...kėkime

Dar niekada prieš tai nebuvau vietoje, vadinamoje "Muzikos rūsiu". Buvau susidariusi įspūdį, kad baras - "Pogo" jaunesnysis brolis, be to, atrodė realu, kad visi rūsio lankytojai - jaunesni "Pogo" lankytojų broliai. Bet buvo Kalėdos, daug negali reikalauti iš po 2.00 val. ryte veikiančių barų, lūkesčių aš neturėjau, užtai baras juos lengvai pranoko.
Rūsiai įsimūriję į lietuvių tapatybę, mes juose jaučiamės jaukiai it pelės. Geriausi rūsiai - su daug kampų, šiukštu negalima statyti sienų puslankiu, nes tai - rūsio galimybių švaistymas. Man rodos, "Muzikos rūsyje" puslankių beveik nėra, žodžiu, galimybės neiššvaistytos. Per Kalėdas žmonių ten ne per daug - ir dauguma savuose kampuose, dėl to atrodo patogu, erdvu. Prie baro įsitaisę jauni rusų alternatyviukai (rusai geriausius, tamsiausius kampus linkę palikti kitiems), jų akyse švyti intelektas ir man jiems norisi paspausti ranką, tačiau aš valdausi. Kadangi per Kalėdas niekas nedavė valgyti, nusiperku riešutų.
Antras geras "Muzikos rūsio" bruožas - žemės riešutai. Savaime - neypatingi, ne mažiau šlykštūs nei bet kur kitur, tačiau jų man pripylė pilną sriubinę lėkštę! Už penkis ar penkis su puse lito tiek riešutų vargiai nusipirktum superkrautuvėse, o čia bare, rusyje!..
Kai su manimi taip dosniai buvo pasielgta, priplūdau gerumo visam pasauliui. Negalėjau patikėti savo akimis, kai susidūriau su dar viena likimo dovana - stalo ledo rituliu. Paskutinį kartą, atsimenu, žaidžiau jį būdama 14 metų ir anuomet jaučiausi taip, tarsi turėčiau rituliui gabumų. Keturiese surengėme ledo ritulio taurę, užėmiau garbingą ketvirtąją vietą. Visiems parodžiau, kad bergždžiai kovoti aš moku: mėlynės ant kelių kaip po tikro ledo ritulio.
Ketvirtas geras baro bruožas - barmenas kartais pabėga nuo baro ir prisijungia prie daužančiųjų kriaušę (tai labai žavu). Taip, ten yra ir daugiau žaidimų. Barmenas moka mušti rekordus - kitaip nepasakysi, nes žaidimo esmė yra tvoti kriaušei taip, kad lentelė parodytų kuo didesnį skaičių - suprask, tavo jėgą. Didžiausias vakaro metu pasiektas skaičius - 780. Prie kriaušės stovėti nepatartina, nes jei kas labai stengiasi, gali įsibėgėjęs užkliudyti. Kai mane sykį užkliudė, aplankė įžvalga: štai jei būčiau stovėjusi su draugėmis, šios būtų kaltininką užsipuolusios ir barusios, o mane guodusios. O draugai vaikinai reagavo taip: ei, jis išmušė tik 560, tu išmuši 500, trenk jam atgal, yra šansų!
Aš nesimušu, aš - angelas žemėje. Mylėti ir atleisti man natūralu. Ypač kai pasako, kad aš graži.
"Muzikos rūsys" Kalėdoms - gerai. Bene geriausias bruožas - kad per Kalėdas visi mieli ir kantrūs, nesukuria įtampos prie futbolo stalo. O gerus dalykus gali susikurti net ir keisčiausiose vietose - to vieni kitiems ir palin... :)

Disputas

- Ar dar dirbate? - įkišę galvą pro duris klausinėjo praeiviai. Apie 8 vakare nelabai ką turėjau veikti, tad ieškojausi veikiančios įstaigos kalėdinių dovanų paieškoti. Jau, galvą nunėrusi, buvau bežengianti į "Drogą", kai greta, Gedimino prospekte, pamačiau šviesas languose ir - knygas. Atsidarė naujas knygynas "Sofoklis", šiandien - jų pirmoji diena. Nėra taip, kad jų pasiūla ar kainos kirstų per pakinklius, bet knygų yra, netgi nusipirkau vieną. Pardavėjoms (šiandien jų buvo visos - juk šventė) gyvenimo ir verslo tiesas išaiškino verslininkas, norėjęs nuolaidų ir kad supakuotų knygas į raudoną popierių, nors tokia paslauga ir neteikiama. Antraip jis rinksiąs "Vagą".
Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad Vilniuje nėra jokio per naktį veikiančio knygyno. Ar norėtumėte visą naktį veikiančio knygyno? Aš tai norėčiau.

Cinizmo šaknys

Kalbėjausi su Asta ir kone pirmą kartą suvokiau, kad tiek aš, tiek kiti mano šeimos nariai karts nuo karto maudomės toje pačioje vonioje su negyvu šernu. Šernas, sukapotas gabalais, rymo dubenyje, o pats stengiesi po dušu pliuškentis taip, kad nieko nepripiltum į šerną. Nes pats dubuo - dėl vietos stygiaus - toje pačioje vonioje kaip ir tu pats.
Čia kai kitą kartą tyčiositės iš vegetarų. Vėjuje mes nesiplaikstom.

Vakare lietuviai ir latviai norėjo ilsėtis – miegoti, dirbti ar gerti kambariuose.

Tik keturioms estėms šovė mintis pasisukioti po miestą – kad jau atvažiavo. Iš pirmo žvilgsnio neturėjome nieko bendra, bet nusprendžiau būti atvira ir išėjau kartu su jomis. Nuėjome iki vienos artimesnių užeigų, Mažojo miesto prieigose, kur kadaise "antispentininkai" dalijosi kinų maisto likučiais. Užsisakėme alaus - per ilgai nesvarstėme, paprašėme "bet ko čekiško", nes bare iš viso buvo siūloma dviejų rūšių alaus, ir ta antra buvo "Guinness". Tada mūsų bendri interesai išsisėmė ir estės ėmė tarpusavyje tarškėti sava šnekta, nors tikrai galėjome susikalbėti užsienio kalbomis. Atsipūtusi žvalgiausi į lempas, gilinausi į fotoaparato režimus, funkcijas, fokusavau, dairiausi, nufotografavau... laiptus, tada pasiėmiau žemėlapį (estėms vis dar čiauškant) ir nuėjau prie baro paprašyti parodyti, kur esu. Barmenas ir padavėja bendravo su manimi daug entuziastiškiau nei ugrofinės, pažymėjo žemėlapyje patrauklesnes vietas, kartu paliūdėjome, kad Medvedevas atvažiuoja – pagrindinai rūmai uždaryti iš visų pusių, policininkai vaikštinėja, pėstiesiems įsakinėja pereiti kiton gatvės pusėn... Jau ketinau išeiti – o ir estės nutarė, kad Praha – nuobodus miestas, tad geriau traukti atgal į viešbutį, ir staiga toptelėjo mintis duoti barmenui ir padavėjai po midaus butelaitį – turėjau rinkinuką rankinėje. Jie išsitraukė burtų keliu kas ką, labai apsidžiaugė, aš apsirengiau ir išėjau.

Einu, kur vėjas pučia, girdžiu, kažkas bėga aukštakulniuose. „Palauk, – atsisuku, žiūriu – padavėja vejasi. – Kur tu eini?“

Sakau, nežinau, tiesiai, kur nors, bet kur. O ji – einam, aš tau parodysiu tą vietą, apie kurią kalbėjau, Metronomą, man taip nepatinka Praha, tačiau ten vaizdai tikrai kvapą gniaužia, ypač naktį.

Apėmė stiprus įtarimas, kad ji ne vietinė. Aš iš Rusijos, Sankt Peterburgo, prisipažino kiek nedrąsiai.

Kaip senais gerais laikais – užsikorėm ant kažkokios sienos, ant kalvos, nuo kur matyti visas naktinis senamiestis. Priešais upė, o mes sėdim ant plastikinių maišiukų ir laikraščių ir tabaluojam kojomis. Atsikimšom midų, ji viską išgėrė, pasišnekėjom apie Putiną ir Medvedevą, Limonovą ir bernus. Papasakojo apie Prahą. Sako, viena vertus, čia jokio mandagumo – barmenas gali bučiuotis su bendradarbe ant baro, užuot tave aptarnavęs. Kita vertus, viskas reguliuota. „Jūs, Europoj, visokių taisyklių susigalvojote. Gal ne Latvijoje ar Lietuvoje, bet čia kiekvienas žingsnis – teisėtas arba ne. Pavyzdžiui, ir Peterburge, ir Prahoj į studentų bendrabutį reikia sugrįžti iki 11 vakare, vėliau durys užrakinamos. Bet Peterburge prie tų durų sėdi gera moteriškė ir jei gražiai su ja pakalbėsi ir dar duosi kokį šokoladą, ji tave įleis. O Prahoj – nėra gerų moteriškių, durys užrakintos, ir viskas. Arba su autobusais: čia, jei atbėgi į stotelę autobusui benuvažiuojant, gali kiek nori šokinėti ir prašytis įleidžiama, nebeįleis! Atrodo, kad žmonės bijo rizikuoti kieno nors kito labui, net jei ta rizika mažytė ir pasekmių jokių.“   

Daugiau Uljanos nebesutikau, tvarkingai vaikščiojau po žymiausius kvartalus, fotkinau bažnyčias ir Kalėdinius papuošimus, bet kelią į Metronomą... galėsiu ir jums nupasakoti.

Vėl iš lėktuvo

Man patinka skristi į Čekiją. Britų oro linijų darbuotojai į lietuvius kartais žiūri kaip į mažuosius brolius, čekai taip nežiūri. Galų gale, ir tų lietuvių čia ne per daug. Anei apskritai žmonių. Erdvu, malonu, groja Kalėdinė muzika. Vieną iš giesmių traukiau su Herefordo choru, kadangi skamba tik muzika, be žodžių, mykiu sau po nosim vienintelius žodžius, kuriuos prisimenu. Chriiiiist, the Loooord. Prisiminiau! Come let us adore you, come let us adore you, come let us adore you, Chriiist, the Looord. Kalėdos, nieko nepridursi.

Dar man patinka jų šnekta. Paleistame garso įraše atsiprašyta, kad nei vienas įgulos narys nešneka lietuviškai – puiku. Nemažai technikos – ekranėliai kabo kas trečia eilė, rodo, kaip skristi ir kaip prisisegti saugos diržus. Praleidau filmuko pradžią, nebežinau, ar kalbantis vyriškis – lakūnas. Bet jis pataria laikytis saugos, ir tai labai paveiku. Šalia – bet per tuščią sėdynę – kažkuo patrauklus jaunuolis, aišku, skaito „Kindle“.

Technika technika, o stiuardesė pademontruoja neregėtą įžulumą ir liepia man išsijungti kompiuterį.  

Kita knyga

Mielas drauge, pirkdama šią knygą, galvojau išskirtinai apie tave, todėl kai gausi ją Kalėdoms, nemanyk, kad pirkau ją vien tam, kad pati perskaityčiau.

Skaitau lenkų rašytojos feministės Sylwios Chutnik „Kišeninį moterų atlasą“. Jau imu manyti, kad „Kitos knygos“ ne netyčia palieka kalbos klaidų – iš tiesų, jei skaitai slavų autoriaus kūrinį, rusicizmai limpa kaip rusai prie baltų. Gražu! Skaičiau Limonovo „Edičką“, ir atrodė, kad kūrinys negalėtų būti geriau išverstas – su visais tais keiksmažodžiais ir žargonu (peržvelgiau „Kitų knygų“ lentyną „Mint Vinetu“ ir atradau tik vieną kitą šio psicho knygą. „Nevykėlio dienoraštis“. Noriu ir ją perskaityti, bet dabar nepirkau, nes nei vienam mielam draugui neteisingų žinučių Kalėdų proga nereikia).

Cituosiu tik kas gražu. Pakikenti galima kiekviename puslapyje.

Knygą sudaro skyriai "Turginės", "Ryšininkės", "Padirbinės", "Princesės". 

Iš turginių:

„Turguje užsimezga ir nauja evoliucijos gija. Juk lenkų moteris ne gandras atnešė, jos visos rastos maišelyje. Plastikiniame maišelyje, krepšyje, tinklelyje. Nešiojasi tuos savo lopšius nuo gimimo iki pat mirties. Delnuose įsispaudė plastmasinės rankenėlės žymės. Kokios jūsų, ponia, papiliarinės linijos? Linux papilarus nuo maišiux. O, jūsų, ponia, laukia ilgas turginis gyvenimas. Nuolaidų gija kerta gyvenimo liniją. Įmanoma tik viena pranašystė: kad vėl atveš tų ypač gerų pomidorų iš Rembertovo.“

„Prekeivės, Turginės iš kūno ir kraujo visa esybe byloja, kad lygiai sėkmingai jų galėtų čia ir nebūti. Jos sukurtos aukštesniems tikslams, o prekiauja tik iš gailesčio žmonėms. Tačiau kam paklausus, kiek kainuoja peršamas lobis, mūsų karalienės akimirksniu virsta įprastomis pardavėjomis. (...) Verslo karalienės turi savo Karalius, tačiau šie dažniausiai drybso kur nors greta arba užsiima neaiškiais reikaliukais ir nė neketina dalytis pelnu. Privati moterų ūkinė veikla čia susijusi tam tikra rizika netekti turto, kurį kiekvieną akimirka gali konfiskuoti netolerantiška miesto policija. Taigi karalienės išmano karatė judesius ir nebijo iškilus reikalui jų griebtis“...

"Žinoma, Lenkų Motina nemiršta šiaip sau, ji žengia į dangų. Taip tiesiog be bilieto, zuikiu, raita apsižergia dulkių siurblį ir nušvilpia į patį viršų. Ten ji susidaužia delnais su Marija ir lekia plauti Paskutinės vakarienės indų. Dar paburba panosėje: "Velniai rautų kokie, ką jie čia pridirbo, tokį migį paliko ant stalo, kaip laukiniai: viskas išlaistyta, trupiniai ant grindų, kaip užvažiuočiau tokiems skuduru per veidą, kad išmoktų gerbti svetimą darbą. Lengva jiems valkiotis tai šen, tai ten, šnekėti visokias fanaberijas, o apsišluoti jau nemalonės, šūdini mesijai." 

Ir taip toliau.

Žaliasis valymasis

Ruošiuosi Viktoro Kulvinsko konferencijai apie žaliąją mitybą ir skaitinėju jo knygą "Kaip išlikti XXI amžiuje". Aš buvau pasiruošusi tokioms mintims, kaip "vaisius yra vienintelis maistas, kuris neturi karmos" - knygą buvau pasirengusi skaityti nepaisant jų. Bet mane dar tiek daug gali nustebinti...
Esu labai dėkinga leidėjams už vieną smagiausių vertimų, kokių tik tekę regėti. Aišku, galbūt būtų buvę aiškiau, jei tekstas būtų paliktas angliškas, bent žinotum, kur čia VšĮ "Žalios mitybos" nuopelnas, kur - Viktoro išmintis...

"Laikykite savo lėšas Kanados bankuose. Jų čekius galima naudoti JAV. Kanados bankai tikriausiai žlugs mėnesiu vėliau negu JAV bankai. Amerikos bankams patyrus nesėkmę išleiskite visą turimą Kanados valiutą papildomam maistui, įrankiams ir knygoms."
"Distiliuotas vanduo, nors labiau pripažįstamas nei kitoks vanduo, šiek tiek linkęs siurbti kalcį ir kitas naudingąsias medžiagas iš dantų kaulų ir ląstelių. Kad būtų galima užkirsti kelią šiam siurbimui, palikite vandenį saulės šviesoje kelioms valandoms ir (arba) naudokite spalvotas stiklines."

Didelė knygos dalis skirta padėti pasirengti pasaulio pabaigai, tačiau kiekvienam skyriuje yra po kruopelę apie viską ir belenką. Visai įsismaginau skaitydama apie organizmo valymą. Beje, lėšas Kanados bankuose, o ne "Snore" laikyti reikia todėl, kad po pasaulio pabaigai prilygstančios krizės liks tik 500 mln. žmonių - ir tik žaliaėdžiai... Ir nežinau, prie ko čia bankai.

"Virškinamajame trakte yra lytinių liaukų, kurios gamina gleivinius baltymus, atsparius beveik visų virškinamųjų sulčių poveikiui."
"Šalinimas šioje programoje gali nepasireikšti iki antros dienos, suteikdama pilnumo jausmą. Galite tikėtis kirmėlių, pūvančių virvelių, kietų dalelių, akmenų ir (arba) gleivių virvių, neįsivaizduojamo dydžio ir kiekio."
!!! Garbės žodis, nė raidės nepraleidau. Žinau, negražu ką nors lupti iš konteksto, bet prasmės tikrai neiškreipiu:

"Vakare atlikite kelias klizmas. Jei įmanoma, po to panaudokite implantą."

"Mano nosies ertmės pasijuto išsiplėtusios. Tokie dieta be gleivių visiškai atidarė man sinusus, ir mano kvėpavimo aparatas veikia išskirtinai tuo lygiu, kuris jam buvo numatytas."


"Labai svarbu tai, ką manome apie save. Tam tikrais būdais tai yra susiję su priešgimdyviniu laikotarpiu."

"Norėdami nuraminti akis ir pagerinti regėjimą, naudokite žolių sultis kaip akių valiklį. Nusipirkite akių puodelį vaistinėje."

"Jungtinėse Valstijose, nepaisant mėnesinių ir socialinių kliūčių, moterys gyvena ilgiau už vyrus."

Nenoriu būti grubi, bet negaliu nepacituoti, ką Viktoras laiko menstruacijų radimosi priežastimi: "Istoriškai mėnesinės moterims atsirado po to, kai šeiminiai dariniai persikėlė į vėsesnį klimatą ir (arba) perėjo prie nenatūralios dietos ir intensyvesnės seksualinės veiklos. (...) Šios problemos, atrodo, pasireiškia tik ligotoms moterims ir naminiams arba civilizuotiems gyvūnams."

Dar perlų:
"Studijuokite ezoterinių mokytojų darbus. Jei prireiktų, raskite gyvą mokytoją, kad jums patartų."

"Motinos pienu galima jį (vaiką) žindyti iki trejų metų, ir tai gali būti pakankamas mitybos būdas, vaiko kūnas bus sveikas ir nerodys jokių degeneracijos ženklų."

"Pažangiausia ryšio su kosmine sąmone forma vyksta, kai visas maistas pasišalina pasninko metu."

"Ar maistas šarminis, ar rūgštinis, nustatoma palyginant likučių pelenus."

"Po plaukų kirpimo galima jausti protinių galių išsekimą, panašų į jausmą, po seksualinio skysčio praradimą."

Geros dienos:)

Buitis

- Man reikia parašyti du projektus - vieną muzikos ir vieną biologijos, - pusė 8 vakare susirūpino brolis.
- Man reikia parašyti 4 puslapių ilgumo tekstą, - nė nemaniau nusileisti užsiėmimų gausa.
- Parašyti? - pasitikslino brolis.
- Nu...
- A, man tai tik nukopinti...

Ir po to paaugliai stebisi, kad niekas jų nemėgsta.

Aš susirūpinusi

Aš susirūpinusi darbovietės tualetais. Man rodosi, tualetai gerai atskleidžia vietos atmosferą. Ką apie mūsų atmosferą gali pasakyti mirksinčios, it skęstančio kelto ar kaimo diskotekos, moterų tualeto šviesos? Mane ima panika.
Tualetų durys apkabinėtos šmaikščiais užrašais, raginančiais nuleisti dangtį, bet vieno klozetų dangtis sulūžęs, kito - iš viso nėra. Lipdukai skatina nedaryti vieno, daryti kita ir tuomet dar pataupyti elektros energijos - netgi tokioje, sakyčiau, intymioje vietoje vieni draudimai ir pamokymai.
Į neįgaliųjų tualetą masiškai patraukė vyrai - kur šitai matyta. Aiškiai ir pas juos reikalai ne rožėm kloti.
Ir dar tas kvapas - įsismelkęs į atmintį kaip "CanCan" obuoliai.
Kažką reikia daryti. Žinau - pabambėsiu.

Leningrad - Amsterdam. M.



Iki 2012 11 09 šis įrašas buvo vienas lankomiausių mano tinklaraštyje, aišku, ne dėl metaforinės jo prasmės. Kad neklaidinčiau žmonių, įdedu dar ir dainos tekstą, jei jie jo iš tikrųjų ieško.
Šiuolaikiškai lotyniškai rusiškas.


Zdes' na zemle iarki kraski i zvuchny akkordy


Priamo na ploshchadi vysitsia bashennyj kran

V bashne sidit kranovshchitsa s ulybkoj Dzhokondy

V nebe letit samolet "Leningrad-Amsterdam"



Babushka viazhet noski neputevomu vnuku

Papa s raboty kartoshki neset kilogramm

Vnuk dogryzaet granit, proklinaia nauku,

V nebe letit samolet "Leningrad-Amsterdam"



Na glubine desiat' tysiach somnitel'nykh metrov

Nad tem, kto zabyl pristegnut'sia, kolduiut vrachi

Esli ty znaesh' ch'i-to sekrety -

Molchi



Liudi smeiutsia, privetlivo mashut rukami

Bystro tantsuiut, potom podnimaiut sto gramm

Tam vozle iarkogo solntsa, sverkaia krylami

V nebe letit samolet "Leningrad-Amsterdam"



Zhizn' predstavliaetsia mne zavodnoj karusel'iu

Chto budet krutit'sia, poka kto-to dernet stop-kran

Tam, za iiul'skim dozhdem, za fevral'skoj metel'iu

V nebe letit samolet "Leningrad-Amsterdam"

Ankstų rytą Lazdynų seniūnijoje

Ankstų rytą Lazdynų seniūnijoje sėdėjau ant minkštasuolio ir laukiau, kol darbuotoja baigs dirbti su savo popieriukais ir imsis mano reikalų. Laukiau ir klausiausi, kaip kita darbuotoja, šalia pirmyn atgal dideliuose batuose besisupant "tarybos nariui", telefonu kaulija girininkus padovanoti 8 m eglutę Kalėdų šventei. Klausiausi jos smagaus tono ir stebėjau labai griežtu veidu dokumentus pildančią jos kolegę.
Aš vis dar mėginu išsiaiškinti, kas per dievo kūrinys yra lietuvis, ir turiu vieną teoriją (turiu daugiau, bet šįsyk tik apie šią):
* Į nepažįstamus žmones net nežiūri, nebent ko nors iš jų nori
Kadangi aš norėjau, kad kas nors mane priregistruotų prie seniūnijos, tai ir žiūrėjau. Vos tik moteris baigė ką dariusi, pasiėmė mano ID ir pradėjo ieškoti manęs kompiuteryje. Prikiknojęs tarybos narys pasiėmė popierius, kuriuos ji ką tik užpildė, ir paprašė dar kažkokių kitokių... Bet griežtoji neleido jam pabaigti:
- Pas mane žmogus, aš savo darbą dirbu dabar, - pradžiugino ji žmogų. Tarybos narys nei kiek nepasimetęs apsisuko ir toliau tęsė pokalbį su kita darbuotoja.
Britijoje vis bandydavau žmonėms paaiškinti, kuo tas lietuviškas bendravimas kitoks, nei angliškasis. "Palaukite minutėlę", - bent jau būtų britas pasakęs ar į kitą skyrių pasiuntęs. Tai buvo tobulas lietuviško tiesmukumo pavyzdys - su susižavėjimu žvelgiau į šią drąsią lietuvę, žinančią savo prioritetus, tokią, kokių ir ilgėjausi Britijoje.
Ji taip pat negriauna mano teorijos: tarybos nario jai nereikėjo 100 metų, o aš buvau 1) jos darbas, 2) dingstis nesiterlioti su tarybos nariu.
Priregistruota čiupau pažymą ir tiesiu taikymu - į polikliniką, ausų uždegimo gydyt. Poliklinikos, kiek pamenu, visada buvo mistiškos - neaišku, nei kaip ten pakliūti, nei kiek laukti, nei kur pasiųs. Juolab, be išganingojo talonėlio. Susimokėjus litą už pakartotiną registraciją kukliai pasibeldžiau į LOR gydytojos duris ir pasakiau savo bėdą. Gydytoja staigiai žvilgtelėjo man į ausį, pareiškė, ką ir taip žinojau, ir pasakė išrašysianti antbiotikų. Visas 2 minutes - tiek truko apžiūra - prie kompiuterio sėdėjusi jos seselė, o gal prokurorė, skalijo, kad man reikia šeimos gydytojo siuntimo, kad aš tik šiandien prisiregistravau, tai kurgi jos kompiuteris mane ras, kad gal aš netgi nedrausta - o čia ėmė barti ir gydytoja. Mat joms 100 metų manęs nereikia. Pasakiau, kad esu drausta, dirbu juk, bet, kažką dar patikrinusi internete, seselė džiaugsmingai pranešė, kad manęs ten tikrai nėra. Mojuok pažymom, sakyk, ką nori, o priverstinis mokestis neatsispindi jos kompiuteryje, ir viskas. Visa apskalyta negavau antibiotikų ir išvažiavau nelaiminga į darbą.
Po darbo nuėjau į parduotuvę (žodžiu, turiningai praleidau dieną). Pro mano jautrią korektorės akį nepraslydo tai, kad žmonės vieni į kitus žiūrėti vengia - net jei užstoji pieną. Jie tik eina į tave, kol instinktyviai nuo to pieno pasitrauki. Juk jiems pienas reikalingas, o ne korektorė.
Ir prie kasų susižvalgoma tik patikrinti, ar tas kitas žmogus taikys į tą pačią savitarnos kasą, ar labai daug prekių į krepšį prisidėjęs.
Bet tai juk smulkmena, ar ne?

Osaka

Sėdėjau sau japoniškų patiekalų restorane ir skaičiau meniu. Viename simpatiškų paveiksliukų - ryžiai, prislėgti orandžiniu maisteliu. Parašyta "Tamago (japoniškas omletas)". Klausiu padavėjos:
- O japoniškas omletas... tai čia kas?
- Tamago, - man, nemokančiai skaityti, atsako.
- O tamago kas yra?
- Japoniškas omletas.

Po kelių sekundžių spoksojimo vienos į kitą atsiprašydama sumurmėjau pati pasigūglinsianti.

Deja vu

Atsimenu, kad bebaigiant iškraujuoti bakalauro darbą, tarp išvadų, grindžiančių aktualumą, parašiau, kad iš tiesų universitete jis neaktualus niekam, studentų darbų išvados nenaudojamos ir turėtum džiaugtis, o ne bausti, jei po kelių metų kas pamėgins tavo bakalauriniu remtis rašydamas ką nors "nauja". Džiaugiuos savimi, nors žinoma, kad išsireiškiau tada daug subtiliau ir niekieno neįžeisdama (norėjau pabaigti universitetą). Žinoma, kad niekieno, nes darbą skaitė tik dvi dėstytojos, abi sociologės, taigi nuovokūs žmonės, ir jis joms jokios naudos nedavė.
Šiandien buvau konferencijoje VGTU - maniau, sužinosiu ką įdomaus apie miesto architektūrą, naujus planus, problemas, būsimus statinius, kaip sprendžiamos senamiesčio bėdos, kaip kuriami, gražinami nauji rajonai ir kokią prasmę vilniečiams visa tai turi. Užsirašiau keletą sakinių - bet ne tuos įdomiuosius, o maždaug tai, ką spėjau: pirmasis pranešėjas, neabejotinai turįs ką pasakyti žmogus (galų gale, filosofijos daktaras) per visą pranešimą nuo popieriaus lapo akis į auditoriją pakėlė 1 kartą ir skaitė taip greitai, kaip aš šneku.
Antros pranešėjos prezentacija teikė daugiau informacijos nei tai, ką ji pati kalbėjo. Būtų puiku, jei aš būčiau jos skaidres savo pačios džiaugsmui iš anksto perskaičius. Bet skaidrių aš neturėjau, o sėdėdama paskutinėje eilėje (kitur nepriėmė) įžvelgti raidelių ekrane nesugebėjau.
Trečias intelektualas kalbėjo apie reikiamybę išlaikyti ir kurti Vilniaus savitumą (šalia sėdėjęs "Arklio galios" bosistas tyliai pasiūlė gatves nudažyti raudonai). Ketvirtasis teigė šnekąs tą patį jau 30 metų - kad ir koks patyręs puikus architektas jis būtų, kamooon, nejaugi jis pats neįžvelgia iššvaistęs marias laiko...
Daugiau nebesiklausiau. Vis tik konferencija mane privertė suvokti vieną dalyką - magistro laipsniui aš dar nesubrendau.

Troleibuse

... šovė mintis, kad korektorės(-iaus) dienoraštis būtų daug įdomiau, nei žurnalistės(-o). Nes tai, ką žurnalistė(-as) rašo tinklaraštyje, tėra tai, ko niekas nenori spausdinti.
Tikiuosi, atkreipėte dėmesį į lyčių (skliausteliuose) nurodymo seką. Revoliucija.

Rašliavos belaukiant traukinių ir lėktuvų

Nuo pat aušros galvoje zvimbia "You're so vain... I bet you think this song is about you, don't you", aš vis įklimpstu į asmeninę diskusiją su galva - nagi kaip galima nemanyti, kad šita daina apie ką nors; tai imu mąstyti apie ką nors be galo vain arba nusprendžiu, kad pati tokia esu. O paskutinį kartą dainą girdėjau Sietle, karaoke bare. Sakyčiau, kvepia emociniais lūžiais.
Grįžtu su tiek pat nešulių, su kiek išvažiavau. Ir tada važiuodama į Britiją, ir dabar grįždama vežuosi kvapnių žvakių (!). Važiavau su viena pagalvėle - grįžtu su dviem, mandresnėm. Suknias mėčiau iš krepšių iki pat apsaugos vartelių, kol liko daug mažiau, nei prieš 20 mėnesių, aną šaltą sausį. Maišą daiktų atidaviau labdarai - tegul neturtingi žmonės skaito Niką Keivą. Lietuviškai.
Ne tiek jau daug pasaulyje vietos teužima mano turtas. Geriausia yra manyje, be abejo, - viskas, ką neišmainomo įgijau per šį laiką: akiniai, kišeninis laikrodis ir tikrai neblogai sukirpti džinsai.
Esu Niuporte, Velso skilvelyje - apleistame ir išjuoktame, tačiau nuostabiai vališkame. Traukinys manęs į Londoną atvyks po 15 min. Šalia sėdinti moterytė riebalingais plaukais nėrė rausvą pūkuotą šalikėlį, ir tai privertė nepažįstamą įkyrų vyrą prie mūsų klestelėti.
"Ką čia mezgi? - palinkęs virš pobaisio kūrinio pasiteiravo ir nesulaukęs atsakymo pridūrė: - Ar čia vadinasi nėrimas?"
"Taip", - tyliai atsiduso moteriškė, ir jis nesiliauja kalbėti.
O aš tik spoksau į lagaminą - dievaži, jei kas jį pavogtų, nieko nenutiktų. Dar Hay bemąstant apie tai, ko pasisėmiau beveik per dvejus metus, ir niekaip jokiame daikte nieko neįžvelgiant, Sarah Putt padovanoja man mano pačios portretą.
You're so vain... Ta tarata tatataaa.

Naujos pažintys

Supratau, kad jau tris dienas mūsų name gyvena latvė. Girdėjau kažkokius garsus antrame, manytai, neapgyvendintame kambaryje ir įtariai pasiklausiau Krikščionės, ar tik neturim naujo gyventojo.
- Taip, turim, ir ji iš Lietuvos, - susipainiojusi nuomininkų geografijoje latvės duris ėmėsi baladoti moteris. -Įsileisk, - šaukė ji (ji visada šaukia), - aš noriu tave kai kam pristatyti.
Po kelių ilgokų akimirkų duris atidarė kiek pasimetusi moteriškė raudonomis akimis - miegojo po darbo.
- Ji nešneka angliškai, todėl jūs galite kalbėtis savo kalbomis, - patarė Krikščionė, sunkiai klestelėdama į fotelį ir leisdama mums pabendrauti dviese.
- Ee.. From Latvia? - išsiaiškinusi jos vardą pasiklausiau, nežinodama, ką kita besakyti.
- Mhm, - gūžtelėjo ji, taip pat nežinodama, ką sakyti.
- M.. Govorite paruski? - save pačią nustebinau rusų kalbos žiniomis. Atsakė, kad kalba, ir tikrai kalba, o aš, pasirodo, tikrai nekalbu.
Mintyse pasirausiau rusų kalbos žodynėlyje, hm, ko čia dar mokėčiau pasiklausti.
- Nu i kak vam zdes? - išdidžiai uždaviau klausimą, nė kiek viduryje jo nestrigdama. - Pachnit?
- Pachnit... - palingavo Maruta. Taip ir žinojau, kad padoriam žmogui iš Latvijos turėtų nepatikti namo kvapas. Man irgi nepatinka, bet kiek aš galiu viena tą namą plauti. O prieš pat susipažįstant su Maruta, vienas šunelių, iš džiaugsmo, kad gali pabėgioti po svetainę, mane gausiai apsysiojo. Stovėjau su latve prie jos kambario durų, laukdama, kada bus mandagu pasakyti "Nu paka" ir eiti persirengti džinsų. Šalia kiurksojo Krikščionė, kiek nusivylusi, kad nesugebame susišnekėti latviškai ir lietuviškai.
Gal galima pas jus į svečius, pasiteiravo Maruta, tarpduryje, matyt, nesijausdama kuo jaukiausiai. Žinoma, atsakiau, svarstydama, ką mes pas mane svečiuose veiksim, ir nusivedžiau į savo kambariuką.
- O, iškart kvapas kitoks, - į lietuvių kalbą, tiesą sakant, neperėjo Maruta. Reikšmingai parodžiau jai kvapnią žvakę ir mes abi reikšmingai palinksėjom.
Kitas 20 minučių šnekėjomės apie gyvenimą, kažką jai kompiutery parodžiau, tada mano žodynėlis visiškai užsivėrė ir ne angliškai šnekėt nebegalėjau. Pasižadėjom susitikti kitą kartą ir Maruta išėjo apačion.
Galvoju, ką aš per rusų pamokas mokykloj veikiau. Žinau ką - nagi tvarkingai sėdėdavau ir mėgindavau susivokti, ką toliau daryti - bet lietuvių mokyklose rusų kalba mokoma taip, tarsi mokiniai savaime ją mokėti turėtų. Skaitai sau Puškiną, nors iš tiesų pienelio nežinotum kaip parduotuvėje nusipirkti.

Nauja taisyklė

Ką tik kažkas paskambino į duris: o jau beveik 12 nakties. Baugštokai jas pravėriau ir radau dar labiau nei aš suglumusį vaikiną. Jo vardas Chrisas, jis gyvena gretimame name, su latviais, pamiršo raktus ir nežino, kaip sugrįžti namo. Daug neklausinėjusi nusivedžiau į sodelį ir liepiau jam lipt per tvorą.
Tad tokių nutikimų pasitaiko Bristolyje.
O šiandien mano dienos planas buvo sudalyvauti diskusijoje apie meną/literatūrą/filosofiją. Mat pamėginau gūglan pasirėmus atrasti ką nemokamo ir kultūringo. Internete tebuvo dvi eilutės apie įvykį, adresas ir perspėjimas, kad viduje esama galerijos.
Na ir nuėjau - paprašė 3 svarų, nes nesu meno studentė, ir sudarė įspūdį, kad tikrai verta. Nelabai mėgstu aš šnekėti apie meną ir literatūrą - kažkaip... ką ten apie juos besakyti... Bet galvojau atsisėsiu auditorijos gale, žvelgsiu sau į visus gudriai ir gilias mintis mąstysiu.
Auditorijoje pasirodė esama tik dviejų suremtų šonais stalų ir 10 kėdžių aplink juos - kad visi dalyviai matytų vienas kitą. Pradėjo rinktis dalyviai. Kiekvienas atsinešė po knygą ir užrašus. Nejaukiai pasirausiau rankinuke ir radau tušinuko, kurį vakar sulaužiau, širdelę. Popieriuko jokio neradau. Kaip universitete.
Na ir iš lėto, pradėjus lektoriui šnekėti, paaiškėjo, kad visi turėjome būti perskaitę Nicko Lando filosofijų rinkinį. Nicko vardo niekad nebepamiršiu - dabar jau puikiai žinau, kaip jis projektavosi ateitį, kaip pašėlusiai į viską žvelgė, kol truputį puštelėjo ir išsikėlė į Šanchajų.
2.5 valandos.
Šnekėjom apie filosofą, apie kurį ničnieko nebuvau girdėjusi.
Šiandien išmokau: visada pasiklausk vestibiulyje, apie ką renginys.

Kai lyja

O ne taip ir linksma, kai lyja į galvą ir pasitikrinęs banko sąskaitą suvoki, kad gali tekti dirbtelti McDonalde (o, tiesą sakant, visai buvau pamiršus tokią galimybę).
Kad laiko veltui nešvaistyčiau, noriu sudaryti gerą nemokamų pramogų Bristolyje sąrašą. Taigi šiandien nuėjau į archeologijos ekskursiją Mokslo muziejuje - nežinau, kaip tai susiję su pramogomis, bet gal kas žandikaulio žiovaudamas ir neišsinarintų.
Tada prisėdau prie kanalo, "Harbourside" kavinės lauke, ir nieko nenusipirkusi naršiau internetą - ieškojausi darbo (nemokama pramoga!). Meluoti aš nemėgstu, taigi nuoširdžiai atsakinėjau tik tiems, kurie darbuotojų ieškosi tik trumpam laikotarpiui - nes, žinia, po 17 dienų palieku Bristolį. Ir paaiškėjo, kad potencialiai tinku tokiems darbams:
sėdėtojos portretui
keistų/meniškų nuotraukų modelio (pagaliau išaušo mano valanda)
skrajučių pakavimo į... pakus
tekilos shot'ų siūlytojos savaitgaliais

Šiek tiek nusiminiau ir nutariau kaip nors dėl to nesinervinti - juk visada galiu kelias dienas padirbėti Hay. Bet pati kelionė pirmyn ir atgal atsieitų apie £50, dirbti, vadinasi, reiktų keturias dienas iš eilės, kad vos perlipčiau išlaidas. Ir kam man 5 dienas leisti Hay, jei aš nutarusi sudaryti Bristolio linksmybių sąrašą, klausiau savęs. Juolab - už nuomą jau sumokėta. Ir krikščionės taip nebe nemėgstu - nes man saldainių iš Turkijos parvežė.
Jei tik jai nereikėtų duoti dar £50 depozito... Su papildomais £50 gyvenčiau puikiai, svarsčiau, parimus virš £3,50 kainuojančios sriubos Stoke Croft rajone (pilname Banksy grafičių).
Ir įnikau CouchSurfing ieškotis draugų. Nes be draugų, žinia, nelinksma. Vienas dalykas užkliuvo išsyk - CS mėgina ištobulinti tinklalapį iki beprotybės, todėl niekas neveikia. Šaunūs eksperimentai visiškai nepalengvina nei paieškos, nei laiko sutaupo. Ir pametė "log in" mygtuką. Reikia eiti visokiais gudriais keliais. Antras dalykas, kuris šiek tiek sužeidė sielos - neradau draugų.
Jūs dar pamatysite, bambėjau apmaudingai. Aišku, gyvendama su krikščione ir neturėdama darbo į jokius žmonių ratus nepatenku (nors šiandien buvau kviečiama į jos bažnyčios būrelį), o turėdama draugus tokius, kokius jau turiu (kas kad kitose šalyse) esu palepus ir bet kokių draugų man nereikia.
Taigi ir bėgu akimis per profilius ir niekam nekyla ranka rašyti.
Ėjau per lietų namo ir mąsčiau apie pinigų dilemą - nors ir buvau nutarusi nesinervinti ir laukti, ką rytojus atneš. Pakeliui iš naivumo užsukau į arabų parduotuvėlę žvilgtelėti, ar joje kartais nesama žurnalo "Venue", pasakojančio apie visas įmanomas pramogas Bristolyje. Pasisveikindama linktelėjau musulmonų trijulei, kadangi jie buvo trys - sulaukiau kokio tai nederamo švilptelėjimo ir tada pastebėjau, kad 70% visų jų turimų žurnalų - su visiškai neapsirengusiomis moterimis. Ar tai lietus, ar nepinigai, ar socializacijos stygius, ar tamsa - o gal pasaulinis moterų išnaudojimas: niekad dar pornografiniai žurnalai nebuvo manyje sukėlę tiek pasipiktinimo. "Nasty", sušnypščiau išskubėdama ir net nepasakiau viso gero. O tai labai nemandagu.
Prie pat parduotuvės girtas vyras man juokais užtvėrė kelią ir sakė Bonjour.

Taigi niekaip nesitikėjau, kad dieną išgelbės krikščionė. Numykiau kažką liūdnai ir ji man pasiūlė jai dirbti - į Excelį suvedinėti visų jos nuomininkų duomenis. Ir neduoti depozito.
Vis tik parašiau keliems būsimiems draugams iš Graikijos, Vengrijos ir vienam tikrai kilusiam iš Bristolio - gal ryt poryt susitvarkys ir draugų dilema.
Ir tada visus jus pamiršiu:)


Ne, juokauju;D

Mąstau, vadinasi, važiuoju į Hay

Nuvažiavau porai naktų į Hay - ten likusių daiktų pasirūšiuoti, padirbėti keletą valandų, pavalgyti indiško maisto su buvusiais kolegomis ir t. t. Palikau šuniukų priežiūrą kaimynei, 10-metei latvytei, liepiau juos prižiūrėti, būnant kartu namie, ir nepalikti viduje nakčiai, nes jie nemoka dar pasiprašyti į tualetą... ypač jei namie nėra nei gyvos dvasios.

Savaitgalis buvo pripildytas kalbų apie toleranciją: raudonplaukiams, gėjams ir lietuviams. Pakeliui į Hay traukinyje žiūrėjau "Pietų parko" seriją "Ginger Kids" ("Ryži... vaikai") ir nespėjau pamatyti paskutinių minučių, taigi labai spirgėjau priversti Cathy, raudonplaukę, pasižiūrėti su manimi visą filmuką iki pabaigos. Nes gi labai juokinga. Kai neturi jokio neigiamo nusistatymo prieš kokią nors grupę ir išvis nesupranti, kaip gali toks egzistuoti, visi juokeliai atrodo labai nekalti ir juokingi - būtent dėl to, kad absurdiški.

Lygiai taip pat kikenau, kai pasakojausi kolegėms išmokusi vieną negerą žodį, negerų žmonių sugalvotą gėjams apibūdinti. Pats žodis tikrai juokingas (jau niekas nebeprivers manęs jo pakartoti), bet staiga susivokiau, kad juk sėdžiu taigi tiesiai priešais gėjų, tokį, tarsi, staiga nusiminusį.

Ir vėliau labai diskutavau su draugėmis - ar juokeliai, kuriuose minimos mažumos, yra nekalti, jei nieko pikta jais nenori pasakyti. Kartais, man regis, yra daug "diskriminatyviau" išvis ko nors neminėti - tarsi būti kitokios odos spalvos, orientacijos ar sveikatos būklės yra savaime taip bloga, kad šiukštu negalima užsiminti apie tai esant - kad kieno nors neįskaudintum.

Atsimenu, kai sykį atėjau į darbą supūliavusia akimi - graži kaip Marilyn Mansonas, ir beveik niekas nė neužsiminė apie pokytį - kaip aš tada norėjau, kad kas nors nustotų mandagumo ir lepteltų "o, tau akiai negerai"...

Bet, visą "Pietų parko" seriją pasižiūrėjusi Cathy pasakė, jei kuo nors pasižymi visą gyvenimą, tampa visiškai nejuokinga, kai žmonės nesiliauja to minėti - geruoju ar bloguoju. Ir suvokiau, kad turėti raudonus plaukus yra tas pats, kas būti lietuviu užsienyje - tai vis panaudojama prieš ar už tave bet kokia proga. Ir baisiai įgrysta.

Be to, sakė Cathy, pats žodis "tolerancija", kalbant apie mažumas, yra ydingas - kodėl turi turėti teisę ką nors, viso labo, pakęsti - tai yra leisti būti, kai savaime viskas turėtų turėti teisę būti, be jokių tamstos valios pastangų. Reikia priimti labiau nei toleruoti, t. y. accept rather than tolerate. Todėl, sakė Cathy, nieko netoleruokite - kitaip darykite.

Jeigu dėl visko anksčiau klydau ir pridariau daug kalbinių nuodėmių, man už viską buvo atlyginta sugrįžus į krikščionės namus: ji vis dar nebuvo grįžusi iš Turkijos, bet šunys, akivaizdu, iš sodo (back yard) į namus bėgiojo nuolatos. Batus teko nusiavus iškart apsiauti ir likti apsiavus, kol visus langus atidarius ploviau grindis, tokias, kokių per visą savo gyvenimą, esu tikra, nesu mačiusi. Pirmam grindų sluoksniui (su sysiais ir kakais) nugremžti reikėjo 6 kibirų muilino vandens.

Galėčiau dabar nekaltai pajuokauti apie latvius arba vaikus, šunis, krikščionis, bet, aišku, geriau nejuokausiu.

Brautis į namą

Namai čia tarsi suklijuoti - mažyčiai tarpeliai tarp jų ir mūrinės tvoros. Durys turi keistas rankenas ir su jomis reikia šiek tiek terliotis.
Taigi grįžau namo, suruošiau ir išrūšiavau šiukšles išmesti (trečiadienio naktis - šiukšlių naktis, paryčiais jos bus jau dingusios), pažadinau šuniukus - aiškiai kaimynų mergaitė, paprašyta vakarais maitinti šunis, nusprendė, kad šunims lauke per šalta ir užrakino juos namie. Išnešiau šuniukus į sodelį (back yard) ir užrakinau, kur jiems skirta, kad lapė nesuvalgytų.
Ir išnešiau šiukšles. Apsisukau, bandau pareiti namo - ir patiriu nuostabiai komišką situaciją, į kurią kiekvienas žmogus kartą gyvenime turi patekti, kad vadintųsi žmogumi (ar panašiai). Durys užsitrenkė. Klebenu rankeną, tikėdamasi, kad įvyks stebuklas ir durys atsitrenks. Bėgu žemyn gatve - gal nusileidus už namų bus galima į sodelį įlipti per tvorą.
Betgi ne, už visų sodelių yra kiti namai su savomis tvoromis ir savais sodeliais. Gatvės nėra. Galvoju, šitai manęs nesustabdys - vis tiek kaip nors eisiu ir lipsiu. Ir šast - šūsnys dilgėlių, griovys, tvora ir duzgiantis elektrinis metalinis namukas, perpėjantis, kad užmuš. Nueinu dar toliau - reikia išsirinkti namą, esantį už mano namo, ir lipti per jo tvorą. Mane pasitinka milžiniškos dvi tvoros ir susierzinęs ryžas katinas.
Hm, galvoju, gal reikia belstis į kaimynų namus. Parbėgu, beldžiu, beldžiu. Excuse me?.. Excuse me?.. Niekas neatsako. Tylu, tamsu, vėsoka be rankovių.
Nepasiduosiu - gal ir nežadinsiu, nesmagu, pusė pirmos nakties, pabandysiu ranką į plyšelį laiškams duryse įkišti - gal kas nors pasidarys. Nepasidaro, bet ant žemės pastebiu - žinot ką, - pakabą. Viso labo reikia palenkti rankeną iš vidaus ir durys atsidarys, bet ir su pakaba nieko neišeina (bet jei fašistas už nugaros stovėtų, manau, pakaba, gerai pasitreniravus, gal ir suveiktų).
Bėgu darkart aplink namą - eisiu per dilgėles ir griovį. Paeinu truputį, apsisuku ir grįžtu žadinti kaimynų.
Ir staiga šovė į galvą - reikia perlipti per namą. Užsilipau ant tvoros, įsikibau garažo stogo. Galvoju, jei būčiau bernas, tikrai užlipčiau. Bet ne veltui feministės su pasauliu kovojo: į visas puses kojas pakilojus, netikėtai atsidūriau ant stogo. Tylioj ramioj gatvėj, kur tik latviai ir nekūrybingi britai su vaikais gyvena. Pereinu garažo stogu, žvilgt į sodą - vaje kaip aukštai. Ant tokios nuokalnės namas pastatytas... Bet gi - ten langas apačioje ir jis palangę turi. Atsiguliau ant pilvo ir ėmiau šliaužti nuo stogo, tikėdamasi, kad esu netrumpesnė už langą. Esu! Kažkiek sekundžių teko pakaboti, beieškant paviršiaus pėdoms, bet galiu teigti, kad esu paties tinkamiausio tam ilgio. O tada nušokau nuo palangės - beveik į erškėtrožes (vienintelis krūmas sode ir turi būti su spygliais).
Jaučiuosi taip, tarsi pasaulyje nebebūtų jokių iššūkių.

Sekmadienis

Tylus sekmadienio rytas, apie 11.30, saulė šviečia ir automobiliai stabteli pažiūrėti į mano žalią suknelę (žinoma), pro šalį kas 5 minutes prarisnoja už šono susiėmęs žmogelis, su numeriu ant krūtinės. Kelios gatvės užtvertos ir tenka laipioti per stop juostas šen bei ten. Supratau - maratonas, toks pats kaip Vilniuje. Giliau į miestą - daugiau risnotojų, atsiranda ir tuščių mineralinio buteliukų ant šaligatvių. Galvoju, tiek ėjus ir ėjus, vakar, užvakar, užužvakar, per Roskildę prieš dvejus metus - reikėjo ir man maratoną bėgti, kur jau ten sunku būtų. Labai gaila, nenubėgau. Bet nuo mano krikščionės namų iki aktyviausios centro dalies, nusipirkti kavos ir įsijungti kompiuterį - 68 minutės. Irgi šioks toks maratonas, jei porą kartų per dieną. Bristolis pasižymi viskuo, ką mėgstu Britanijoje: samplaika viso to, kas ne britiška, ir britišku humoro jausmu. Mano namas pasižymi viskuo, ko nemėgstu Britanijoje: nekūrybiška betvarke, dideliais plastikiniais ASDA maišais pigiai perkamo maisto, plastikiniu dubeniu kriauklėje ir atgimusia krikščione. Darbo, jei kam įdomu, dar neieškojau. Bet aš rašau ir persekioju merginą, kuri, mano galva, turėtų ką atsakyti į klausimus, svarbius rašiniui. Taip va gyvenama Bristolyje.

Bloggeris visas pastraipas jungia į vieną

Atvykau ir teko sėstis ant dviračio sėdynės. Ne minti dviratį, o tik sėdėti ir baugščiai dairytis skriejant Bristolio gatvėms pro šalį. Pamačiau St Mary's bažnyčią ir strypą žemėje, įkliuvusį antrojo pasaulinio karo metais bombai klestelėjus šalia bažnyčios. Labai daug naujų grafitų čia esama, nes ne tik Banksy moka purkšti. Labai gražių grafitų. Ir aukštų laiptų, ir stačių gatvių. Tada mes ėjome pas Naomi, tetą, turinčią 30 namų, kad ji ir man kokį kambarį išnuomotų. Apie 10 vakare atasrgiai kabarojomės traškančiais laiptais tamsioje laiptinėje, kol išgirdome kažkokį neprofesionalų dainavimą. Ir tada dar gitarą - brandž brandž brandž. Atsargiai prisikišom prie vos atvirų durų ir suvokėme, kad Naomi su būreliu žmonių dainomis šlovina viešpatį. Pastovėjau prieškambaryje rankutes vieną į kitą nejaukiai suspaudusi, Markas, susigėdęs, kad trukdo melstis, greitai susitarė su ja pasikalbėsiąs vėliau. Teko eiti švęsti trijų gimtadienių. Vieno informatiko, kuris turėjo svajonę, Marko, nes jo - rytoj, ir tokios labai detaliai ir daug apie viską šnekančios mažos moters. Sakau mažos, nes ji tikrai maža (yra tam tikras berods nedraugiškas žodis tokio dydžio žmonėms nusakyti). Bare dirbantį susitikau tą patį australą, su kuriuo Hay pirmą naktį po Amerikos žaidėmė stalo tenisą sviesto turgelyje. Šie išvardyti žmonės - tai mano artimiausi pažįstmieji iš Bristolio. Taigi aš turiu draugų. Maža moteris, jos vardas Dona (su dviem "n"), pasireikalavo, kad nueičiau pasižiūrėti jos buto, mat galėčiau jame porą dienų panakvoti, jei nieko kita nerasiu. "Va čia mano spintelė, čia yra. Čia mano knygos. Čia mano lova. O šia tavo kambarys. Čia aš meldžiuosi, nes aš budistė. Čia mano katė, ji labai draugiška, ji yra. Dabar parodysiu vonią..." - ji kalbėjo. O šiandien su visomis kuprinėmis jau buvau beišeinanti iš namų, kai laiptais nusileido jauna rumunė - ji mat čia gyvena. Mes viena kitai labai patikome, apsikeitėme numeriais, ir ji man pasiūlė darbą - jei nieko kita nerasiu, sakė, galėsiu su ja indus nuo stalų panešioti - esą jie ieško žmonių. Moka geriau nei knygynuose. Aišku, man ne kokie ten pinigai gyvenime svarbiausia. Bet esu labai pavargusi. Ne nuo gimtadienių - šventėme tik 40 minučių. Nuo kažin ko kito. Nepaisant to, viskas kaip sviestu ir medum patepta.

Lėktuve

Užmigti negalėjau daug ilgiau nei prieš skrendant bet kur kitur. Niekada nebūna laiko miegui, vis ką nors dėtis reikia, kam nors rašyti, petnešas tai trumpti, tai ilginti. Ir gerai, kad nebūna, bent atviromis žvitriomis akimis nereikia modeliuoti ateities. Labai smalsu, kaip viskas seksis – nežinau, nei kur gyvensiu, nei ką veiksiu, nei kaip aš lagaminus su paduškaitėmis sėdėti parsiųsiu iš Hay į Lietuvą. Ir kaip, ir kada aš į Hay nuvažiuosiu. Juk reikia kaupti dėmesį Bristoliui. Gal net turiu moralinę teisę sykį sugrįžti su daugiau pinigų, nei išvažiuoju – juk neilgam laikui. Esu lėktuve, kuriame labai rėkia – tarsi prie jūros su šeimom. Kažkas kumštukais daužo mano kėdę (rašyčiau – sėdynę, betgi ne sėdynę...), ir gerai, vis tiek miegoti negaliu. Pamiršau svarbiausią daiktą – taškuotą suknelę. Ir knygelę, Chajamo rubajatus, pamiršau – gal ir nieko tokio, jei joje nelaikyčiau paso.

Na tai kas, kad benamiai, bedaliai, na tai kas, kad šunų apskalyti. Galima važiuoti į Bristolį, galima važiuoti į Romą, Maskvą ar Naująjį Delį. Ar mokytis ispanų kalbos ir mestis į Pietų Ameriką. Arba važiuoti saulės palydėti į Portugaliją. Naujuosius Metus sutikti Ispanijoje, arba neapsivilkus palto kur nors kitur. Ir stovėti pasaulio vidury atvirais tuščiais delnais. Tiek visko dar nepadaryta ir nepamatyta, kad ilgesys gerklę gniaužia - ypač ilgu to, prie ko nebus kada sugrįžti.

Bara nebe tik Kubilienė

Prieš 5 mėnesius iamalithie.blogspot.com pareiškiau, kad mus apnakvindinusio susireikšminusio ištvirkusio čikagiečio tiek meno darbai, tiek galerija, kurioje, be jo paties, esama ir lietuvių menininkės prastų darbų, yra šlamštas. Jau to tekstelio neberasi, nes gavome išsamų laišką, nupasakojantį žemą ir piktą mano prigimtį ir grasinantį teismu.
Vėlavau su broliu į kiną, smurfų žiūrėti, tad tik pasirūpinusi, kad pats tekstas liktų nors vienam kompiutery, ištryniau jį iš blogo. Ir mąstau - ar tikrai aš neturiu teisės sapalioti apie man patinkančius paveikslus ir kiek pikčiau - apie nepatinkančius paveikslus žmonių, kurie kaži kuo save laiko ir priekabiauja prie mergaičių. Nejaugi neturiu tokios teisės?
Aš nieko nepaduočiau į teismą, jei kas nors savo bloge pareikštų, kad Tututte rašo pretenzingą šlamštą.
Kaip suprantu, pasipiktinimą tegaliu išreikšti išeidama lauk pavalgyti grūdėtos varškės.

This is the end, beautiful friend, the end. Paskutine darbo diena, dar 8 valandas galiu apie save manyti kaip apie... second hand book dealer - kad ir kaip verciu i lietuviu kalba, taip pat isdidziai neskamba. Prekiautoja knygomis is antru ranku? Skamba kaip nelegalus sanderiavimas turgelyje.
Niekingai praleidau paskutini miesto turgu ir visus spalvotus molinukus, indiskas slepetes ir riesutus lakstydama ratais ir ieskodama tinkamos rusies bulviu. Niekad ne neitariau, kad kokios nors bulves netinka lietuviskai misrainei. Netinkamos bulves sukezta! Et, britai.
The Globe pasikviete mus surengti atsisveikinimo vakareli dar pries visus tikruosius atsisveikinimus, ir visi turejo valgyti misraines ir kuciuku. 'Kaip bulviu salotos, tik geriau!' sake. Ir dar sake 'M... Cia juk tai, ka mes vadiname rusiskomis salotomis!' Kuciukai susilauke dvejopo vertinimo: neitikimu liaupsiu (galu gale, tai kuciukai) ir perkreiptu veidu - kaip sitai valgyti?! Anne megino rasti atsakyma ir suvoke, kad butent taip jie isivaizduoja Rytu Europa.
Bet su meile.
Reikes i visa ta meile atsakyti vieno lapo laikrasciu Lithies Weekly, mano ir Justes kuriniu. Bet reikia dar ji sukurti.

But I stiiiill haven't found what I'm looking for

Laba diena,

masciau kuri laika neberasysianti apie savo gyvenima, nes kaip galima rasyti apie ka nors zodziais neapsakoma. Bet pirmame aukste puse kolegu perka knygas, rusiuoja ir skaiciuoja, taigi antrajame aukste nebeliko nei vieno zmogaus, galincio prisiimti atsakomybe ir pagelbeti klientams beieskant knygu apie fermentus, pilates ir airiu tikyba. As atsakomybes niekada nevengiu, todel viska metusi prisiklijuoju prie rasomojo stalo ir laukiu klausimu.
Kaip tycia, vienintele moteris, atsainiai vartanti knyga su Mocarto atvaizdu virselyje, puikiausiai susigaudo ir pagalbos neiesko. Zinau, nes ji devi sortus ir turi sportine kuprine.
Taigi kaip tik turiu akimirka susimastyti apie ateiti. Laime, daug ko pasiekiau ir ismokau. Amerikej nutranzavau... mazdaug 8000 km, tikrai ketinu tai isirasyti i CV. Del darbo vietos baimintis niekada nebereikes. Voru nebelabai bijau - jei tik nekanda, pati galiu uzmusti. Kur gyventi paieskos ratas taip pat susiaurejo - esu tikra, kad nekenciu modernios country muzikos, taigi niekada nebegyvensiu moderniame kaime. Aiskiausiai suvokiu, kad Lietuva yra graziausia salis pasaulyje, zmones mieliausi, saziningiausi, atviriausi ir protingiausi, maistas sveikiausias ir skaniausias, bet zinau, kad ir apie ka galvociau, ko noreciau ir ka veikciau, vienintelis giminaiciu rupimas klausimas bus - kada berna parvesi.
Nesigincykit su manim, zinau, tai yra tikra tiesa. Zinau, ka darot Martynui, - o vos tik tas apsizenys, man ramybes niekas nebeduos. Galvoju, o jei taip visiems apsizenijus ir po metu issiskyrus - gal tada niekam klausimu jokiu nebekiltu.
Tada ir namo butu galima grizti.
Silkes... Sermuksnelej butu gerai.

Į pabaigą

- Aš nenoooriu į Baltimorę! Nenoriu! Kur yra Baltimorė?
„Atsiprašome už nepatogumus, dėl įvairių vėlavimų jūsų autobuse nebėra vietų, jei norite važiuoti į Niujorką, turite dvi galimybes: važiuoti pro Baltimorę arba laukti kito autobuso, atvažiuosiančio 2 ryte, tiesiai į Niujorką“, - ramiai aiškino apsauginė pakrikusiems keleiviams.
Baltimorė, apie kurią dainuoja Wyclefas Jeanas, sudarydamas miesto pietuose įspūdį, mums prideda 5 valandas kelio į Didijį Obuolį, iš kurių nežinia kiek bus praleista autobusų stotyje Baltimorėje, belaukiant kito autobuso.
Tad teko nusinešti alaus į tualetą ir dviese greitai išgerti.
Bet itin nepadėjo (ką jau kalbėti apie sutryptą suaugusio žmogaus orumą).
Baltimorėje buvome pusę trijų ryte. Tada paaiškėjo, kad kitas autobusas, vešiantis, viso labo, į Filadelfiją, atvyks po dviejų valandų (Niujorko autobusas - po keturių, tad tarsi maloniau anksčiau pajudėti reikiama kryptimi). Filadelfijos autobuso vairuotojas išbarė Justę, kad ji savo ID per staigiai iš jo rankų pasiėmė - mandagiai reikia paduoti ID ir pasiimti. Nieko iš pradžių nesupratome ir į pyktį nei viena neturėjom ką atsakyti. Buvo keturios ryto, apie penktą mes turėjome būti Niujorke - pagal pirmą planą, bet vis dar taisėmės į antrą ne tą autobusą.
Belaukiant Niujorko autobuso septintą ryte apsauginis ėmė tikrinti visų daiktus, atidarydamas lagaminus, pinigines, kosmetines, pats nustėro pamatęs mūsų kuprines, bet labai žaismingai liepė viską ištraukti.
Nėra nieko pikčiau, kaip nuodugniai iškraustyti kuprinę viduryje gyvos eilės besiklausant apsauginio pokštų ir būti raginamai viską kuo greičiau atgal susidėti (tarsi tai įmanoma) - paklauskit Justės. Man visai gerai tąsyk pavyko iškraustyti tik kuprinės paviršių, rankšluosčiu uždengiant porą alaus buteliukų ir viską aplink paverčiant betvarke, paskatinančią apsauginį greičiau su mumis baigti reikalus.
Ak.
Autobuse niekaip negalėjome užmigti, sėdomės atskirai, kol vietos buvo, bet vėliau prisirinko ryte pakirdusių klegančių žmonių ir šalia klestelėjo didelis vyras, pats knapsintis ir netyčiomis vis ranką kur ant manęs užmesdamas. Miegojau gal 20 minučių.
Išlipus bandžiau išsiimti kuprinę iš bagažo skyriaus. Vairuotojas sako - nereikia, atsargiai, aš išimsiu. Ir tvojo man per koją su kitu lagaminu.
Skrydis - po 10 valandų. Tada dar į vieną autobusą penkioms valandoms.
Geriau jau tranzuoti.

Pietų parkas

Plaukuose dar pilna rausvo dykumos smėlio iš Maob, nacionalinio parko Jutos pietvakariuose, bet kailiais užsiklojusi sėdžiu kalnų trobelėje aukščiausiai įsikūrusiame Šiaurės Amerikos miestelyje, Kolorade.
Green River, kitas miestelis, pusiau "vaiduoklių miestas", pusiau tradicinis amerikietiškas užkampis, kuriame apsistoja daug turistų, kad pigiau ir arčiau būtų iki gražesnių vietų, mums labai patiko. Niekad iki šiol nebuvome mačiusios daugiau nei prieš dvidešimt metų apleistų degalinių ir restoranų, vis dar reklamuojančių vištienos kepsnius, nuvirtusių senų bankomatų, apsilaupiusių kirpyklų, skulptūros, vaizduojančios... arbūzą - Green River auginami puikūs arbūzai. Bet man nepatinka vietos, kuriose sunku tranzuoti - ypač jei tranzuoji eidamas dykuma su didele kuprine ir ženklu 'į nacionalinį parką'. Tokia yra Juta, mano akimis: labai graži valstija su daugybe konservatyvių žmonių - mormonai mieli ir draugiški, bet pavėžėti nenori.
Į Moab pasižiūrėti smiltainio arkų nusigavom su porele - abu 23-ejų metų, susituokę, važiavę į misijas - kas? Mormonai. Labai mieli, per pirmas sekundes nė nesusigaudžiau, kad į Jėzų Amerikoje tiki. Jie patys turėjo aiškiai suskirstytą dieną, todėl pasirinko trumpiausią taką tarp raudonųjų uolų, ir mus kartu pasiėmė - kad paliktume kuprines jų bagažinėje ir nereikėtų jų tąsytis po kanjonus.
Vėliau gavusios po obuolį degėme saulėje ir kiurksojome lediniame kalnų šaltinėlyje, vis patranzuodavome po penkias mylias iki kitos gražios vietos (priklausomai kur žmonės laipioti traukdavo), belaukdamos pravažiuojančio automobilio pyškinome fotoaparatu, o ženklo "Denver" nė laikyti prieš save nereikėjo - vėjas buvo toks stiprus, kad kartonas laikėsi į mane atsirėmęs be jokios rankų pagalbos.


O po to ėmė snigti - automobilyje pakeliui į Almą, aukščiausiai įsikūrusį gyvenamą Š. Amerikos miestelį, maniausi niekada labiau neišduota gamtos - ką, vėl žiema?! Visos sėdėjome su marškinėliais ir pakepusiomis nosimis ir be amo spoksojome į sniegu padengtas pušis tik pora valandų toliau nuo dykumos. Billas, sutranzuotas Kalifornijoje, mūsų, sustirusių, laukė prie pat posūkio į Breckenridge ir iškart nusivežė pavalgyti į "South Park" salūną - mat Alma išties yra tame puikiajame South Parke, Park county.
Kennio dar nesutikome (gal jis... dingo), bet su nemažai vietinių keliai jau susikirto. Mat kelias čia tik vienas. Džiaugiamės ir tuo, kad galvos nuo pečių dėl deguonies stygiaus nesirita. Tik gulantis ir sėdantis širdis ima baladotis. Gerai, kad pasibuvome toli nuo jūros lygio Kalifornijoje ir Jutoje prieš čia atvažiuodamos.
Ir išažiuoti kažkaip nesinori. Bembiai ganosi ranka pasiekiami.

Mor mor mor

Važiuodamos į Salt Lake City (Soltleiksitį?) turėjome du tikslus: pamatyti druskos ežerą ir mormonus. Buvome perspėtos iškart: ežeras nėra pritrenkiantis, o mormonai prie šventyklos paklausę, iš kur esi, radę tau gidą, šnekantį tavo kalba, vedžiosis dvi valandas ir prašys asmeninių duomenų. Ežeras pasirodė labai gražių spalvų, neskanus, ir aplink vaikštinėjant batai aplimpa keliais druskos sluoksniais, o jaunoms mormonų mergaitėms nepasisekus mus įklampinti į religiją, kalbą vis pradedant "man patinka tavo kelnės", pasiprašėme tikro gido. Ir davė jie mums labiausiai patyrusius, tiriančiais veidais. Iš pagyvenusios moters laikysenos buvo matyti, kad ji nėra tikra, ar mes rimtos, ir kolei patikėjo galimybe mus pakrikštyti elgėsi gana atsargiai. Į mormonus neseniai atsivertęs pagyvenęs vyriškis šnekėjo apie tikrą laimę, kurią atneša jų bažnyčia - ji yra tikra! - o moteris labiausiai koncentravosi ties istorija.
"Taip, religija pradėta Niujorke XIX amžiuje, kai angelas, nešinas šventu raštu, iškaltu ant plokščių, apsireiškė Josephui Smithui. J. Smithas išvertė tekstą į anglų kalbą ir su pasekėjais pasileido ieškoti žemės, iš kurios nebūtų varomas. Taip jie atvyko į Jutą", - paaiškino sesuo. Viename iš šventyklos priestatų (į pačias šventyklas net ir ne visi mormonai įleidžiami, reikia raštų ir vietinių šventikų rekomendacijų) matėme milžinišką Jėzaus skulptūrą Visatos fone - gražaus, raumeningo, debesimis apsupto, kai tolimoje matyti Žemė. Kaip Jėzus toks drūtas tapo? Atvažiavo į Ameriką.
Panašu, kad pats Smithas buvo linkęs į poligamiją, nors ji ir tėra maža mormozijos atšaka. Vienaip ar kitaip, mormonai tikrai linkę tuoktis - kad būtų kuo daugiau pasekėjų. Jei nesusituoki mirtingame gyvenime - arba nepasikrikštiji mormonu, po mirties vis tiek būsi pakrikštytas, kad tik siela turėtų galimybę pasisemti viso jų gėrio. Būsi ir sutuoktas amžinam pomirtiniam gyvenimui... su kitu mirusiu žmogumi. Nes viskas paremta į stiprius šeimų pečius. Užtenka tik vardų.
Viskas taip nelogiška, kad, atrodytų, mormonas, pats begirdėdamas save kalbantį, turėtų susivokti, kad kažkas ne taip. (Geras mormonas nė kavos neturėtų gerti, bet visi geria kolą.)
Bet tai ką jau. 50-80 proc., priklausomai nuo vietovės, Jutos gyventojų yra mormonai. Mažuose miesteliuose visi žino, kas nėra mormonas. Gatvėse visi žmonės labai draugiški.
Jutoj dar visokio grožio esama, ryt mėginsim pasižiūrėti piečiau.

Carpe Diem

- Kaliforniečiai - kažkokie pridūrkai, - pasakė Justė, naršydama CouchSurfing profilius. - Visi kultivuoja kūnus - tiek vyrai, tiek moterys...
- Aha, aha, - sutikau, neleisdama pabaigti minties. - Ir sapalioja apie meilės skleidimą ir taiką pasaulyje.

Lyg tai ir neturėtų būti blogas bruožas, bet kai visi bele ką šneka, ima ir įgristi. CouchSurfinge teikiama galimybė pasisakyti savo misiją, tarsi normalu tokią turėti.
Pirmos pasitaikiusios misijos Santa Barbaroje (ar visi atsimenate serialo garso takelį?): "Juoktis dažnai ir stipriai; laimėti intelektualių žmonių pagarbą ir vaikų susižavėjimą; užsitarnauti nuoširdžių kritikų įvertinimą...(t.t.)", "Carpe Diem" (protingos mintys geriau skamba lotyniškai), "Gyventi/keliauti ir pakeliui veikti aplinkinius teigiama linkme", "Skleisti meilę, šilumą ir teigiamas bangas", "Nuoširdumas aistroje", "Gyvenimo prasmės paieškos", "Maniau, kad turiu misiją... Dabar nebežinau... NORIU pakeisti pasaulį, vieną žmogų vienu metu".

Mano misija yra išsiskalbti rūbus ir rankinuką ir rytoj gauti pirmą dienos maisto porciją anksčiau nei 3 valandą.

San Diego lyja jau antrą dieną iš eilės, nors, mūsų galva, taip būti neturėtų. Nepaisant nepraktiškumo, tenka pasižiūrėti įspūdingo dangaus - saulės žydrame lopinėlyje, apsuptame tamsiais debesimis, tarsi sugulusiais ant vandenyno, iš abiejų pusių lyja, tik ant manęs dar ne - o, jau ir ant manęs. Iš vandens kyšo banglentininkų galvos, skalaujamos baltų purslų, niekas, be jų, daugiau vandenyje nekiurkso - o ir ženklas perspėja, kad šis ruožas - tik banglentininkams. Kitas ženklas perspėja nevalgyti žuvų, jei jau pavyksta jų pagauti.
Norime važiuoti į Topangą ir šmirinėti apie kanjoną. Negaliu sakyti, kad miestai iš principo įgriso, bet krabai ir augaliukai tapo daug įdomesni nei kada buvo prieš tai. Jie bent jau neklausinėja, iš kur esam, kur ta Lietuva ir ką čia veikiam.

Sedonoje

Kaip vegetarė, vargstu su vegetarais

Kažkada Vilniuje, Play klube, susipažinome su miestą lankančiais vokiečiais. Justė jiems akivaizdžiai patiko, o aš vis šnekėjau belenką, tai jaučiau, kad nelabai patinku. Tada vienas jų paklausė Justės, ar ji vegetarė (vokiečiai buvo tokie popankiai). Sužinojęs, kad ji vis tik pakerta mėsos, jei kas ją paruošia, pridūrė, kad ji atrodo kaip vegetarė, o tai man pasirodė juokinga - kokia turėtų būti vegetaro išvaizda? Ji tiesiog atrodo vegetarė, atsakė jaunuolis išdidžiai, naudodamas toną "vis tiek nesuprasi".
Visi sutikti Phoenixe žmonės yra vegetarai arba veganai, arba buvo tokie anksčiau. Ir tai, pasak jų, yra nuobodus miestas, pilnas red-neck'ų ir netolerancijos. Bet šiandien dalinom su "Food not bombs" maistą vargšams, važiavom i kalnus su buvusiais pankais, buvusiais veganais, o vėliau su krūva žmonių ėjom į gėjų klubą dainuoti karaokė. Nepaisant to, atrodo, kad Lietuvos pankai yra daug radikalesni ir įdomesni - jei esi toks va su tavim dažniausiai įdomu šnekėtis ir patirčių turi visokiausių. Čia vis, atrodo, įkliūni į išlepusių 20-keliamečių paauglių kompaniją ir gana greitai norisi eiti miegoti. "Food not bombs" - geriausias dalykas, kurį mačiau.

Every little thing gonna be alright

Mane auklėjant kažkur padaryta esminė klaida – negaliu viešai nusimauti triusikų. Aš tikra, kad visi mano šeimos nariai gali, net nekalbu apie giminę, o man užtrunka 30 minučių paplūdimyje po suknele apsirengti maydymosi kostiumėlį, kai niekas pernelyg (anot Justinos) nekreipia į mane dėmesio. Aha, taip jau ir nekreipia – tokia moteris. Ir ką ten tie keturi bernai upėj sustoję veikia – nei per centimetrą nepajudėjo, bent narkotikus valgytų, tai viskas aišku būtų.
Prisiminėm, kad kadaise keliaudamos nuolat pieną gerdavome, ir šįkart nepadoriai brangioj nusususioj parduotuvėj įsigijom litrą. Šaltas, daug skaniau ir – dėl šito nesu tokia tikra – sveikiau už alų. Kita vertus, nežinau, kiek pieną reikia prieš saulę laikyti, kad nereiktų bristi su suknele į seklų vandens telkinį ir sisiojančių vaikų ir šunų būryje pritūpus persirengti. Bet ne, nedariau šitaip.
„I remember when we used to sit... near the springs down in Austin“, „I wanna give you some looove“, „This-is-my-message-to-you“, „I wanna love you and treaaaat you right“ - tokių dainų dabar reikia klausytis (bet verčiau nedainuoti). Dabar, kai šviečia saulė, imu atsipalaiduoti ir nebebijoti be penso likti. Liksiu, tai ai, pasiimsiu paskolą;D

Meksika ir Teksasas

Internete pasižiūrėjau rudųjų vorų įkandimų - labai ne kaip atrodo. Bet vieninteliai vorai, kuriuos teko matyti dykumoje, buvo plonakojai pilkieji mums pažįstami, bėginėjantys apie basas pėdas Meksikos pusėje. Perbridau su keliais žmonėmis upę, skiriančią Meksiką nuo JAV, kad paspausčiau ranką Victorui, 9-erius metus kasdien einantį iš gretimo kaimo Meksikos pusėje ir dainuojantį ant uolos amerikiečių turistams. Maniau, kad eiti dykuma reikės bent porą valandų, kol pagaliau visi sušutę - Bennas Jordanas, filmavimo grupė, kurianti dokumentinį filmą apie Benną, aš, Justė ir fotografė, Benno draugė - išgirsim stiprų meksikiečio balsą. Klausiausi Victoro netgi šiek tiek nusivylusi - teėjom 15 minučių, upė - čia pat, puikiausiai girdisi. Atrodė, nenusipelnėm. Bennui Victoras buvo pagrindinis kelionės tikslas, ir jis turėjo įrašymo įrangos.
Pereiti upę gali kainuoti 10 metų kalėjime, nes siena su Meksika toje dalyje yra uždaryta. Kalbama, ją vėl atidarys kitais metais, tuomet filmavimo grupė ir Bennas dar kartą ateis ir pabandys dainuoti su Victoru legaliai. Pastarojo svajonė yra prieš numirštant nors kartą padainuoti su muzikantais. Flashbulb - ne mariačiai, bet Victoras pažadėjo kitąmet laukti sugrįžtant, apie balandį. Jis ten ir toliau dainuos, sakė, o kai numirs, vylėsi, žmonės jo karstą atneš ant tos uolos ir sudainuos jam jo mėgstamiausią dainą.
Namo, kuriame apsistojome, terasoje turėjome šviesoforą.
Dykumoje gera kaip kalnuose, mintys švarios ir paprastos. Bet nuklydus nuo takelio prietemoj siaubas ima gniaužti mąstant apie viską, ko nematai. Ir net nežinau, kas man baisiau, liūtas ar gyvatė. Juokinga kažkiek - nei vienam manęs per daug ir nereikėtų, o vis taip neramu.

And Oklahoma City Looks So Pretty

Mes dar ne pačiame mieste, bet gana gražu ir šilta. Ryt bus 30 laispnių - žinau, šlykštu ir žema.
Visą dieną važiavome ir sėdėjau priekyje, nes man neva nugarai patogiau. Ryt tikrai sėdėsiu gale, nes, kaip Justei sakiau, man nusibodo taip išsamiai šnekėti apie tai, ką šnekėjau jau daugybę kartų (nes per kelias savaites mano žinių bagažas įspūdingai nepasikeitė), bet jai nežinoti, kad mūsų pašnekovas vairuotojas, labai įdomus pašnekovas, tardamas 's' švilpteli tarp dantų ir sukuria tokį garsą, nuo kurio man dantis gelia.
Pervažiavom Misurį, dalį Oklahomos, apsistojom 'niekur' mieste pavadinimu Mcalester, įsikūrėmė motelyje su šildomomis vonios kambario grindimis. Vorų paieškojome, bet kol kas dar neradome.





- Tu žinai, kas man bus, jei iš bato iškratysiu skorpioną ar vorą?!
- Žinau, žinau, širdies smūgį gausi.

O žinojote, kad Čikagoj tėra vienas elektros tiekėjas, vienas interneto tiekėjas ir vienas šilumos tiekėjas? Negaliu patikėti savomis ausimis.

Down to Saint Louis

Na ir toliau, panašu, riedėsime Route 66, nes iš peties ieškomės kieno nors, kas pavežtų bent iki Oklahomos. Nuo ten tranzuotume į Teksasą. Manau, ieškomės iš peties, nes nugarą maudžia tarsi po ilgos kelionės nusiėmus kuprinę. O su kuprinėmis per daug nevaikštome.
Pasiekėme draugystės lygį, kai viena kitą, besistengiančią gulėti kuo tiesiau, kad nieko neskaudėtų, prieš pat užsnūstant pašokdina griausmingu kriuktelėjimu tiesiai į veidą ir po to - nesustabdomu kikenimu. Arba atsitiktiniu smūgiu alkūne į nosį - nei kiek po to neapgailestaujant. Šnekame visiškai vienodais sakiniais ir nervinamės, nes norime būti išskirtinos ir nenuspėjamos. Kita vertus, žinome, kada kuriai pastatyti sambukos, kad kas nors kūne pasitaisytų. Man atrodo, senstame. Tai tą skauda, tai aną.
Ačiū dievui, kvailiausias kvailybes padarėme 19-os, nes juk dabar zirztume - valgyt noriu, koją trina, dantenos kraujuoja... Iki Portugalijos tada tranzuodamos turėjome po 160 eurų ir vargo nematėme.
Įtariu, kai kuriuos domina mūsų finansinė padėtis. Kaip galima šitaip darkytis po Amerikes, neturint pinigų?
Negaliu sakyti, kad viskas paprasta it apsisisioti ranką. Dabar prieš nueidama miegoti Justė sakė: "Marta, o kada mes visko daug valgysime... kad visko daug būtų?" "Kai būsim biznierės", - atsakiau. Kita vertus, mes Saint Louise, mes klausomės traukinio pranešėjo repo, spoksom į architektūrinius/inžinerinius išmislus, švenčiam Švento Patriko dieną su vietiniais airiais ir valais, pasakojam apie Lietuvą juodukams metro stotyse, gyvenam pas prisiekusius keliautojus, na ir iš tiesų - valgome įvairių tautų restoranuose, kas kartą už tą patį patiekalą mokėdamos skirtingai, kemšam falafelius su meile, puntam itališkas sriubas. (Bet jeigu sugebėsiu pastorėti, tai taip ir žinokite.)
Kiekvienai dienai turime po 20 dolerių - daugiau išleisti nevalia, antraip gegužę teks įgyti karutį (nes visi valkatos turi po vieną). 20 dolerių yra gana daug, tiek man kasdien nė nereiktų, jei į muziejus ir parodas neičiau. O juk kas dieną ir neini. Dar pinigų tenka išleisti primetant už degalus, bet, tarkim, nuo Čikagos iki Saint Louiso teko duoti viso labo 13 dolerių, vadinasi, išleidus 4 dolerius falafelių sumuštiniui ir 2 dolerius karštam šokoladui prie Route 66 muziejaus, sutaupiau 1 dolerį.
Kas pavežtų susirandam per craigslist.com, kur gyventi, randame couchsurfing.com ir hospitalityclub.org. Tai yra tokia stipri virtuali visuomenė, kad susipažinęs su vienu žmogumi iškart gauni kur apsistoti kitoj valstijoj - nes visi turi draugų, tetų ir močiučių, užsiregistravusių šiuose puslapiuose. Ar šiaip mėgstančių keliautojus.
Norėjau parekomenduoti tinklaraštį azijato, nusprendusio išsilaisvinti iš tradicijų rėmų ir gyventi labai nepatogiai, bet žiūriu, kad naujausi parašymai šiek tiek ne kokie. Todėl parekomenduosiu kitą tinklaraštį - iamalithie.blogspot.com. Ten parašymai irgi ne kokie, bet jų autorė, ištikima jūsų bičiulė, stengiasi rašyti angliškai ir kartais parašo šį tą, ko į lietuvišką tinklaraštį nebeįdeda.

Šv. Patriko diena

Šiandien jie dažys upę žaliai. Argi ne keista, juk ji ir taip žalia. Airiai stiprūs šitam mieste.
Kalbant apie airius, buvau šaltą dieną į tokią piceriją užsukus. Sakau, ar galėčiau gauti kavos su šiek tiek "Baileys". Barmenas nustemba, sako, o kaip įdomu, aš taip niekad kavos negėręs, būtinai reikės pabandyti. Iš kur esi, klausia. "Aš iš Lietuvos, bet, man atrodo, tai labiau airiškas dalykas... - kiek suglumus, bet išdidžiai atsakau. - Kiek bus už "Baileys"?"
"O, - papurto galvą, - nemokamai bus, akimirką, tuoj atnešiu." Ir atneša lauro lapų indelyje - bay leafs.

Bay leafs - Baileys, niekad daugiau į tą piceriją neisiu. Gana nesunku tai įgyvendinti, nes ryt išvažiuosime į Saint Louisą - jis kaip tik palei senovinį Route 66. Susiradome Couchsurferį, kuris kaip tik atvažiuoja į Čikagą savaitgaliui, ir sekmadienį primesime degalams - už 200 mylių išeis po 20 dolerių - ir kartu važiuosime į Saint Louisą.
Ne tai, kad kas nors tame Saint Louise ypatingai trauktų - tiesiog miestelis yra pakeliui, ir jei mes norim JAV praleisti 2.5 mėnesio, nelabai yra kur skubėti. Šiaip kuo greičiau trauktume į Teksasą, nes po kelių dienų ten prasidės vienas didžiausių festivalių šalyje "South By South West". Į patį festivalį greičiausiai neitume, bet pats Austinas, šnekama, žavingas, daug geros muzikos, įdomių atvykėlių. Ir ten dangus labai žydras ir šilta.
O šiandien Šv. Patriko diena, didelis dalykas. Eisime į zoologijos sodą.

Važiuojam

Automobilyje trumpam užmigau, o atsibudusi pamačiau, kad lietų pakeitė sniegas. Balta balta, kur pažvelgsi. Netrukus išvažiuosime iš Pensilvanijos į Ohajų, visi nori kuo greičiau, bet Ohajuje, sako, nesinori nė į dėgalinę užsukti. Nes labai lipšnūs ir sumanūs žmonės, įvairus kultūrinis gyvenimas, išsiskleidę menai ir klestinti pramonė. Pravažiuoti Ohajų užtruks apie 6 valandas. Keliai čia visur vienodai geri, bet, panašu, kad Ohajus niujorkiečiams tai kaip lietuviams Lenkija, jeigu nori kur nukakti.
Mūsų mašinytės stogas languotas ir prislėgtas į maišus suvyniotomis mano ir Justės kuprinėmis, nepaisant pastangų išsaugoti lietaus permerktomis ir šalčio sustingdytomis. Per craigslist.com susirasti berniukai mus ir dar vieną ekologinę pusiausvyrą išlaikančius namus statantį vyruką veža į Čikagą. Mes jiems sumetam degalams ir išeina pigiau nei autobusu važiuoti, ir linksmiau, ir greičiau, ir tranzuoti šaltyje nereikia. Ir muzikos geros klausomės. Tik alkūnėms vietos stinga.
Šitaip vakar aplankėme Brukliną – nes norėjome susipažinti prieš kelionę. Pirmiausia išlipome belen kur. Pavaikštinėjome, nuėjome į visokių daiktų parduotuvę slėptis nuo sutrikimo, kad nelabai jauku atrodo. Mums tai nieko tokio būti vienintelėmis baltosiomis gatvėse, bet gi yra prisakyta, kad nesaugu. Ir labai neturtu kvepėjo.
Bet ir pačiam Manhattane neturtu kvepia. To kvapo tai aiškiai apibūdinti negaliu, bet atsiduoda dešrainiais. (Paskutinį kartą dešrainį valgiau prieš 15 metų ir tai atrodė didelė laimė – spėju, kad dar nepamiršau to laimės įspūdžio ir vieną dieną Amerikoj suvalgysiu vieną tikrą dešrainį (be dešrelės daugumoje vietų tai tik neskani bandelė su kečupu; bet aš vegetarė.) Lieka didelis nevilties įspūdis, labai skurdžių žmonių, šmirinėjančių tarp turtuolių ir nesulaukiančių jokios sėkmės nei amerikietiškos svajonės išsipildymo. Išprotėję paklaikę valkatos pamokslauja gatvėse ieškodami pasekėjų ir nurimę pasirėmę lazda gailiai žiūri į tortų kepyklos vitrinas.
Brukline lipome ant stogo žiūrėti miesto. Miesto švieselės to gal ir neatskleidė, bet susidariau įspūdį, kad šis rajonas daug įdomesnis – gyvenamesnis – nei Manhattanas su savais ne taip šokiruojančiais kontrastais, studentais, neišgalinčiais gyventi Manhattane, gerom vietom nueiti, klubais su gyva muzika už dyka, nelegaliomis cigaretėmis ir pigiu maistu.
Mona, moteris, mus maitinusi ir auklėjusi keletą dienų, penktą ryto veždama mus į traukinių stotį kalbėjo, kad Bruklinas tampa vis populiaresnis tarp menininkų ir jei kada nuspręstume likti JAV, dirbti kūrybinį darbą, susirasti vyruką, gaunantį šiokių tokių reguliarių pajamų, butą pirkti nuspręstume Brukline.
O kaip su Bronksu, paklausiau. Absoliučiai, nieko gera nėra apie Bronksą, atsakė Mona. Kas penktas žmogus yra teistas ir viskas yra labai liūdna, juoda ir skurdu.
Kuprinėje turiu 'Maus' abi dalis, labai keista dovana, bet išvažiuodama neturėjau ko kita prigriebti. Susipažinusios su vaikinais, vežančiais mus į Čikagą, sužinojome jų pravardes. Vienas iš jų yra vadinamas Žydu, nes iš tiesų yra žydas ir jam nieko tokio iš to juoktis. Labai džiaugėmės atradusios dar vieną Žydą, nes mūsų Žydas už jūrų marių. Tad, pagalvojom, jam ir atiduosim 'Maus'ą'. Labai baisus humoras. Bet gera knyga. Tad vis dar svarstom.

Tu kažką sakei traukiniui prazvimbus

- Tu kažką sakei, - traukiniui prazvimbus priminė Justė.
- Ką, aš kažką sakiau ir tu nori išgirsti tęsinį? Tu manęs klauseisi?
- Taip, aš tavo auditorija, - džiaugsmingai linkteli, - ir aš maldauju daugiau. Daugiau papasakok!
- Ak, ir apie ką gi kalbėjau... ar apie šuolį ant gyvulinio vagono, ar apie amerikietiškas manieras?..
- A, sakei, kad pasivilkai apatinę maikutę. O kas toliau buvo, o kas toliau?!

Šiandien nebe taip šalta. Paltus palikom Velse, nes nutarėm, kad jau nebegali būti žiema (ir aš su šituo paltu po Ameriką nevažinėsiu). Nusipirkom patogius negražius batus ir užsimetusios languotus švarkelius atvykome į sniege įšalusį Niujorką. Vakar dar norėjau būti graži ir rūbų sluoksniais žieminio palto nepakeičiau. Bet šiandien šilčiau ir graži būti visiškai nenoriu, anei kultūringa, kaip kad prekijas vakar pagyrė, o skruostai jau ir taip nušalę, gabalais kritinėja. Taigi viskas paprasčiau.
Per vieną dieną teko išleisti 90 dolerių, o pagal planą derėtų išleisti 16. Reikėjo nusipirkti telefoną, pigų fotoaparatą, ir susimokėti už kelionę iš ir į Rye, turčių miestelį, kuriame esame apnakvindintos. Nejučiomis prisimenu, kaip noriu rašyti už pinigus.
Mona, pas kurią gyvename, tvirtino Valstijas esant labai pavojingas tranzuoti. Neva žmonės, ypač vidurio valstijose, valgo labai daug narkotikų ir yra pamišę. Žmogus, gyvenantis Rye, apie tranzavimą gali šnekėti tiek pat, kiek Kubilienė apie važinėjimą zuikiu, bet vis tik privertė susimąstyti apie ieškojimą craigslist.com važiuojančiųjų reikiama kryptimi ir galinčiųjų mus prigriebti.
Rye pilnas didelių namų, privačių mokyklų ir paplūdimio klubų (Monos klubui priklausė ir Amelia Earhart kol buvo nedidukė!). Šalia esančio Port Chesterio gyventojus Rye žmonės globėjiškai vadina pagalba. Čia gyvena pagalba. Namų tvarkytojai. Mūsų nuostabai turtingi žmonės važiuoja į Port Chesterį apsipirkti - perka pigiau, ir didesniais kiekiais, kad dar pigiau išeitų.
Ir ragauti Mona viską mėgsta, o parduotuvėse pilna maisto degustacijų. Taip galima ir maitintis, tik kad porcijos mažokos. Kita vertus, argi ne toks ir turėtų būti mitybos pagrindas?
Prie pat didžiulio supermarketo, manytinai už Port Chesterio, stūkso ir raudonų plytų namas, kuriame prasidėjo visa derivatyvų sumaištis.
Ir dar yra visokių dalykų pačiame Niujorke.

Žiulis

Vienas iš paskutiniųjų profesinių laimėjimų - sumokėjau vieną svarą už Žiulio Verno "Sea Serpents" anglišką pirmojo leidimo knygą. Nusprendžiau paskelbti internete, kad Richard Booth's Bookshop tokią knygą turi, ir buvau pritrenkta neradusi jokių konkurentų. Galima rasti 19 prancūziškai išleistų įvairiai įkainotų knygų, bet ne angliškai. Smulkiai aprašiau defektus ir pačią knygą ir po kelių valandų pardaviau ją už £25.
Viena vertus, gavau 24 svarus pelno;
Kita vertus, gal galėjau gauti 1000 svarų. Ramybės neturėsiu, kol vėl kur nors rasiu tą pačią knygą. Ir labai įdomu, ar ta australė, ją nusipirkusi, norėjo jos sau, ar užsidirbti mano 1000 svarų.

Tarptautinis sambūris

Temos

I. Vidurinės klasės Lietuvoje/Didžiojoje Britanijoje

> Lietuvoje vidurinė klasė reiškia tik pajamas
> Vyresnio amžiaus žmonės negali priklausyti vidurinei klasei, su amžiumi einama tik žemiau socialiniais laiptais (netenkama pajamų)
> Po 30 metų Lietuvos vidurinė klasė bus panašesnė į britiškąją, bet tik dėl to, kad žmonės iš anksto žinos neturį ko tikėtis iš valstybės, dėl to bus geriau pasirengę
> Didžiosios Britanijos vidurinė klasė valgo tik prėskai keptą mėsą su vandenyje virtomis morkomis su brokoliais, neturi prieskonių, suglumsta atsilikę nuo televizijos naujienų, jaunesni atstovai važiuodami automobiliu rodo nepadorius ženklus praeiviams, moteriškos lyties atstovės aunasi kuo nepaeina ir neapdairiai apsvaigusios pusnuogės spiegdamos bėga į gatvę - dažniau nei Lietuvoje
> Lietuvoje vidurinė klasė daro belen ką

(pratęsiu, kai prisiminsiu)

Labai maža vieta būti

Užtrunka tris minutes nueiti iki pašto. Pakeliui linktelėjau trims žmonėms, sustojau pasišnekėti su Gay, Georginos mama, su kuria lankiau chorą, dar nepriėjus pašto pamačiau kairėje einančią Helen ir dešinėje Amy, kadangi sukausi į dešinę pasižiūrėti grojančio Dizz - iš to, ką grojo, supratau, kad ten jis už kampo - teko pasišnekėti su Amy. Nebevažiuoja į Nepalą ar tai Birmą kalbos mokyti, ieško mieste karoliukų. Pašte sutinku olandą, kurio vardo neišmokstu, o išėjusi iš pašto - jo vaikus. Mojuojam vieni kitiems 20 sekundžių. Toje pačioje gatvelėje yra British Red Cross parduotuvė, užsuku panaršyti kompaktinių diskų. Ten pat žaislus naršo elektriko Borjos žmona ir vaikas. Pasišnekam apie išgyventas šalis ir kad ji vis tik nori gyventi Prancūzijoje - šneka prancūziškai, o Borja labai imlus kalboms. Sumanau nueiti duonos, su kepėju šneku apie 5 minutes apie verslo ypatumus, kaip tylu žiemą, bet jiems kur kas geriau sekdavosi, kol turėjo kavinę. Net jeigu mieste visiškai tuščia.
Prie namu sustitinku Braya, nezinau, ka ir besakyti, nes Andis mirsta nuo vezio.

Atsiguliau nusnūsti 20 minučių, kad atsikelčiau 20.10 ir 21.00 jau dainuočiau, bet pramiegojau savo pačios pasirodymą. 23.25 sutikau žmones, einančius namo iš Kilverts, ir priverčiau grįžti atgal, kad... pabūtų tam pačiam pastate kaip ir aš.
Kažkoks nepatikimų manierų vyriškis vis tik įteikė man savo vizitinę, kad sukurtų iš manęs pop žvaigždę, mat jis toks agentas-vadybininkas. Kokia nelemta profesija - niekaip negali rimtai vertinti žmogaus, prisistatančio vadybininku.

Taip pasimečiau

Sarah klaiksta nuo minties apie jos darbų parodą. Jaudinasi jau porą savaičių, todėl teko priimti greitą sprendimą: nebesijaudinti dėl parodos ir imti piešti.
- Marta, ką tu veiksi šį vakarą? - beskaičiuodama kasos pinigus pasidomėjo ji.
- Mokysiuos dainuoti Niną Simone, - pasigyriau. - Ryt su Timu atliekame dvi dainas, o jos gana keblios, tad, manau, reikės man šį vakarą padainuoti.
- Gal nori dainuoti pas mane, kol aš tave piešiu, ką, gerai, aš tau valgyt padarysiu, ar tu valgai žuvį?

Sarah turi įsipareigojimų baimę, todėl jos butas labai mielas ir artistiškas. Visą laiką jaučiausi kaip itin bloga atlikėja, nes negalėjau nei sau leisti nusidainuoti ir taip sutrumpinti mokymosi laiką - porą kartų nusidainuoji, trečią, žiūrėk, ir nieko, nei man sekėsi staigiai imt ir išmokti dainuoti kaip juodaodei džiazo atlikėjai. Išvis, pamaniau, esu balkšva lietuvaitė pajuodusiais paakiais ir šlubuojančia ritmika, gal verčiau ir elgtis kaip tokiai... ir iš nuoširdumo lūžtančiu balsu ūbauti "tyliai leidžias pavargusi saulė". Ar ką ten pankai dainuoja...
Sarah iš pradžių ėmėsi didelio popieriaus lapo. Po 20 minučių susirado užrašų knygutę ir piešė į ją. Tada ėmėsi A4, mosavo pieštuku, mosavo, trynė mano tariamus skruostukus delnais, kol sugrįžo prie užrašų knygutės. Kai mums abi pradėjo berti nuo mano dainavimo, ji parodė man, kas išėjo.
Užrašų knygutėje nuleidęs akis tylėjo mano profilis. Nosį, aišku, per ilgą nupiešė.
Dar padiskutavom apie feminizmą, aš vėl išreiškiau nuomonę, kad rašytojos moterys nebus laimingos, kol egzistuos "moterų romanų" žanras, Sarah apgailestavo, kad moterys neprasimuša iki leidyklų, ir atsisveikinom.
Grįžau namo, tarsi turėčiau pasimokyti Ninos Simone, žinau, kad turiu parašus parašyti ir išsiųsti, kažkoks keistas kvapas svetainėj, atėjo du nauji emeilai - taip pasimečiau, kad nusprendžiau įsipilti džino.

- Beje, žiurkės kartais bėgioja stogu.
- Ką, maras prasideda?
- Hm, gal skęstam...

Lyja. Vis tiek Velsas kartais kvapą gniaužia. Kalnai, būna, gražiau atrodo dulksnoje ir purvinose žiemos spalvose (nors nei kiek neprieštaraučiau, jei imtų giedrintis). Važiavome su palapine į šiaurę.





Na ir panašiai. Ne visi mes fotografai.
Ta-daaa!

Nesuprantu, kodel man reikia dirbti

Jeigu Naujieji metai. Per dvi pirmasias darbo valandas atejo trys zmones ir nenusipirko jokios knygeles. Sunkiai uzlipo laiptais, pavaikstinejo tarp teologijos lentynu ir nuklibinksciavo is kur ateje. Dar pora zmoniu pastovejo priesais iejima, perskaie rasta, kad kavine neveikia, ir nuejo. Viena teta perskaite rasta ir atsidariusi duris pasiklause, ar kavine neveikia. Darbuotoju - penki, turetu buti sesi, bet Cathy susivoke neateiti. Trecia nakties ji labai liudnai lingavo, kad nori laisves, ir po keliu valandu neatejo i darba. Visada pasidziaugiu, kad knygynas - ne ligonine. Niekas nenumirs.
Paskutine valanda pries nueidama miegoti klausiausi Georginos Funnel. Vietiniame klube, apsimetanciame alternatyviu ir miestiniu, ziuredama i jos paveikslus zavedavausi technika ir nemegau jos galvos. Bet jai metas buvo su kuo nors pasisneketi, ir stai likau prie savo nuomones. Stoniai atveze skanios lietuviskos duonos ir slapiankos. Draugai valai sake, duona skanesne uz desra. Miestas pilnas jaunu, sugrizusiu trumpam, zmoniu. Kaimynai Kaledom gavo zaliai sviecianti gaubli - per langa matem.
Daugiau nieko is praejusios nakties sukonkretinti neiseina.
Labai laukiu pietu pertraukos.
Su Naujaisiais!