsireiškimo). Yra tik filmavimo kameros, ir nieko garsui. Ir šviesų nėra. Gerai, kad neapsiniaukę.
Igoriui dar nieko niekas apie tai nepasakė. Baiminasi, ką pagalvos. Vakar filmavome sceną, kur jis neateina, jau imu svarstyti - o gal visai neateis. Taip, gana tragiška, pagal scenarijų, išeitų meilės istorija, tačiau... galėtume gi ją pasukti kita linkme: pvz., filmuoti mane lankančią Ermitažą, vaikštinėjančią po stogus, besiirstančią valtele, perkančią pėdkelnes iš bobutės "Moskovskaya" stotelėje. Nereikalaučiau nei šviesų, nei garso.
Apie Piterį: kava kavinėse kainuoja daugiau nei kai kurie patiekalai. Prie raudonos šviesos sustoja ne visi automobiliai (sako, nestoja tie, iš kurių aidi rusiški šansonai ar rusiškas repas), o pėstieji labai drausmingi - matyt, yra kodėl. Metro monetas (bilietus) pardavinėja linksmos moteriškės būdelėse. I klausimą - kaip patekti į x - sulauki atsakymo: na, sėdi į metro ir patenki. Tačiau sistema labai patogi ir aiški, nereikia klausti dar kartą.
Leidžiantis žemyn eskalatoriumi visi žmonės tvarkingai sustoja dešinėje pusėje, taigi skubantieji gali netrukdomi bėgti žemyn kairiąja. Aš kalbu apie maždaug 200 žmonių.
Gėlės, gėlės, visur parduoda gėles. Mačiau, ir perka: berniukai eina į pasimatymus su puokštėm, merginos nenustemba. Berniukai pokalbius su nepažįstamomis pradeda ditirambais, komplimentais, susigalvota priežastimi prisėsti ir pasiruoštais, tačiau gana neblogais juokeliais.
Dar čia sėkmingai pardavinėja alkoholį. Gatvėse gerti tarsi nėra uždrausta, bet žmonės tai daro elegantiškai, tvarkingai. Režisierė man papasakojo, kad čia, kaip ir Lietuvoje, naktimis draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Tik tada, kai man kilo įtarimas - kaip išsilaiko tiek daug 24 val. per parą veikiančių parduotuvių, - sužinojau, kad čia alkoholiu nelaikoma tai, kas silpniau kaip 8%.
Vienoj iš visparių radau "Pergalės" saldainių - "Winter Edition".

Nuotykio pradžia. Piteris.

(nebeatseku kada)
Kartais galima pasiteisinti, kad pritrūko laiko, bet jeigu sakai, kad laiko tiesiog neturėjai, tuomet su tavim negalima sudarinėti sandorių, tikino masažistas Mindaugas. Todėl nesakysiu, kad neturiu laiko!

Galiu tik sakyti, kad miegu ne, o šiandien laksčiau strimgalviais tarsi piemenė. Režisierė nori pamatyti mane vilkinčią ką nors šviesaus. Padarius – nu tipo darbus, ėjau ieškoti baltų vyriškų marškinių, tokių seksualių, apkarusių, nes bet kokio kito šviesaus rūbo atsiradimas mano garderobe pernelyg kirstųsi su pasaulėžiūra (taip įsigijau tris sijonus). Pakeliui iš parduotuvės į parduotuvę užsukau ir vizos. Norėčiau galėti pasigirti, kad bendravau su ambasada (t.y. patyriau daug nuotykių), bet... pritrūko tam laiko. Per agentūras vizas galima darytis ir darytis, nei užsiregistruot, nei atsiimt neužtruko ilgiau kaip 5 min. 
Nežinau, kur dingo visas kitas laikas, nes daiktams pakuotis turėjau 25 min. Pamiršau tik lūpdažį. Gaila, bet jo mano vaidinamai mergiotei reikia labiausiai.

(va dabar, šią akimirką)
Pradėjau skaityti scenarijų. Geriau neskaityti. Vanduo, šąlantis į širdį mano delne?.. Režisierei labai patinka Š. Bartas ir ji pabrėžia, kad filmas bus meniškas, poetiškas, "kaip Barto". Scenarijaus pradžioje tradiciškai surašyti vaidmenys: dauguma veikėjų "cinema-addicts", melomanai, estetai (!). Nenoriu būti skeptikas - juk taip gražu Piteryje, - bet ar filmo meninė kokybė didesnė, jei veikėjai menininkai?
Dar galiu pridurti, kad mano romantinė linija (pasirodo, ji pagrindinė filmo linija) manęs neįtikina, bet ar gali įsakyti herojės širdžiai?

(kažkada prieš tai)
Plackarte paaugliukės tėtį užsipuolė kelios moterys - kodėl gi jis mano kurpinės neužkelia į viršų. Pasimetęs tėtis puolė tą kuprinę iš manęs atiminėti. Visi kalbėjo rusiškai, man neliko nieko kito, kaip tik sustabdyti šėlsmą su „adnu minutku“ ir „spasiba“, kad spėčiau nors šį tą iš jos išsitraukti.

Palaukiau, kol jis liūdnas išeis, palikęs vagone dukrą, nusikėliau kuprinę, susitvarkiau ir ją vėl užsikėliau.

Taip kažkaip susidraugavau su moterimi, skaitančia „National Geographic“. Dabar mes suokalbiškai šypsomės, kai netolimas kaimynas Volodia ir jo bendražygės ką iškrečia.

Volodia. Iš pradžių jis buvo labai gražus ir pasitempęs. Viena ranka laikydamasis už traukinio durų, persisvėręs laukan šaukė: „Brangieji! Iki kito pasimatymo!", aišku, rusiškai. Moterys verkė.

Tada jie išsitraukė agurkus, pomidorus ir dešrą, ir aš ėmiau dairytis – nagi kada vagonas ims gerti (ironiška, vienintelis skysčių šaltinis, kurį pati prisiminiau prigriebti, yra alaus skardinė). Nespėjau nė susivokti, nė butelio pamatyti, o Volodia jau girtas ir su tapkėm.

Panašu, kad linksmybių čia nenusimato, tad toliau sau mokysiuos eilėraštį.

Ну, целуй меня, целуй,

Хоть до крови, хоть до боли.

Не в ладу с холодной волей 

Кипяток сердечных струй

Опрокинутая кружка
Средь веселых не для нас.
Понимай, моя подружка,
На земле живут лишь раз!

Оглядись спокойным взором,
Посмотри: во мгле сырой
Месяц, словно желтый ворон,
Кружит, вьется над землей.

Ну, целуй же! Так хочу я.
Песню тлен пропел и мне.
Видно, смерть мою почуял
Тот, кто вьется в вышине.

Увядающая сила!
Умирать - так умирать!
До кончины губы милой
Я хотел бы целовать.

Чтоб все время в синих дремах,
Не стыдясь и не тая,
В нежном шелесте черемух
Раздавалось: "Я твоя".

И чтоб свет над полной кружкой
Легкой пеной не погас -
Пей и пой, моя подружка:
На земле живут лишь раз!

22.00

Eilėraštį mokytis labai sunku. Išmokau „nu ciluj minia ciluj, chot do krovi, chot do boli“, nes labai aiškus konceptas. 
Rusiukė paauglė, kurį laiką paspoksojusi į „Meistrą ir Margaritą“ su klaikiu viršeliu, pavargo ir ėmė į mane nedrąsiai dirsčioti, - sėdėjau ant jos loviūkštės. Savo ruožtu puoliau laužyti galvą, kaip čia taisyklingiau sudėliojus „pasakyk, kada norėsi klotis lovą“. Sukūriau tris sakinio variantus, rinkausi, rinkausi...

- Gde u nas restoran?! - išdidžiai paklausiau kelionės palydovo.

Labai laukiu, kada restoranas prisipildys išprotėjusių rusų, bet kol kas čia tik palydovės ir du vyriškiai, jaunesnis baisiai meilikauja vyresniam, aišku – verslo ryšiai. Žinau, kad nuotykių banga plūsteltų stipriau, jei nežiūrėčiau į kompiuterį ir išsiimčiau ausines iš ausų. Bet aš irgi ne maniakė.

Не в ладу с холодной волей...

(dabar dabar)
Skaitau toliau. Marta Vilniuje eina su draugais į paštą ir pasakoja jiems savo nuotykius. Tuo metu mes vieni kitus fotografuojame, išeina tokia gabaliukinė istorija. Jau matau Rūtą, kiekviename kadre veidą prisidengusią iškeltu delnu.

(anksčiau)
Šypsausi švieslentei "Vilnius - S.Peterburg" ir oda šiurpsta. Turbūt dėl to, kad krikštamotė reikiamu metu man išvertė "Leningrad - Amsterdam" ir dėl to, kad ji vogė grietinę Rusijos gilumose. 

Eilėraščio dar nemoku.

Kaip aš mokiausi kvėpuoti

Vienas mano draugas yra pasakęs, kad negali tikėti reinkarnacija, nes jam ir vieno gyvenimo per akis. Reinkarnacija aš irgi negaliu tikėti, nes tai blūdas. Bet kai vieno gyvenimo pasirodė per akis ir man, nutariau daryti kai ką, ko iki tol skepsis neleido nė pastebėti. Cinizmas palaikė skepsį, o jų draugas sarkazmas - mane.
Istorija prasidėjo pernai lapkritį. Taip, jums ši istorija labai įdomi, nes atveria individo pasaulėjautos pokyčius ir keistą sritį, kurią galbūt (greičiausiai) laikote blūdu.
Slinko ūkanotas ruduo, nuo kuprinės ir kompiuterio maudė dešinį petį ir daugeliui gyvenimo situacijų tinkantis "aš jogai nepasirengusi" menko akyse. Su merginomis ieškojomės pigių jogos užsiėmimų, ir viena iš mūsų aptiko "Gyvenimo meno" kvėpavimo kursus.

Kažin kas dabar leis prisiminti priežastis, paskatinusias sumokėti 300 Lt ir 5 ar 6 dienom pasinerti į asanų, pokalbių ir kvėpavimo rutiną. Gali būti, kad priežastys:
a) įgimtas avantiūrizmas, proto atvirumas ir iššūkių troškulys
b) praėjęs kursus, trečiadieniais gali lankyti užsiėmimus nemokamai (su šiokiomis tokiomis 10 Lt aukomis, bet apie jas sužinojau tik vėliau).

Sarkazmas ir aš puikiausiai jautėmės per parodomąją pamoką. Vadovė tik pasakydavo ką nors panašaus į "ir nepamirškime... šypsotis..." (ir nusišypsodavo) ir mums iškart gera pasidarydavo. Per meditaciją pajutusi, kad nebegaliu sėdėti užmerktomis akimis - net vokai kruta, atsimerkiau ir pamačiau... gerai, neįsijausiu.
Tačiau kažin kas užkabino. Pasiraivęs per jogą, imi geriau jaustis, be to, ten tik kas krust, šypt, klaust, o aš jau kurpiu mintyse naują blogo įrašą, jau įsivaizduoju, kaip Žydui viską pasakosiu.

---
Kursų vadovė šypsenos nekėlė. Neabejoju, kad mokykloje ji mokėsi 10-ukais (penketais?), lankė tris būrelius, žaidė tinklinį, nors buvo pavyzdinga, retkarčiais pabėgdavo iš pamokų arba apdaužydavo įkyrų klasioką terba su sportbačiais.
Sukryžiavusi kojas, ji pasakojo, kaip painiojame save su ego. Pasako kas gerą žodį - ego sirpsta, pučiasi, krykščia. Pasako blogą - ego ašaros rieda. Iš tiesų "tikrajam aš" nuo šitų dalykų nei šilta, nei šalta, tačiau nesusitvarkydami su ego, nemokame ir ramybės išlaikyti.
Ji pasakojo, kad visi lūkesčiai peni ego. Lūkesčių neturėdami ir priimdami gyvenimą kaip upės vagą, nemanydami, kad turime galios keisti jos vingių, išmoksime iš tikrųjų būti.

Kilo daug klausimų. Ką reiškia neturėti lūkesčių? Nesitikėti įstoti į universitetą/nesitikėti susikurpti CV/nesitikėti išmokti vokiečių kalbos ir visus šiuos klausimus palikti likimui? Kone pusės klausytojų akyse ėmė mirguliuoti nekantrumas: o kaip su asmeniniu tobulėjimu, kaip su natūraliais poreikiais, išlikimo instinktais ir t. t.

Vadovė šypsojosi girdėdama mūsų klausimus ir aiškino, jog atradus "tikrąjį aš", viskas natūraliai stoja į savas vietas. Mes galime mėginti protu paaiškinti kiekvieną detalę, tačiau tai reikalinga tik ego: ego mėgsta analizuoti, mat bijosi mirties. O "tikrasis aš" yra už analizės, už proto, intelekto pastangų suvokti save ir aplinką.

---
Ji privertė panirti į tai, iš ko nesinorėjo nirti. Susikaupti į akimirką prieš įkvepiant, bet jau iškvėpus. Tą akimirką telieka grindys, šakų šiurenimas už pradaro lango, gretimo kvėpavimas, o pats užimi tiek pasaulio, kiek siekia tavo kojos ir rankos. Nėra tavęs daugiau niekur - nei delsiamuose darbuose, nei susitikime, į kurį 10 min. vėluosi, nei namuose, kuriuos sekmadienį lankysi, nei parduotuvėje, kuri užsidaro 10-tą. Esi gabalėlis, akmenukas - didelis palengvėjimas nebūti niekuo daugiau.

---
Po vieno užsiėmimų priėjau pasiklausti, ar teisingai atlieku kelias asanas. Juk turėčiau būti stipri, kodėl gi mane "lazda" ar "kobra" taip vargina?
"Tu man ką mėgini įrodyti? Kad esi stipri?" - kilstelėjo antakį vadovė.

Bitch. Ėjau iš Pranciškonų užvirusi ir puikiai suvokiau, kad čia jis - ego - cypia. Visais atžvilgiais ego, net ir pamirštant "Gyvenimo meno" idėjas. Vaikui aišku, kad iš tiesų nieko neįvyko ir jokie žodžiai neturi jokios svarbos. Nesikalbėsiu daugiau su ja.

---
Pradėjus kvėpuoti iš esmės - specialiu ritmu, su įrašu - buvome perspėti, kad gali apimti keisčiausios emocijos. Vienus purto juokas, kiti rauda - nei vienu atveju savęs gniaužti nereikėtų. Gali rastis keistų pojūčių, pasidaryti baisu, bet tai tik ego - analizuojantis, mėginantis viską sudėti į savas vietas ir nerandantis tam jokios kategorijos.
Šis visas reikalas (krijos) naudojamas su žmonėmis, kurie patiria gerokai didesnių negu mes, nelaimingi, problemų. Kvėpavimas padeda atsigauti po stiprių emocinių sužalojimų: po karų, stichinių nelaimių, pagaliau - nusikaltimų.
Vadovė pabrėžė: kad ir kas nutiktų, paleiskite.

Na, pakvėpavome. Kvėpuoti, aš pasakysiu, labai malonus užsiėmimas - kūnas apsunksta, bet tarsi gyvesnis, nuo sąmonės atitrūkęs. Delnai kaista, pečiai kilnojasi.
Pajutau, kad už manęs verkia moteris. Dar po minutės - kita. Ir dar kita.

---
"What?! Su kokiom žliumbom tu jogą lankai?" - kvatojo ...
Abėcėlės tvarka:
a)
b)
c)
d)
e) (įrašyti)

, - kiek, sakei, moki?!"
- Ne, na ta moteris... jai sunku. Ji žavi, ji protinga, bet jai sunku, jai atsitiko... Ai.

---
Po ilgojo kvėpavimo prieš-tai-syk ji sėdėjo priešais mane. Gavome užduotį vienas kitam nupasakoti, kas mus suformavo tokius, kokie dabar esame.
Nelengvas dalykas - o ir klausytojas negalėjo niekaip skatinti, uždavinėti klausimų ar reikšti savo nuomonės apie kalbančiojo išgyvenimus.
Prislėgta ji ištarė kelis apibendrinančius žodžius. Tada po truputį ėmė dėlioti sunkumą. Lėtai, skaudžiai, pavargusi. Norėjau jai kaip nors padėti, bet galva neišnešė. Be to, ir kalbėti - ne mano eilė.
Po jos pasisakiau aš. Staiga apėmė siaubas, kad nesvarbu ką sakau ar girdžiu - nejučiomis galvoju, kaip tai geriau įžodinti.
"Kaip man gyventi ir žodžių negirdėti?" - klausiau moters, bet taip kalbėtis nebuvo galima.
Ji sugrįžo tik kartą - pasakyti, kad daugiau neateis. Paklausė, kaip galėtų rasti mano tinklaraštį.

---
Paskutinę kursų dieną kalbėjome ir tylėjome dar daugiau.
Reikėjo susėsti vieniems prieš kitus - rankos atstumu - ir įdėmiai žiūrėti priešais sėdinčiajam į veidą tol, kol vadovė pasakys pasislinkti prie kito žmogaus ir žiūrėti į šį.
Sėdėjau priešais Violetą. Ji buvo viena nepatikliausių kurso moterų ir, ko gero, sąmojingiausių. Per vieną iš "pratimų" ji nulenkė mano ranką - po intensyvokos ir išties garbingos kovos.
Penkias minutes vaipėmės ir kikenom besistebeilydamos viena į kitą - nejauku.
Tada pasislinkau prie kitos merginos ir palūžau. Žiūrėjau į apvalias jos akis, klausiausi vadovės balso ("Ar galite priimti šitą žmogų"/"Ar galite mylėti jį") ir galvojau: fig snim, nors su kitais žmonėmis ir ilgiau užtrunka, bet ne vienu kurpaliu aš juos matuoju, o gal išvis nematuoju, priimu, ir tiek (...) kuo atsitiktinis žmogus prastesnis negu tas, kurį dėl papratimo jau seniai esu priėmusi?
Su trečia mergina tik meditavau, žiūrėjau į vieną tašką - veidą - ir moralinių debatų neberengiau.
"Tavo žvilgsnis labai ramina", - pasakė juodaplaukė.

---
Galiausiai reikia prieiti prie žmogaus, ištarti "aš priklausau tau" ir apsikabinti (paspausti ranką?). Išgirdusi pasiūlymą (ir perspėjimą tai daryti nuoširdžiai - jei nenori, geriau nesakyti nieko), ramių ramiausiai ėmiau  tvarkytis daiktus, lankstyti dekį, jau buvau benešanti kilimėlį į vietą - aiškiai šis reikalas ne man. Ir žiū - link manęs plačiai šypsodamasi artėja moteris. Ką sau manote? Ji priklauso man. Akimirką padvejojau - tai viena iš tų keblių situacijų - ir nutariau, kad bent jau nesijaučiu jai NEpriklausanti, tad pasakiau tą patį.
Prieina dar trys moterys. Neturiu kur dėtis. "Aš priklausau tau", - viešpatie, ką apskritai tai reiškia? Ar tik nebus tai vertimas iš "I'm there for you"? "I belong to you"? M?
Po dar 8 pareiškimų prie manęs priėjo Violeta. Akys išsprogo ir pamaniau, kad mes visi išsisklaidėme į kitą planetą, o ji ištiesė ranką ir pasakė: "Marta. Man buvo labai malonu su tavimi susipažinti."
"Ačiū dievui, - sumurmėjau. - Man irgi neapsakomai malonu su tavimi susipažinti."

---
Vieną naktį supratau, kad reikia pamėginti pamedituoti. Grįžau į lovą, užsimerkiau ir pabandžiau įšokti į akmenuko būseną, įsivaizduoti, kad teužimu tiek, kiek siekia mano kojos ir rankos. Nuo kūno mintimis pakilau link dangaus - visai taip, kaip ir pasakiau: štai medžių viršūnės, štai mano namas, štai debesys, čia Žemė, o aš - akmenukas pataluose.
Taip graudžiai tas menkumas.

---

Dar žiemą nuėjau į "nemokamą" trečiadienio užsiėmimą. Neišsiplėsiu, pasakodama, kas tąsyk nutiko - tai tik su manimi ir užsiėmimą vedusiu vadovu susiję dalykai, mane privertę manyti, jog jam pačiam su ego dar reiktų pasigrumti, o jį privertę mane trumpam išsivesti už durų (bet tai nieko, mane ir iš NDG yra išmetę).

Prieš dvi savaites vieno gyvenimo man vis dar buvo per akis.
Atėjau į nemokamąjį už 10 Lt, įsitaisiusi ant kilimėlio supratau, kad užsiėmimą vėl ves tas pats vyrukas. Sunerimau.
Užsimerkiau ir ėmiau įsivaizduoti, kad vietoje jo sėdi mano garbanota vadovė, ta, kuriai aš priklausau, bet bijausi.
Kuomet reikėjo mintyse skaičiuoti, aš girdėjau jos skaičiavimą, o kai paleido įrašą, maniau, kad tai ji ant pakylos išmintingai sėdi, sukryžiavusi kojas.
To daryti ji man nesiūlė, bet nutariau su kiekvienu iškvėpimu išpūsti ir po vaizdinį.

---
Pernai rugsėjį skubiai atsisveikinau su Juste ir Alexu ir bėgte įpuoliau į traukinį. Žinojau, kad jųdviejų nebematysiu ilgus ilgus mėnesius ir išvažiuoju ten, kur manęs niekas nepažįsta ir nelaukia, taip pat suvokiau, kad tai kitam žmogui - nemažas išgyvenimas ir emocijų gniaužti nevertėtų. Bet ne, dabar turiu susidėti bagažą, susirasti vietą, parodyti kontrolieriui bilietą. O tada galiu ramiai...
Tada paskutinį kartą taip, kaip tąsyk kvėpuojant, pupos iš akių krito ir draugai po to skepsio neslėpė.

Tekstas apie šparagus. Paskambinu vienam restoranui ir nutariu neprisistatyti, na, tesie aš normalus žmogus, kuriam tiesiog įdomu, ar meniu neatsirado daugiau šparagų.
- Laba diena, e, - rimtu tonu pradedu aš, žmogus. Ką toliau reikia sakyti, jei neprisistatinėji? - Norėjau pasiklausti, ar turite šparagų?
- Aš tuoj pasitikslinsiu. (Agne, pss, čia skambina, klausia, ar šparagų turim!??) Na, turime tiek, kiek visada ir turėjome.
- Ačiū, viso gero.

Antras pokalbis

- Laba diena, norėjau pasiteirauti dėl jūsų restorano, ar ten pataikiau? - pagaliau prabylu kaip normalus žmogus.
- Laba diena, o ko būtent apie restoraną norėtumėte sužinoti?
- Jūs dažnai turite sezoninių naujienų, pagalvojau, gal būsite susikūrę ir sezoninį šparagų meniu.
- Reikėtų pasitikslinti. Su kuo jus geriau sujungti - restoranu, barmenais, ar... - jau tuoj pasakys "atstove spaudai", - restorano vadove?
- E... barmenai gal užsiėmę. Bet vadovė irgi turbūt užsiėmusi, - nesusigaudau, su kuo žmogus norėtų kalbėtis. - Junkit su bet kuo!

(sujungia su baru, šparagų patiekalų neturi. Padėjusi ragelį pusę minutės šypsausi.)

Polėktuvinis priešlėktuvinis gimimėlis

Meluoju. Šiandien svarsčiau - ar dar kada nors gyvensiu užsienyje, ir toptelėjo, kad jau nebe. Akivaizdu - galiu daryti tokias išvadas, kadangi jau nugyvenau ketvirtį amžiaus.
Pernai gegužės 14 d. parašiau į "draft" tokią eilutę: "Aš pamirštas klajoju su Juustee ir nežinau, kieno esuu, kažkas nedžiūgaus šiandien dieną, sulaukęs metų 24-ių." Nenuostabu: per Ajovą tranzavome į Pensilvaniją, (ten sukūrėme puikų posakį "Iowa-faced"), krapnojo. Policininkai atėmė ženklą ir liepė susirasti darbus. Justė norėjo man gimtadieniui padovanoti motelio lovą, tačiau, nuėjusios iki motelio, supratome, kad niekaip nei ji, nei mes abi bendromis jėgomis tų lovų sau negalime leisti. Nebyliai stovėjome tuščiame kelyje, temo, Justė kartais pasakydavo "atsiprašau" ir mes, kelias sekundes pakikenusios, ūmai nutildavome.
Tada nuėjome į degalinę, aš į Justės sąskaitą išsirinkau tortuką-keksiuką, o degalinės darbuotoja (iš pradžių pakrikštyta "Iowa-face") pasirodė esanti labai mielas žmogus: pasiūlė naktį praleisti degalinei priklausančiame, tačiau nebeveikiančiame restoranėlyje. Taip pat padovanojo keksiuką.
Po valandos mes įsėdome į gyvenimo suluošinto žmogaus džipą ir įsitempusios klausėmės jo priekaištų pasauliui ir moterims.
Vėliau Justė man vis tik nupirko lovą - trims valandoms! Išaušus 15-ai dienai, labai stipriai lijo, o mes ėjome Čikagos priemiesčiu. Ėjome, ėjome, ėjome, kol įėjome į "Grayhound" autobusą. Nukakusios į Čikagos autobusų stotį, kito autobuso laukėmė šokoladiniu tortu užsikąsdamos baisiai nelegalų vyną iš termuso. Atradome "nuliukų-kryžiukų" variaciją: užuot žymėjusios "0" ir "x", rašėme žodžius, ir išėjo tokie posakiai kaip kad "mankurtui-atsilupo-galva".
Taigi, sulaukusi 25-erių aš džiūgauju. Gal dėl to, kad Velse į kalną lipau ir į purvą čiuožiau, nuo 10 bulių bėgau. Į kalną lipi – iš savęs lipi. Nuo Čikagos bėgi - ant buliaus užšoki:)
Bet nieko, nes juokiasi kelias, kad nemesk žvirblio nuo briedžio ant meškos.

Tradicinis lėktuvinis

Sėdėdama lėktuve prisiekiau daugiau niekada neskristi su "Wizzair". Didžiausia mano pasipiktinimo priežastis - neįmanoma miegoti. Ką jie sau mano - sugrūsti tiek žmonių į kuklutį lėktuvėlį. Ak, neturite kur susėsti? Prikišim daugiau eilių, galėsit išsipirkinėti papildomą vietą kojoms.
Pačiame lėktuve apskritai nieko nerašiau, nors puikiai žinojau, kad jei ne ten, tai kur kitur? KFC? KFC. Mat nusipirkus bilietą į... pala, Ipswichių, liko £3,10 ir reikėjo kaip nors papusryčiauti. Kitose užeigose vien kava kaštuoja visą mano biudžetą, tad tenka nuleisti galvą ir tikėtis, kad nesutiksiu pažįstamų.
Dabar jau su santūria šypsena prisimenu, kaip stiuardams maistininkams mane ir šalia knapsinčią moterį pažadinus su "Gal norit ko nors?" (?!), praradusi pusiausvyrą trenkiausi į priekinę sėdynę ir labai raiškiai jiems pasakiau "Nu fuck", o kaimynei - "Neįsivaizduoju nepatogesnio lėktuvo."
Nei vienas man nieko neatsakė. Buvo 6.30, už lango dailiai brėško rytas, daug brėškesnis nei diena Londone.
...
Tai antri skraidintojai, ant kurių nepatogių sėdynių niekada nebesėdėsiu. Pirmi pasmerktieji - "BMI Baby", žinote, tie britiški maistininkai gerokai atkaklesni nei lietuviški: vardija visus "sandwiches available" ir per garsiakalbius, trankosi karučiu, labai kategoriškai liepia išsijungti ausinuką ir nuolat vėluoja.
Kai pagalvoji, tai nedaug Lietuvoje kas ir beliko - "Ryanair". To nedrįstu mest per petį, nes... nenoriu apsižioti per didelio kąsnio, nei galiu praryti.

Gerai, kai gali rinktis.

Klasė ar ne klasė, vis tiek ne klasė

Sutikime, iš verslo klasės patogumų svarbiausi nemokami gėrimai ir maistas. Taip susiklostė, kad dalį savo verslo klasės patogumų pramiegojau. Paskutinis dalykas, kurį nuveikiau namuose, - įdėjau atidarytą jogurto indelį su šiek tiek naminės granolos ir styrančiu šaukšteliu atgal į šaldytuvą, neva suvalgysiu po trijų dienų.
Įlipu į lėktuvą, sėduosi į savo antrą eilę ir gaunu jogurto su granola! Taip, tai yra verslo klasės patogumas. Dar laikraščiai. Bet visa kita - nepatogumai.
Pamenu, kai skridom į Niujorką, užtekdavo išplėsti akis, stiuardui einant pro šalį, ir jis ištiesdavo dar vieną buteliuką baltojo vyno (nesvarbu, kad su tokiu aprašymu: 'A fun and fruity white wine with plenty of refreshing peach and apple flavours, lifted by a lovely acidity on the finish'). Ten klasė nebuvom. 
Čia turi elgtis elegantiškiau. Man visada patiko atrodyti belenkaip, o elgtis tvarkingai. Tai leidžia jaustis išdidžiai ir dargi nesikerta su pažiūromis - ypač, kai atrodydamas belenkaip, esi viskam entaitlintas. Bet kai nusileidi Rygos oro uoste, susirandi pažadėtąją "business lounge", eilutėje lauki už tikros damos, dėvinčios baltus marškinius ir permatomas pėdkelnes, tada paduodi išdidžiam "business lounge" darbuotojui ne tą dokumentą, o jis galiausiai išsiaiškina, kad tu niekam neentaitlinta...
Tada vienintelė išeitis - nutarti, kad visa verslo klasė yra šūdas, o maistui ir gėrimams žmogus pats užsidirbi.
Rygos oro uostas yra nuostabus. Ne per didelis, patogus, su daug kavinių ir parduotuvėlių, latviško paveldo eksponatais (pavyzdžiui, tautiniais rūbais šen bei ten). Ko nors nusipirkęs kavinėje, gali tą ką nors išsinešti į kitą salę ir pasidėti ant palangės, nemokamas bevielis veikia puikiai, erdvu, šviesu, už lango važinėjasi lėktuvai. Rozetė kompiuteriui krauti čia pat - viso labo nebegali sėdėti susikėlęs kojų ant radiatoriaus.
Daug geriau, negu, pavyzdžiui, Birmingemo arba Amsterdamo oro uostuose. Arba Vilniaus. Ir Kauno. Bokštų. Sviesčiau.

Skrisčiau skrisčiau kad galėčiau

Mano nauji pažįstami Fiona, Dmitrijus, Markas, Bridžita, pikta mergina ir marmaliuojantis vaikinas dirba "Ryanair" skambučių centre.
O mano vaikystės draugė nukirps kasas, galvą apsimūturiuos ištekėjusiai moteriai priderančiu dangalu ir išvažiuos trijų medaus dienų į Londoną ir keturių į Portugaliją.
Visa problema, kad "Ryanair" neatsako už tai, kad, pakeitę vieno skrydžio laiką, sugriauna paskesnius planus. Jie sutinka nemokamai pakeisti pirmojo, jau pakeistojo, skrydžio metą ir netgi kryptį, bet jeigu pageidauji, kad jie pakeistų antrą skrydį (į kurį dėl "Ryanair" kaltės nespėji), nei Markas, nei Bridžita, nei pikta mergina ar marmaliuojantis vaikinas padėti negali.
Kai kuriems tai jokia naujiena, tačiau aš apie tai sužinojau 10 min. pasišnekėjusi su pikta mergina.
Kai paskambini į "Ryanair", jie nenori girdėti jokių klausimų. Jie nori klausti. Tiesą sakant, labiausiai nori nė nepradėti pokalbio, ir verčia 10 min. kabėti ant angliškos, mažiausiai 10 pensų per minutę atsieinančios linijos. Po to, kai atsiliepia, užlieja lavina apsaugos klausimų. Į visus juos atsakymus radau tik po trečio skambučio.
Kodėl tiek užtruko? Nes pamiršau vakariečių psichologiją, ir iš pradžių maniau, kad užteks confirmation number, asmens kodų, pavardžių, dar šio bei to.
Bet jiems reikia billing address, el. pašto, tel. nr., registruotų perkant bilietus.
Ir apskritai aš ne Diana. Bet ji jaučiasi nejaukiai kalbėdama angliškai, o aš, kai manausi per mažai padariusi kieno nors laimei, su džiaugsmu priimu konkrečias užduotis, kad spragą užpildyčiau. Geriausia, jeigu galiu ką nupirkti.
Taigi su Fionos ir Dianos pagalba išsiaiškinau viską, ko dar apie skrydį nežinojau, ir paskambinau Dmitrijui.
Dmitrijus yra išdidus vyras ir šneka su nenatūraliu britišku akcentu. Pokalbis buvo vertingas, nes išmokau raidžių kodavimo sistemos: "C" for Charlie, "P" for papa.
Sakau Dmitrijui: "T" for tulip".
Jis man: "No, "T" is for tango." "Ok, tango, whatever", - atsikertu, bet Dmitrijus yra britas, jam nemandagus tonas nepatinka.
"Ir apskritai, kas tu tokia", - klausia jis ir automatiškai atsakau esanti Marta. Aš - Marta, atstovauju savo draugams, kurių povestuvinį skrydį supainiojo "Ryanair". Noriu pakeisti datas, kad jie galėtų grįžti į Vilnių.
Bet ne tau, Marta, mėlynas dangus. Dmitrijus paaiškina, kad skambinti turi skrydį užsisakęs draugas (taigi Dianos sužadėtinis), o jei jis nešneka angliškai - bent stovėti greta manęs. Jei ne jis - tada Diana.
Nematau logikos, pasiteirauju, ar, jeigu būčiau pasakiusi jam esanti Diana, viskas būtų gerai.
Dmitrijus piktai perklausia, ką turiu galvoje.
"Jeigu Diana paskambintų, ar būtų gerai?" - dar kartą tikslinuosi. "Gerai", - atsako jis. Atsisveikiname. Skambinu iš naujo, 10 min. kabu ant linijos, melsdamasi, kad atsilieptų ne Dmitrijus.
Atsiliepia Markas. Valio, šlovė. "C" for Charlie,"P" for papa, "T" for tango, "K" for kilo... Who am I? My name is Diana!", - pergalingai rikteliu, ir Markas lieka patenkintas. Jis sukeičia kelionės datas, bet ne taip, kaip noriu. Tai pastebiu perskaičiusi patvirtinimo laišką Dianos el. pašte.
Labiausiai man patiko Bridžita, nes kalbėjo su Naujosios Zelandijos akcentu, o jis man kaskart spusteli širdį.
Deja, ji pamiršo atsiųsti patvirtinimo laišką, ir kitą dieną dėl visa ko skambinau dar kartą - taip susipažinau su marmaliuojančiu berniuku.
Taigi aviakompanijai pakeitus vieną skrydį iš keturių, teko pakeisti du skrydžius, Londone praleisti mažiau dienų ir atšaukti viešbutį, Portugalijoje - praleisti tiek pat dienų, kiek planuota, tačiau atvykti diena anksčiau (+ - vienos dienos pokyčiai viešbutyje), tada susirasti, kur praleisti naktį prieš skrydį į Vilnių.
Hm.

Ne žodžiais, o boikotu

Manau, atėjo laikas pasišnekėti apie tai, apie ką garsiai šnekėti negalima. Prieš keturias dienas panašiais žodžiais pradėjau diskusiją – nė nemaniau, kad tokia kils ar žmonės apskritai turės skirtingas nuomones, galvojau tik – kol niekas negirdi, galime sykį sau leisti.

Ir jau beveik perdegiau, nes šnekėjau per daug. Kas kartą pamačiusi parduotuvėje merginą su buteliu neteisingo alaus, noriu ją sugriebti už rankos ir priversti suvokti, kaip klysta. Išdrįsau 3 kartus, dvi moterys buvo pažįstamos.

Taigi, kryptingai kovoju toliau. Pridursiu, jog pagrindinės anadienės diskusijos kryptys buvo:

reklama skirta tik tiems, kuriems ji taikoma, ir jos pagrindinis tikslas – didinti pardavimus, todėl UAB „Didžiausias šalies alaus gamintojas“ kreipiasi TIK į savo tikslinę rinką, o ji, žinome, turi problemų
UAB „Didžiausias šalies alaus gamintojas“ reklama kreipiasi ne į "tikslinę rinką", o visus, kuriuos ji žeidžia, ir tikisi kuo daugiau šurmulio (kaip tik dėl to negalima minėti bendrovės pavadinimo)

Dar viena teorija: kiekvienoje didelėje įmonėje kartais priimami kvaili sprendimai: arba dėl to, kad sprendžiama didelėmis tarybomis, arba dėl to, kad neprotingam lyderio nusiteikimui niekas nepaprieštarauja.

Vienaip ar kitaip, kviečiu visus, ant kurių pasaulis nesilaiko, pasakyti „atia“ „Didžiausiam šalies alaus gamintojui“. Ypač kreipiuosi į tuos, kurie patys ant pasaulio vargiai laikosi - su šia bendrove mums nepakeliui, taip, net ir kvietinį, net ir jį reikia mesti.
Ketinau visa tai parašyti prieš keletą dienų, neparašiau, bet dėl to tik geriau: spėjau atlikti rinkos tyrimą.
Du žmonės patikino esą „Gubernijos“ kvietinis – geresnis. "Grimbergen Blanche" – tikrai geresnis; kvietinis "Primator" – geresnis, "Franziskaner" "Weissbier" – sunku pasakyti, ar daug geresnis, bet blogesnis nėra. Focus grupė taip nutarė.
... Iš totorių jie man nesityčios.

15 kartas nemeluoja

Namai yra tokia vieta, kur pasistatai įrėmintą nuotrauką su keliais balvonais, paplūdimyje žaidžiančiais aklą vištą. Prieš trejus metus kėlėmės į Užupį ir sumokėjusios dviejų mėnesių nuomą neturėjome nė cento, todėl Justė iš kaimo dviračiu į kalną vežė kopūstą, bulvių, varškės sūrio ir šaldytų uogų kuprinėje. Savo apytuščiame kambaryje išdidžiai sukabinau kelias nuotraukas, kurias tada mėgau, o pagrindinis baldas buvo "Bad Dog" atvirukais išklijuota dėžė, kurioje laikiau drabužius. Gražesnio pavasario niekad nemačiau, saulė rytais plieksdavo į veidą, pro šalį skraidė lėktuvai, sėdėdama ant palangės ir valgydama varškės sūrį su šaldytomis uogomis negalėdavau atsižiūrėti Vilniaus.
Kai po pusės metų "mūsų" namus palikome, pradėjau skaičiuoti kraustynes. Šiandien kraustysiuos 15-tą kartą.
Dabar įvairovės dėlei pasakysiu šį tą praktiška. Jeigu taip susiklostys, kad ieškositės buto su draugu-ne mylimuoju, bet priešingos lyties, žinokite, žmonėms tai kelia įtarimą. Ėjome apžiūrėti buto Rinktinės gatvėje. Dabar galvoju - gerai, kad nesusiklostė. Nežinau, kaip gyvenčiau tarp salotinių šviežiai tapetuotų sienų. Tačiau nesusiklostė todėl, kad šeimininkas, išgirdęs mūsų kiek neužtikrintą "taip", prisėdo ant sofos ir pasakė: "Ne. Tiesą sakant, man pačiam reikia dar pagalvoti. Nepykit, jūs man visai patinkate, bet... vaikinas ir mergina... Dar niekad taip nebuvo (pauzė). O jei vienas iš jūsų sugalvotų sukurti šeimą? Juk sukurti šeimą - kiekvieno žmogaus troškimas." Nelabai radome ką į tai atsakyti, myktelėjome. Vyriškis įsispitrijo į mane su šiokiu tokiu pasipiktinimu: "O kada bus laikas? Kada karjerą padarysit?" Pasvajojo, kad galbūt su laiku susieitume, tačiau, nematydamas jokių padrąsinimo ženklų, pažadėjo pagalvosiąs ir mums paskambinsiąs.
Ne, nepaskambino.
Todėl nutarėme kitą kartą nieko apie savo santykius neaiškinti, ir jei palaikytų pora - nesiginčyti.
Galiu pasidalyti: apsimetinėjimas - vieni niekai, tik tiek, kad išaiškėjo, jog nežinau savo draugo amžiaus, darbovietės, kelionių patirties ir vakaro planų.
Tiek apie praktiką. Pro langus matyti senas pasakų dvarelis ir vietinė parduotuviūkštė. Ant palangės vis dar telpu. Betrūksta itališko kavinuko (mm, ne, neturiu kavinukui pinigų) ar paprastos kavos (tiesą sakant, neturiu ir kavai), galų gale - karšto vandens ir šviežio laikraščio (tiks ir 2011 m. rugpjūčio "Verslo klasė"). Vėl išsidėsiu nuotraukas.

Tamsią naktį tamsiame skersgatvyje

- Kas yra skersgatvis? - paklausiau pakeliui į Šv. Patriko linksmybių vietą.
- Iš principo tai bet kuri gatvė, - filosofiškai atsakė Barbora*. Iki Užupio gatvių daug, ir jos tamsios. Gatvės kvepėjo nuotykiais.
Patirti nuotykių - tai buvo mano planas. Nors airiai Vilniuje atrodė nurimę (šiaip ar taip, vakar nebuvo Šv. Patriko diena), man tai buvo vienintelė proga šią savaitę šventę paminėti.
Užsienyje, o ypač JAV, Šv. Patriką žmonės gerbia be atokvėpio - rodos, vienoje valstijoje šventė baigiasi, žali dažai upėse susigeria į žuvis ir išplaukia į plačiuosius vandenis, palikdami drumstą rustelėjusią kasdienybę. Bet štai - nuvažiuoji kiek toliau į pietus ir žmonės tau vėl siūlo tradicinį greituką - "Fruity Irishman", bloody disgusting!
Mano įsitikinimu, dažyti upes yra blūdas. Tačiau jie dažo upes nepaisydami mano įsitikinimų - o kai jau nudažo, prie srovę nepapūsi.
Lietuvoje "Guinnesso" importuotojams nuspalvinus Vilnelę, nutariau bent į ją žvilgtelėti. Tiesiog žiūrėti į upę - menkas iššūkis, dariau taip nesyk. Todėl dar dardėdama iš Lazdynų sukau galvą, kaip tokį įvykį galėčiau paversti avantiūra - iš patirties žinau, kad kartais, nuotykio neprisiprašęs, gali jo ir nepatirti.
Į kokias kvapą gniaužiančias aplinkybes galėčiau save įstumti? Dėl visa ko mini persirengiau į džinsus.
Iš pradžių sustojome "Iki". Galbūt nuotykis bus susijęs su maistu, pagalvojau, apimta nerimastingo džiugesio.
Kas iš šių prekių galėtų priminti avantiūrą - actas? Tikrai ne bandelės. Kas dera prie fleškutės turinio? Sūris? Gaila, nepasiėmiau pinigų.
- Kodėl airiai švenčia Šv. Patriką? - naiviai paklausė Barbora.
- Nes Šv. Patrikas (lot. Patricius; senoji airių: Cothraige; airių: Pádraig) - Airijos globėjas, - būtent taip ir atsakiau.
- O kodėl mes švenčiam?
- ...

Visiems smagu gerti "Guinness" ir spiegte zuiti po gatves - turbūt tokia tiesa. Deja, sekmadienio vakarą - tylu ramu, Airijos globėją visi, regis, prisiminė ir išsyk pamiršo (God bless Ireland). Bet mes ūpo nepraradome, nupėdinome iki žaliosios Vilnelės.
- Kaip manai, ji žalia? - paklausiau persisvėrus per tiltą.
- M...ne.
- Bet jei įsivaizduoji, kad ji žalia, tada ji atrodo kiek žalia, ar ne?
- Taip, jeigu įsivaizduoji, tada taip. Tada tikrai žaliai žaižaruoja.

Perėjome ant labiau apšviesto tilto. Vis dar nenutiko nieko, ką pagal apibrėžimą pavadinčiau nuotykiu. Nukiūtino du žmonės. Šalia "Užupio kavinės" kiti du žmonės rūkė ir šnekučiavosi. Barborai kilo mintis užlipti pastoliais ant kavinės stogo - tada būtų nuotykis. Tačiau neišlaukėme, kol rūkantieji išsiskirstys, ir užlipome ant Bekešo kalno.
Nei gyvos dvasios. Nuotykiai?
- Nori? - paklausė Barbė, atsidarydama cigarečių pakelį.
- Nerūkau, - automatškai tarstelėjau ir krūptelėjau. Gal tai būtų nuotykis? - Noriu! Galėsiu pusę išmesti, jei nepatiks?
Barbei dvejojant, pasiūliau kitą mintį - leisti cigaretei susmilkti rankoje. Sutarėm. Paskutinį kartą rūkiau prieš 4 metus - tam, kad išmokčiau cigaretę laikyti natūraliai ir taip padidinčiau savo galimybes tręšti rūkalus draugams. Buvau labai jauna.
Nuotykis - užskaitau. Tačiau ant kalnų - kaip ir žemėje, tylu, ramu, jokių staigmenų. Pralindome pro tvorą į Gedimino kalno rezervatą - šioks toks nuotykis, bet tik tiek. Nuo kažko nušokom, ant kažko užlipom. Niekas neprisikabino, policijos neiškvietė. Pabandė Barbė lipti žaibolaidžiu, bet net ir žaibas neapsižiūrėjo, netrenkė.
Nusileidom.
- Ar Vilnelė žalia? - darkart pasilenkėm prie vandens. Kad nors kokią stiklinę būtume pasiėmusios. Vis dar nieko.
Gedimino prospektu ėjome per vidurinę liniją. Prašėmės. Nieko.
Praslinkome pro žmonių būrelį - net du kartus. Nieko.
Dar keli tamsūs skersgatviai. Nieko. Niekas net laikrodžio nepabandė parduoti.

Spaudoje tvirtinama, kad žaliai kasmet nusidažo visų didžiųjų sostinių upės, manau, kad tai PR blūdas. Viena iš dienraščių šįryt sužinojau: Vilnelė žalia buvo pusvalandį, o po to dažai išsisklaidė.
Nieko. Tamsią naktį tamsiame skersgatvyje nieko nevyksta.

*Taip jį būtų pavadinę tėvai, jeigu būtų mergaitė.

Išvietinimai / Graži tu mano

- Jade?
- Alexander?
- Do you remember that day you fell out of my window?
- I sure do, you came jumping out after me.
- Well, you fell on the concrete and nearly broke your ass and you were bleeding all over the place and I rushed you off to the hospital.
Do you remember that?
- Yes, I do.
- Well, there’s something I never told you about that night.
- What is it, tell me?!
- While you were sitting in the backseat smoking a cigarette you thought was going to be your last, I was falling deep, deeply in love with you and I never told you ‘til just now.


"Vasario 16 d.; prisiverčiau išeiti iš namų, fejerverkams jau išpoškėjus. Skuodžiau prospektu, vengdama laužų dūmų bei itališkų žvilgsnių ir stabtelėjau tik išgirdusi darnų trijų balsų "graži tu mano, brangi tėvyne". Stabtelėjau ir mikliai, nors su akivaizdžia nedrąsa, prisišliejau prie dainuojančių žmonių.
Jaučiu pareigą minėti šventes, tačiau kartu bijau įsisukti į valstybinį tūsą - gaila pražiopsoti arba sumenkinti tuos retus prasmės grūdelius, kuriuos galiu išskirti. (...)
Galbūt taip jaučiasi žmonės, aplinkiniams dainuojant himną: nei dainuoti esi nusiteikęs, nei tylėti patogu. Himną traukti aš mėgstu, štai su "Lietuva brangia" visuomet buvo kitaip - tarsi daina kalbėtų ne Lietuvos, o pasipūtusios bobutės lūpomis. Tačiau bestovint ratelyje ir besiklausant ramaus dainavimo viskas sugijo, pasirodė teisinga ir lietuviška", - parašiau vasario 17 d. Praėjus trim dienom, iškritau iš mašinos su tortu rankose, bet šį faktą miniu daugiausia dėl to, kad savotiškai juo didžiuojuosi.
Krytis iš mašinos su pastaresniais įvykiais ir brangia Lietuva dar susijęs tuo, kad Kovo 11-tąją išgijo paskutinė (gerai - vienintelė) žaizda, o Kovo 11-osios išvakarėse su būreliu žmonių Suvalkų kraštovaizdžio parke kaip tik dainavau "graži tu mano, brangi tėvyne".

Kita daina

Iš šių dviejų linkų (pirmasis viršuje; aišku, nesakau, kad linkai geri, tiesiog sentimentalūs) jau jau jau turėtų būti aišku, kur link aš suku: Lietuvos valstybinės šventės yra draugai, gyvenantys užsienyje. Suprask: jei kiekvienam aišku, kad namai ten, kur širdis, o draugų nemylėti nepadoru, kiekvieną kartą artimam žmogui išsikrausčius į užsienį, pats tampi benamiu.
Prakeikti egoistai.

Dar vienas anonsas

Tekstą, kurio paskutinis sakinys - "Dabar turime svajonę – paragauti karaimės močiutės keptų kibinų, įdarytų už tvoros besiganiusių avių mėsa, su meile suvyniotų ir karštų – tiesiai iš krosnies", skaitykite... Bet galite ir neskaityti penktadienį :)

Manau, kad tai išskirtinis tekstas mano gyvenime. Kartu ir prarasta proga parašyti ką nors smalsumą žadinančio - iš totorių moterų gyvenimo.

Anonsas

"Šičia išgirsite kalbu apie tai, kaip daroms kaimišks alus. Lietuvą įsivaizduojat? Joniškis, Pakruojis, Pasvalys, Biržai – va visas alaus kraštas. Ir aš sąžiningai sakau – gal pieną pirmiau pradėjau negu alų, bet prie bačkos užaugęs pas tėvuką. Dar – kas yra alus? Alus yra salyklo gėrims. Kas yra salyklas? Salyklas yra daigintas miežis. Lai pradedu aš pasakoti apie to miežia sudaiginimą.
Ne kiekviena varpa tink salyklui: dvieilis miežis yra pašalinis, o ketureilė ar šešių eilių varpa skiriama salyklui. Miežio grūdą gaspadorius užpil į kubilu, tris dienas laika su vandeniu. Jis ten subrinks, jam atrodys, kad jis jau į žemę papuolasis, jau ūso pradės grait laisti. Tada neš į sėklyčio – sėklyč tai yra salionas. Ant išplautų grindų 10 cm sluoksniu papil miežius, užded drobula, užded kaldrą ir šiltai laika. Po kelių trijų dienų jis pradygs. Išleis to savo daigo, ūso balto. Dėl ko dygst? Dėl to, kad jis saldumo savo atpalaiduoja. I kada miežio ūsas tamp 2 cm ilgia, tai vat tiek užtenk jau dygimo.
Tada prasided džiovinim. Vienas sudžiovina saulėj, kitas – ant medžiaus, kitas – į pečių, kitas per dūmus perlais, po to alaus skony pasijaus. Nu ir kada užtenk džiovint – čia labai paprasts dalyks, jeigu gali miežio grūdą perkąst, sutrup jisai, reiškia jau džiūvs, o jeigu minkštas – reiškia, dar reikia džiovint.
Visoj Lietuvoj salyklo maldava už dyko. Užtenka grūdą į tris keturias dalis patrupin, ir jau jis tinkams naudot. Ir malūnininkui visai nesunku salyklą graitai papūst pro grinas, a i žmogus ne kiaula, jis kitą kartą atveš usbonėlį ir atsirokuos. (...)"
 
Kas, kaip ir kodėl - penktadienį :)

Kas mėnesį

Galėčiau garbės žodžiais ir nesišvaistyti, juolab žadėdama tokį absurdišką dalyką - niekuomet neberašyti apie mitybos įpročius. Grįžtu į šnekorių gretas ir pasakoju apie naują projektą.
Turiu tokį draugą, pavadinkime jį Mitu, kuris mėsą valgo tris kartus per dieną. Jam gerokai per anksti išgyventi sunkesnę asmenybės raidos krizę, tačiau Mitas mėgina imti raidą į rankas ir keičia po vieną dalyką per mėnesį. Šio mėnesio planas - nevalgyti mėsos. Mėnesiui praėjus, imsis ko nors kita (ir be abejonių, grįš prie senų įpročių), pavyzdžiui, šnekėdamas lietuviškai nevartos jokių anglicizmų. Paaavyzdžiui, antrame šio įrašo sakinyje pavartotą žodį keis "sumanymu".
Praėjo jau 4 dienos - šiandien eina penkta. Vakar su Mitu kalbėjomės apie įspūdžius.

- Man kavinėse ir taip gana sunku išsirinkti, o nevalgant mėsos, pasirinkimų skaičius sumažėja iki trijų, - šakute stumdydamas brokolius pasakė Mitas.
- Taip, todėl labai lengva išsirinkti, - padrąsinau.
- Bet jei "Kompanijos" valgiaraštyje - trys pasirinkimai (o specialiame vegetariškame meniu - nei vieno "antro") ir ešerio kepsnio jie nebeturi, lieka du pasirinkimai: ungurio kepsnys arba troškinys. O aš kaip tik kad troškinio išvengčiau, einu iš namų valgyti į kavinę.
- Tai valgei ungurį.
- Valgiau, - atsiduso Mitas. - Bet ungurys... Ne mėsa...

Kad neatsilikčiau, aš irgi ėmiausi naujos veiklos vienam mėnesiui. Ėmiau daryti mankštą rytais. Kai kurie pasakytų - kas čia ypatinga, bet jie nesupranta, kad mankštai reikia atsikelti. Praėjo trys dienos, šiandien eina ketvirta.
Pirmą rytą, po 3 valandų miego, jogą dariau visą pusvalandį.
Antrą rytą nebereikėjo skaityti asanų aprašymų, tad užtrukau 15 min.
Trečią rytą reikėjo pabaigti tekstą, tad tris minutes pamojavau rankomis ir pakilnojau dešinį kelį.
Šiandien pramiegojau.

Kokio sumanymo griebtis kitą mėnesį? Minčių?

Dėl SOPA šis tinklaraštis laikinai uždaromas ir jo autorė, saugodama žinių, interneto ir asmens laisvę, visą dieną nieko doro neparašys.

Paskutinį kartą apie tą valgymą

FB pamačiau nuorodą į Daumanto Liekio straipsnį "Darosi bloga nuo šmikių, kurie save vadina vegetarais". Kadangi man kartais taip pat bloga nuo šmikių, kurie apie vegetarystę per daug šneka, nuorodą spustelėjau. Ir iki šiol dūmai iš ausų rūksta, nes net artimieji prie Velykų stalo taip užgauliojamai ir nepagrįstai šnekėti nesumotų.

"Tegul pakelia ranką tie vegetarai, kurie taip nori išgelbėti mūsų planetą, kad gali vadintis džainistais. Jei savo galvoje, žarnyne ir bute nenaikinate parazitų, valgote tik Lietuvoje užaugusius vaisius, o po dvylikos metų atsisakysite gyventi vardan motulės gamtos, aš tikrai jus gerbiu. Turite teisę savo socialiniame tinklapyje užsirašyti "šioje planetoje neparazituoju". Juk daugelio "vegetavimas" (kai kalbu apie šią žmonių grupę, žodis vegetavimas tinka labiausiai), tai būdas tapti išskirtiniu ir pretekstas pasigirti", - rašo p. Liekis.

Galiu daržovių tiekimą duot nukirsti, kad pareiškus, jog vadinu save džainiste, parazitų negalabiju, o pasaulį atlaisvinsiu po 12 m., p. Liekio pagarbos nesukelčiau. Jis manęs negerbtų, nes žmonės, kurie asmeniniu įžeidimu laiko kieno nors valgymo įpročius, gerbti iš principo nelinkę, ir nors galva į sieną.

Ar žmonėms ego skauda, jei kažkas jaučiasi gelbstįs pasaulį? O ką, jei apie pasaulį nė nemąstai ir negali paaiškinti, kodėl vienus produktus valgai, o kitų ne?
Mane visada stebino, kaip kai kuriems palengvėja sužinojus, kad valgai žuvį - ačiū dievui, tu netikras vegetaras. Arba pamatys, kad kokio nevalguolio diržas odinis - tai džiaugsmas, tai apsišaukėlis. O koks skirtumas?
Neapykanta vegetarams yra tokio paties pobūdžio kaip ir rasizmas ar homofobija - nuo kuo moksliškesnių argumentų einama iki paprastų rėkaliojimų ir apsivardžiavimų, bet tai vis tiek tas pats jausmas, apie kurį, pvz, Donskis kalbėjo kaip apie baimę. Bet ką aš čia pati teorijomis įrodinėsiu...

Garbės žodis, šia tema daugiau nerašysiu ir ligoniams, psichams ir debilams nervų tampyti nebeleisiu :)

Keturios socialijos

Penkios miestietės liko nakvoti kaime. Absento kokteilius užsikąsdamos mėlynuoju pelėsiniu su čiabata, kartkartėmis pereidamos prie silkės ir mišrainių, kalbėjomės apie socialiai atsakingą elgesį. Išgirdau keturias istorijas, nesu tikra dėl pasakotojų nuomonės apie citavimą, tad naudosiu pseudonimus ir truputį pagražinsiu.

Vienas Žydo draugas įstojo mokytis Vilniuje - ko mokėsi, vienas draugas težino, bet jam studijoms reikėjo nuspirkti fanieros. Ir sako jam dėstytojas: sėsk į 1 austobusą ir važiuok iki galo, ten daug fanieros, nebrangu. Draugas įsėdo - nieko nežinodamas apie tą Vilniaus vietą, į kurią važiuoja. Privažiavo miškus, atėjo laikas lipti lauk, o jis žiūri - pilnas miškas narkomanų. Tie į išlipusįjį blausiai dėbtelėjo, prislinko, parvertė ant žemės, pasiėmė piniginę ir telefoną. Guli žmogus, nepasimeta. "Jums juk mano SIM kortelės nereikia?" - pasiklausė jis. Nereikia, sutiko plėšikai. "Gal atiduokit", - atsargiai pasiūlė vaikinas. Plėšikai pamąstė ir atidavė SIM kortelę.
"Bet jums ir piniginės nereikia, tik pinigų, ar ne?" - dar kartą pasidomėjo vaikinas. Nereikia, sutiko plėšikai ir atidavė piniginę.
Studentui įlipus į autobusą, vairuotojas jam paaiškino, kad reikėję važiuoti stotele toliau - esą ten tik taboras ir taip akivaizdžiai žmonės atvykėlių nepuldinėja. Tegul pirmas meta į mane nesunkų akmenį, kas žino, kaip yra iš tikrųjų.

Štai Goto draugas yra kilęs iš Klaipėdos. Įstojo mokytis Vilniuje aviacijos ir jam kiekvieną dieną reikėjo važiuoti panašiu maršrutu, kaip Žydo draugui. Praėjus keliems mėnesiams, jis nebeištvėrė, metė aviaciją ir grįžo pas mamą į Klaipėdą.

Sykį du žmonės, studijų priversti, turėjo semtis leidybinių žinių iš "Nieko rimto": du mėnesius tvarkė jų sandėlį Naujojoje Vilnioje. Kartą laukiant autobuso važiuoti namo, prie Dados iš nugaros prikiūtino apsvaigęs vyriškis ir įkišo ranką į jos rankinuką. Dada apsisuko ir griebė vyriškį už pakarpos. "Atiduok piniginę, blogas žmogau", - sušnypštė ji. Stotelėje stovėjo keli vyrai, bet jie tik ėmė dar įdėmiau tyrinėti reklamas, lempas ir laikrodžius. Dada prisikišo veidu prie apsvaigėlio ir jėgas sukaupusi išplėšė, kas jai priklausė. Apsvaigėlis sukikeno ir nubidzeno šalin.
Verta prisiminti, kad piniginė ir taip buvo tuščia.

Gotas tapo kraujo donoru. Nesėkmingai - sėdėdama stotelėje ir laukdama autobuso prarado sąmonę ir nuvirto nuo suolo. Šalia stovėję žmonės nepaliko jos gulėti - iškart pasodino atgal. Sėdi Gotas, be kraujo lašo vedeliuose ir be jėgų rankose, ir mato, kaip prieina suzombėjęs valkata, paima jos rankinę, apverčia ir iškrato visą turinį ant žemės. Moterys apsisuko, sugrįžo prie nukentėjusiosios ir nieko nesakydamos ėmė rinkti daiktus ir krauti atgal į rankinę.
Ir štai vis dar bejėgė ji stebi, kaip valkata, pasinaudojęs proga, pasiima jos mobilųjį ir įsideda į kišenę. Nieko padaryti ji negali, tik tyliai sumurma: mobilų pasiėmė. Stotelėje stovėjęs vyriškis priėjo prie plėšiko ir pareikalavo grąžinti - nebuvo kur dingti, valkata atidavė telefoną ir nupėdino šalin.

Visos istorijos turi smurto motyvų ir visos gerai baigiasi. Gražios ir optimistiškos jums dienos.

Poetiški pamąstymai apie gyvenimo prozą

Pusė žodžių vartojama be reikalo, o kita pusė - iš tuštybės (išvada, prieita su B., jai redaguojant mano tekstą).

Užrašius žmogaus mintis taip, kaip jis jas išsako, ribos žmogiškajai kvailybei nutolsta dar sprindį už neegzistavimo ribų.

Sėdžiu sau darbo vietoje, anksti kėlusi, turiu laidinį telefoną, du mobiliuosius, diktofoną, stalinę lempą, kompiuterį, oro drėkintuvą, sūrių pavadinimų žodynėlį, anglų kalbos žodyną, 6 rašiklius, 4 pieštukus, trintuką, atsarginių baterijų, lipukų, sąvaržėlių, žymeklį, 3 skirtingų dydžių užrašų knygeles, kalendorių, šūsnį laikraščių ir vizitinių, o veikiu tai tą patį, ką iki šiol veikdavau triukšmingose maitinimo įstaigose. Rašau, suprantama.